-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžyje gimusi ir užaugusi Alvyda Ušinskaitė jau daugiau nei penkiolika metų gyvena ne Lietuvoje. Aukštaitijos sostinėje gyvena Alvydos tėveliai, todėl ji čia svečiuojasi gana dažnai.
„Gyvename gražiame, gamtos apsuptame Rožyno rajone, kuriame praleidau idilišką vaikystę su kaimynų vaikais statydama būstines šalia esančiame miškelyje“, – šypsosi Liuksemburge įsikūrusi Europos investicijų fondo teisininkė.
Panevėžyje gavusi J. Balčikonio gimnazijos brandos atestatą, Alvyda išvyko mokytis į Vilnių, bet teisės studijų bakalauro laipsnį įgijo Madrido Komplutensės universitete, vienoje žinomiausių ir seniausių Ispanijos valstybinėje mokymo įstaigoje. Ten baigė ir pirmąsias magistrantūros studijas. Kai jau atrodė, kad svajonė įgyvendinta, Alvyda metė sau iššūkį ir įstojo į prestižinę Harvardo teisės mokyklą JAV, įgijo antrąjį teisės studijų magistro laipsnį. Panevėžietė buvo priimta į Madrido ir Niujorko advokatų kolegijas.
Šiuo metu A. Ušinskaitė gyvena Liuksemburge – nedidukėje, bet visapusiškai turtingoje šalyje. Ten ji dirba vyresniąja teisininke Europos investicijų fonde.
„Labai džiaugiuosi, kad didžiosios mano gyvenimo svajonės – galimybė mokytis ir dirbti užsienyje, baigti Harvardo teisės mokyklą, išmokti kalbėti keliomis užsienio kalbomis, išsiugdyti plačią pasaulėžiūrą, jau išpildytos“, – pasakoja Alvyda.
Jos specializacija – investicijos į fondus, kurie remia smulkųjį ir vidutinį verslą Europos Sąjungos narėse ir kandidatėse šalyse. Panevėžietė šiuo metu turi itin daug darbo, nes didelė dalis ES finansinės paramos nuo COVID-19 nukentėjusioms įmonėms skirstoma būtent Europos investicijų banko ir Europos investicijų fondo.
Prestižinės Harvardo teisės mokyklos magistrantė A. Ušinskaitė gyvena Liuksemburge ir darbuojasi vyresniąja teisininke Europos investicijų fonde.
Stulbinama A. Ušinskaitės profesinė karjera prasidėjo nuo administratorės darbo advokatų kontoroje Madride. Tuo metu ji jau studijavo teisę, tačiau įsidarbinti teisininke trūko kelerių metų studijų.
„Nusprendžiau, kad net jei imuosi ne teisinio darbo, tas darbas vis tiek turėtų būti advokatų kontoroje. Vis arčiau tikslo“, – šypteli Alvyda.
Mergina dirbo vakarais po paskaitų, iki pat vėlyvo vakaro. Tuo metu administracinio darbo tikrai nebūdavo daug – vienas kitas į susitikimą atėjęs klientas, vienas kitas skambutis. Tad likusį laiką ambicinga ir gabi Alvyda išnaudodavo mokslams, skaitydavo, rašydavosi konspektus.
Ilgainiui ją, nuolat įnikusią į knygas, ėmė pastebėti kolegos advokatai: teiraudavosi, kaip sekasi, ką mokosi, kokiam egzaminui ruošiasi. Paskutiniais studijų metais kontoros vadovaujantis partneris pakvietė Alvydą į darbo pokalbį, tad pirmojo darbo ieškoti jai praktiškai neteko, o pirmąją savo, kaip advokatės, darbo dieną jau pažinojo visus kontoros darbuotojus.
Pasak A. Ušinskaitės, advokato darbas reikalauja detalumo, itin stipraus kritinio mąstymo, analitinių sugebėjimų, kūrybiško požiūrio į iškilusias kliūtis ir, žinoma, stiprios motyvacijos. Tai nėra darbas nuo devynių iki penkių, po kurio parėjus namo galėtum jį užmiršti.
