-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Specialiai iš Charkivo, Ukraina
„Mes, psichologai, esame pažeidžiami lygiai taip pat, kaip ir visi žmonės – kai žuvo sutuoktinis, išgyvenau depresiją, pusę metų duše ir darbe žliumbdavau, tik vaikams vaidinau stiprią“, – pasakoja 33-ejų Jevgenija Čistikova.
Psichologė su vyru, aštuonerių metų sūnumi ir trylikamete dukra gyveno Charkive, naujame devynaukščiame name arčiausiai rusijos pasienio esančiame Saltovkos mikrorajone.
Jį okupantai apšaudyti pradėjo jau pirmą karo dieną.
Vyras Igoris mirė Jevgenijos akivaizdoje, kai trys bombos skeveldros pataikė į širdį, plaučius ir galvą. Tragedija nutiko aštuntą karo dieną Charkive. Tąsyk Igoris su grupele kaimynų pakilo iš rūsio pažiūrėti, ar nedega namas po galingo raketų apšaudymo.
Vos jiems išėjus iš rūsio, vėl pasigirdo sprogimai – skeveldros suvarpė šešis iš jų, du mirtinai.
„Igoriui ilgai negrįžtant, išbėgau pažiūrėti, kas atsitiko. Lauke buvo pilna dūmų, priešais esantis namas degė, o mūsų devynaukščiame nebebuvo langų. Pamačiusi ant žemės gulintį Igorį, suklupau prie jo. Sutuoktinio akys buvo atmerktos, jis alsavo, tačiau nereagavo į klausimus, o palei ranką sruveno kraujas. Klykiau pagalbos, bet niekas neatbėgo. Greta gulėjo pusę galvos netekęs ir prasivėrusiomis smegenimis kaimynas. Jis judėjo ir prašė padėti. O palei namo sieną klykė vyriškis – jis nebuvo sužeistas, bet viskas įvyko jo akyse ir žmogų ištiko isterija“, – pasakoja Jevgenija.
Tragedija įvyko šioje vietoje, bombos skeveldros du namo gyventojus užmušė ir keturis sužeidė. E. Butrimo nuotraukos
Moteris atsitokėjo tik tada, kai iš rūsio pakilęs kaimynas priminė, kad mamos laukia du išsigandę vaikai, ir pažadėjo iškviesti greitąją. Medikų teko palaukti – po sprogimų keliai buvo užversti medžiais, cemento nuolaužomis, šiukšlių konteineriais.
Jų laukdami kaimynai patys gelbėjo ir tvarstė sužeistuosius.
Po kiek laiko vietovė vėl buvo apšaudoma. Vyrai visiems nurodė grįžti į rūsį.
Tik po kelių valandų atvykusi greitoji sužeistuosius išvežė, o mirusieji liko kieme gulėti dar dvi savaites – morgai buvo perpildyti, o artimieji negalėjo atvykti jų pasiimti.
Kada ir kaip buvo palaidotas Igoris, J. Čistikova sužinojo iš jo brolių jau būdama Bulgarijos mieste Plovdive.
„Igorio netekusi sutrikau, o sūnus ir dukra mane ramino, ragino iš čia bėgti. Kitą rytą pakilau į butą, pasiėmiau dokumentus ir pinigus, paprašiau netoli esančių kariškių nugabenti į geležinkelio stotį. Vežant aplink sproginėjo bombos, rūko dūmai, degė namai, vaizdas buvo kraupus“, – prisiminė J. Čistikova.
Stotyje šeimai pavyko įsisprausti į pirmą nežinia kur vykstantį evakuacinį traukinį. Jame stovėdami po paros atsidūrė Lvive. Iš ten nusprendė vykti į Bulgariją, kur gyveno karo išvakarėse emigravusi giminaitė.
Plovdive savanoriai suteikė nemokamą kambarį be virtuvės. Teko ant vienos sofos miegoti šešiese, nes netrukus atvyko dar trys giminaičiai.
„Bulgarija tuo metu pabėgėliams neteikė jokios finansinės paramos, tad skubiai įsidarbinau viešbutyje, kuris davė butą. Verkiau kasdien, tačiau vien darbe, name vengiau rodyti ašaras – nenorėjau traumuoti vaikų“, – pasakoja Jevgenija.
Jevgenija su vyru Igoriu bei dviem vaikais buvo laiminga šeima.
Tik po pusmečio J. Čistikova šiek tiek aprimo. Pagalbos Ukrainos pabėgėliams centre ėmėsi konsultuoti kitas netektį ar stresą išgyvenančias pabėgėles.
O praėjus metams sugrįžo į Charkivą tvarkyti keturiolikos metų sulaukusios dukros dokumentų gauti pasą ir čia pasiliko.
Apsisprendimą likti Charkive, pasak Jevgenijos, lėmė Bulgarijoje įvykęs žemės drebėjimas. Aukų buvo nedaug, kur kas mažiau nei kaimyninėje Turkijoje, bet Jevgenija su vaikais suvokė, kad pavojus tyko visur.
„Gyventi savo bute gimtajame mieste, kur viskas įprasta ir šalia giminės bei bičiuliai, net karo metu yra tam tikra prasme lengviau, nei kad taikingoje, bet svetimoje šalyje“, – mano J. Čistikova.