Kartą Niujorke jai teko dirbti prie M&A (angl. Mergers&Acquisitions) sandorio tarp Rusijos ir Šveicarijos draudimo bendrovių. Dėl skirtingų laiko juostų tekdavo darbuotis iki išnaktų, keltis skambučiams su klientu ketvirtą valandą ryte.
„Galiausiai nusprendėme, kad Niujorko advokatams būtų daug paprasčiau dirbti iš Europos. Praktiškai per keletą valandų iš darbo vietos atsidūriau lėktuve, skrendančiame į Maskvą. Ten intensyviai dirbome tris dienas, po kurių, pasirašiusi sutartis, iškart parskridau į Niujorką taip ir nepamačiusi Maskvos“, – pasakoja Alvyda.
Europos investicijų fonde darbo pobūdis, anot A. Ušinskaitės, kiek kitoks. Jame lengviau pamatyti prasmę. Prieš keletą metų Alvyda lankėsi Indijoje, saulės jėgainėje, iš dalies pastatytoje ES lėšomis. Kad pasiektų jėgainę, iš Mumbajaus skrido į Karnataką – valstiją Indijos pietuose, po to dar penkias valandas važiavo itin triukšmingu ir perpildytu keliu.
„Jėgainė stovi tikrąja to žodžio prasme plyname lauke, aplink nei medelio, nei krūmelio, nes saulės jėgainėje negali būti šešėlių, plieskia didžiulis karštis. Jėgainėje dirba keletas apsaugos darbuotojų. Man jų buvo gaila – didžiulis karštis, o žmonės privalo patruliuoti jėgainės teritorijoje, vilkėdami juodas uniformas“, – pasakoja A. Ušinskaitė.
Pasikalbėjus paaiškėjo, kad šie žmonės – buvę ūkininkai, kurie pardavė žemę jėgainės statybai ir gavo užtikrintą darbo vietą artimiausiems dvidešimčiai metų.
„Dairantis po kaimelius aplink jėgainę, kur žemę dirbantys žmonės verčiasi itin sunkiai, supratau, kodėl jėgainės darbuotojai jaučiasi tokie patenkinti. Tokie momentai padeda labai aiškiai pamatyti, kokiu tikslu mes dirbame ir kaip savo pastangomis prisidedame prie pokyčių žmonių gyvenimuose“, – sako Alvyda.
A. Ušinskaitė sako visada pavydėjusi tiems, kurie tiksliai žino, kuria kryptimi nori eiti. Mokykloje jai patiko visi dalykai, tačiau tikėjo stereotipu, kad tikslieji mokslai ne merginoms. Ir pati tarp visų dešimtukų tik iš matematikos turėjo devynetą.
„Tuomet maniau, kad tai akivaizdžiai rodo mano negabumą tiksliesiems mokslams. O dabar suvokiu, kad tas devynetas vis dėlto buvo geriausias matematikos pažymys klasėje! – juokiasi Alvyda. – Smagu, kad dabar mergaitės vis dažniau renkasi ne tai, kas tradiciškai mergaitiška, o kas joms įdomu. Netikiu, kad yra mergaitiškų ar berniukiškų profesijų.“
Po daugiau nei šešerių metų praleistų advokatų kontorose, Alvyda norėjo rasti prasmingesnę viešojo sektoriaus veiklą. Taip pat labai traukė grįžti į Europą, todėl pasirinko žemyno nykštukę – Liuksemburgą.
A. Ušinskaitė visada labai mėgo skaityti, domėjosi istorija, jai sekėsi mokytis užsienio kalbų, patiko kalbėti viešai. Tad ir minčių apie tolesnį kelią buvo visokių – nuo japonų kalbos iki filosofijos. O tėvai įrodinėjo, kad svarbiau pirma įgyti profesiją, o jau tuomet galima mokytis kalbų, skaityti filosofines knygas.
„Tuomet juos laikiau senamadiškais pragmatikais, nesuprantančiais mano idealizmo ir jaunatviškų svajonių, tačiau vis dėlto paklausiau tėčio patarimo ir pradėjau teisės studijas Vilniaus universitete“, – šypsosi Alvyda.
Dabar, įgijusi net keletą teisės studijų laipsnių, pakeitusi ne vieną šalį ir darbą, A. Ušinskaitė daug geriau supranta tėvų poziciją. Ji turi puikų, plačiai pritaikomą išsilavinimą, dėl ko galėjo pasirinkti labai įdomią profesinę veiklą.
„Kadangi formalios studijos jau baigtos, jau turiu laiko literatūrai ir užsienio kalboms. Nemėgstu pripažinti klydusi, tačiau šiuo atveju mano tėvai buvo teisūs“, – juokiasi pripažinimą pasauliniu mastu pelniusi advokatė.
Studijų metai Madride, anot A. Ušinskaitės, buvo itin sunkūs. Iš pradžių teko paraleliai mokytis ir teisės, ir ispanų kalbos. Pradėjus vakarais po paskaitų dirbti laisvo laiko praktiškai neliko. Kai bendrakursiai po paskaitų eidavo gerti kavos ir kaitintis saulėje, ji kulniuodavo į darbą. Alvyda svarsto, jog būtent tokia patirtis išmokė planuoti laiką.
Studijų metai Harvarde, panevėžietės tikinimu, buvo įspūdingiausi jos gyvenime. Tačiau jie taip pat neapsiėjo be iššūkių. Tuo metu ji ieškojo darbo Niujorke, ruošėsi Niujorko advokatūros egzaminui. Pasak A. Ušinskaitės, galbūt tik atrodo, kad Harvardo absolventai randa darbą vos spragtelėję pirštais, tačiau iš patirties ji galinti sakyti, jog nėra taip paprasta.
Studijos Harvardo teisės mokykloje, į kurią susirenka patys gabiausi ir geriausi studentai iš viso pasaulio, A. Ušinskaitei buvo didžiausios svajonės išsipildymas. Mokslai Harvarde, anot jos, atveria labai daug durų tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme. Mokykla siūlo įspūdingą infrastruktūrą, neišsemiamus bibliotekos ir elektroninius išteklius, visapusiškai padėti pasirengusią administraciją. Visgi, Alvydos manymu, vertingiausia yra dėstytojų ir studentų bendruomenė.
„Esi apsuptas labai išsilavinusių, smalsių, darbščių žmonių. Tai labai turtina tavo pasaulėžiūrą, atveria naujus horizontus. Atmosfera labai draugiška, kolegiali“, – pasakoja panevėžietė.
Mokymasis vyksta ne tik per paskaitas. Universitete veikia daugybė studentų organizacijų, kasdien organizuojama bent keletas akademinės, kultūrinės ar kitokios tematikos renginių. Dažnai lankosi ir su studentais bendrauja itin ryškios asmenybės. Alvydos studijų metais universitete lankėsi keli JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjai, valstybių vadovai, o sveikinimo kalbą studentams universiteto baigimo proga sakė JAV televizijos žvaigždė garsioji Opra Vinfri.
Anot A. Ušinskaitės, JAV dėstymo metodai skiriasi nuo europinių. Lietuvoje ir Ispanijoje dėstytojai dažnai tikrąja to žodžio prasme skaitydavo paskaitas, o studentai užsirašinėdavo ir per egzaminus atkartodavo.
Harvardo teisės mokykloje dėstymas paremtas vadinamuoju Sokrato metodu, kai studentai į paskaitą ateina jau padarę namų darbus, persiskaitę nurodytos literatūros sąrašą. Paskaitose vyksta atvira diskusija.
„Kiekvienas studentas turi būti pasirengęs pasidalyti savo nuomone, ją apginti. Nenuostabu, kad dauguma egzaminų yra vadinamojo „open book“ tipo, kai studentas gali vartyti kokią tik nori literatūrą. Mokymasis atmintinai tikrai retas dalykas“, – pasakoja A. Ušinskaitė.
Nors dauguma Harvardo dėstytojų yra savo srities žvaigždės, anot panevėžietės, jie mielai padeda, nukreipia tinkama linkme.
„Niekada negirdėjau, kad kam nors kada būtų pasakyta, jog jo klausimas kvailas“, – sako Alvyda.