Charkive ji įsidarbino įkurtame Nukentėjusių nuo karo centre. Tokie centrai teikia psichologinę, socialinę ir teisinę pagalbą.
Pagal pirminę idėją NNKC turėjo daugiausia dėmesio skirti seksualinę ir namų prievartą patyrusiems asmenims bei nuo agresijos nukentėjusiems vaikams.
„Girdėjau, kad karo pradžioje buvo nemažai išprievartavimų. Dabar tokių nusikaltimų mažiau. NNKC buvo nuspręsta teikti visokeriopą pagalbą ir absoliučiai visiems, o ne vien pabėgusiems iš fronto zonos ar okupuotų vietovių“, – paaiškina Jevgenija.
Psichologė Jevgenija Čistikova kare neteko sutuoktinio, tačiau susiėmė ir dabar teikia pagalbą karo aukoms.
Psichologė mano, kad apie patirtą seksualinę prievartą moterys neprisipažįsta, bijodamos ne tik visuomenės, bet ir vyro, giminaičių patyčių.
Apie tai psichologei prasitarė išprievartauta 35 metų pacientė.
„Ji ateiti ryžosi tik po kelių pokalbių telefonu ir išgirdusi mano prisipažinimą, kad netekau vyro. Atėjo užsidėjusi tamsius akinius, akylai žvalgėsi, ar kabinete nėra vaizdo kameros, ir iškėlė sąlygą, kad bendraus tik tada, jei nereikės sakyti pavardės“, – pasakoja J. Čistikova.
Psichologei buvo labai apmaudu išgirsti, kad nuo karo pabėgusią moterį užsienyje išprievartavo keli jos tautiečiai.
Tai nutiko didelei pabėgėlių grupei gyvenant viename pastate ir minint kažkokią šventę, kai visi buvo padauginę alkoholio. Išniekinta moteris į policiją nesikreipė, o kitą rytą išvyko. Auka nusprendė sutuoktiniui apie išprievartavimą neprasitarti. Psichologės patarta moteris susirado sanatoriją, į kurią nuvyko gydytis.
„Į mane dažniausiai pagalbos kreipiasi moterys, kurių vyrai žuvo. Tačiau vis daugiau ateina besiskundžiančių dėl vyrų agresijos namuose. Statistika liudija, kad tokių nukentėjusiųjų per metus padaugėjo net keturiasdešimčia procentų. Moterys skundžiasi, kad iš fronto kelioms dienoms pailsėti grįžę vyrai alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis slopina baimę ir išgyvenimus, o apsvaigę elgiasi brutaliai“, – kalbėjo psichologė.
Tie vaikai, kurie su tėvais nepabėgo iš miesto, apsigyveno ir žaidė rūsyje.
Nervingi yra ir nuo fronto besislapstantys vyrai. Juos kamuoja baimė išeiti į gatvę, nerimas, kad vieną dieną policininkai pasibels į duris ir vis vien teks kariauti.
„Ukrainoje įprasta, kad šeimą finansiškai aprūpina vyras, o tokie besislapstantys tarsi pasikeitė vieta su moterimis – sėdi namie ir prižiūri vaikus, gamina valgį. Tokia kasdienybė kai kuriems vyrams sukelia agresiją, – teigia J. Čistikova. – Kariuomenėje trūksta vyrų, todėl šie gaudomi tiesiog gatvėse ir jėga siunčiami į frontą, kai kurie ne visai sveiki, blogai parengti. Baimė, kad gali tekti kariauti ir žūti, užvaldė daugumą vyrų. Viena moteris neseniai kreipėsi patarimo, nes dėl tokios baimės jos penkiasdešimtmetį vyrą ėmė kankinti vėmimo bei drebulio priepuoliai, tapo agresyvus. Patariau jam nesislapstyti, eiti į lauką, ieškotis darbo. Taip padarius priepuoliai liovėsi.“
Charkivo Saltovkos mikrorajonas karo pradžioje nukentėjo labiausiai, nes yra arčiausiai sienos su Rusija.
Anot psichologės, užsitęsus karui visuomenė išgyvena psichines traumas. Žmonos ir vaikai jaučia nerimą tėčiui išėjus į frontą arba neviltį šiam žuvus.
Fronte esantys vyrai ne tik išgyvena stresą dėl pavojų ir žūstančių draugų, bet ir nerimauja dėl užsienin išvykusių žmonų, byrančių santuokų, silpstančio ryšio su vaikais. Pastarieji, su mama ar abiem tėvais likę Charkive, yra priversti mokytis nuotoliniu būdu ir tūnoti namuose, neturėdami fizinio ryšio su draugais.
Jevgenija apie savo sutuoktinio žūtį pacientams pasakoja tik tada, kai pajaučia, kad jos istorija gali padėti šiems suvokti, jog net po žiaurios netekties galima atsitiesti, šypsotis.
„Man depresiją įveikti padėjo darbas ir rūpinimasis vaikais, todėl sutuoktinį kare praradusioms ar išprievartautoms moterims patariu neužsisklęsti savyje“, – sako Jevgenija.