Po daugiau nei šešerių metų, praleistų advokatų kontorose, Alvyda norėjo rasti prasmingesnę viešojo sektoriaus veiklą. Taip pat labai traukė grįžti į Europą. Todėl ji pasirinko Europos šalį turtuolę – Liuksemburgą.
Europos investicijų fondas tuo metu ieškojo europiečio teisininko, kuris turėtų reikiamas kvalifikacijas bei patirties su investiciniais fondais. Perskaičiusi darbo aprašymą, A. Ušinskaitė iš karto pagalvojo, kad ieško būtent jos. Perėjusi visus konkurso etapus, jau po poros mėnesių iš niekada nemiegančio Niujorko panevėžietė teisininkė persikraustė į Europos nykštukę.
A. Ušinskaitę visada domino kitos kultūros, kalbos, skirtingi požiūriai ir patirtys. Tuo metu, kai Alvyda pradėjo studijas universitete, jos tėtis buvo paskirtas Lietuvos policijos atašė Ispanijos Karalystėje. Kadangi tėvai apsigyveno Madride, A. Ušinskaitė nusprendė pasinaudoti proga pasimokyti Ispanijoje.
„Niekada neturėjau tikslo visam laikui apsigyventi ne Lietuvoje, tiesiog metai po metų gyvenimas susidėliojo pats. Kai išvažiavau į JAV, buvau įsitikinusi, kad ten praleisiu metus ir grįšiu į Madridą. Bet planai neišsipildė ir JAV pragyvenau ketverius metus. Kai dabar sulaukiu klausimo, ar visam laikui liksiu Liuksemburge, jau žinau, kad nieko nėra visam laikui, ir nebedalinu užtikrintų atsakymų“, – juokiasi pašnekovė.
Liuksemburgas, anot A. Ušinskaitės, yra didelis kontrastas didžiausiam JAV miestui Niujorkui.
Liuksemburgas, anot A. Ušinskaitės, yra didelis kontrastas didžiausiam JAV miestui Niujorkui. Dabar ji gyvena daug mažesniame, tylesniame mieste, kur viskas lengvai ir greitai pasiekiama. Pasak Alvydos, kaskart išėjęs pasivaikščioti, sutiksi bent vieną pažįstamą, pavažiavęs vos keliolika ar keliasdešimt kilometrų viena ar kita kryptimi, jau atsidursi užsienyje.
Bet A. Ušinskaitei atrodo nuostabu, kad savo kultūrų ir kalbų įvairove Liuksemburgas tikrai nenusileidžia Niujorkui. Iš 122 tūkst. Liuksemburgo miesto gyventojų užsieniečiai sudaro daugiau nei 70 proc.
Liuksemburgiečiai, anot A. Ušinskaitės, puikiai supranta, kad jų šalyje gyvenantys ir dirbantys užsieniečiai yra viena šalies klestėjimo priežasčių. Jei ne Liuksemburgo atvirumas atvykėliams, teisinės sistemos palankumas verslui ir čia įsikūrusios Europos institucijos, apie šią šalį daugelis galbūt nė nežinotų.
„Galbūt todėl mano patirtis su liuksemburgiečiais labai teigiama. Jie išsilavinę, kalba mažiausiai keturiomis kalbomis, pakeliavę po pasaulį. Ponia, kuri išnuomojo man pirmą butą Liuksemburge, mielai supažindino su savo šeima, vaikais, kad nesijausčiau vieniša“, – vietinių svetingumu įsitikino teisininkė.
Didžioji dalis Liuksemburgo gyventojų išsilavinę, kultūringi žmonės. Štai praėjusią savaitę vaikščiodama privačių namų rajone panevėžietė pamatė mažą stalelį, ant kurio savo kieme žmonės prekiauja šviežiais kiaušiniais. Tačiau pardavėjų – nė kvapo. Kiaušinius gali įsidėti pats.
„Kaina parašyta, pinigus reikia įdėti į šalia pastatytą skrynelę. Niekas nesibaimina, kad kažkas pabėgs nesusimokėjęs ar iš skrynelės pasiims daugiau grąžos, nei priklauso“, – sako Alvyda.
Anot jos, didžiausias sunkumas ne su liuksemburgiečiais susidraugauti, o jų apskritai sutikti. Tiesiog didžioji dalis Liuksemburgo miesto gyventojų yra ne vietiniai.
„O susidraugauti čia labai lengva, nes visi esame panašioje padėtyje – toli nuo namų, gyvenantys Liuksemburge profesiniais tikslais“, – sako Alvyda.
Nors gyvenimas Liuksemburge brangus, tačiau, pasak A. Ušinskaitės, itin patogus ir saugus. Viešasis transportas šalyje nemokamas. Liuksemburgas šiuo metu vienas labiausiai nuo koronaviruso kenčiančių pasaulio kampelių, bet vos prasidėjus pandemijai, kiekvienam gyventojui nemokamai išdalyta po penkiasdešimt apsauginių kaukių, sudarytos visos sąlygos greitai, nemokamai pasidaryti COVID-19 testą.
Išskirtinį Liuksemburgą daro kultūrų įvairovė. Dažnai per vieną dieną tenka kalbėti net keturiomis kalbomis. Ir dauguma šeimų daugiakalbės.
Kartais Alvydai atrodo, kad lietuviai bijo kitataučių. Esą juos įsileidę praras savo kultūrą, tautinį identitetą. Anot jos, Liuksemburgas gerokai mažesnė šalis, tačiau, priešingai nei Lietuva, labai svetinga užsieniečiams. Tai viena nedaugelio Europos valstybių, kur gyventojų skaičius nuolat auga.
Alvyda sako nemananti, kad kultūra yra monolitinė, nekintama sąvoka, kurią reikėtų bet kokia kaina išsaugoti.
„Visuomenė evoliucionuoja. Natūralu, kad su besikeičiančia visuomene keičiasi ir kultūra. Nereikia to bijoti“, – mano A. Ušinskaitė.
Studijos Harvardo teisės mokykloje, į kurią susirenka patys gabiausi ir geriausi studentai iš viso pasaulio, A. Ušinskaitei buvo didžiausios svajonės išsipildymas.
Liuksemburgas – viena mažiausių pasaulio valstybių, vienintelė Didžioji Kunigaikštystė pasaulyje. Kadangi ši valstybė įsispraudusi didesnių kaimynių pašonėje, nenuostabu, kad paties Liuksemburgo kultūra yra maišyta, turinti ir prancūzišką, ir vokišką prieskonį.
Alvyda pasakoja, jog liuksemburgiečiai, kaip ir vokiečiai, mėgsta tvarką ir punktualumą. Didžiausia žiemos atrakcija – kalėdiniai turgeliai, kur galima įsigyti įvairių amatininkų dirbinių, paragauti karšto vyno. Prancūziška įtaka pastebima pirmiausia kalbos atžvilgiu – Liuksemburgo mieste plačiausiai vartojama prancūzų kalba. Labai vertinama gastronomija, o Liuksemburgas turi didžiausią „Michelin“ žvaigždučių skaičių vienam gyventojui. Ir, žinoma, šios šalies pasididžiavimas – vynas. Liuksemburgas garsėja baltaisiais vynais ir cremant (tam tikros rūšies putojantis vynas – red. past.), kurie gaminami Mozelio upės slėnyje, pasienyje su Vokietija.
Gyvendama svetur A. Ušinskaitė labiausiai ilgisi artimųjų. Kai gyveno Ispanijoje, jos draugams ar kolegoms savaitgalio pietūs pas tėvus ar uošvius būdavo tarsi prievolė. Alvyda dabar tokių progų norėtų turėti daugiau.
„Laimė, mano partneris lietuvis, todėl galime kasdien kalbėtis lietuviškai, dalytis prisiminimais iš vaikystės neturėdami vienas kitam paaiškinti bendro kultūrinio, istorinio ar socialinio konteksto. Gyvenant užsienyje ir bendraujant su žmonėmis iš kitų kultūrų tokie paaiškinimai – kasdienybės dalis“, – sako Alvyda.
A. Ušinskaitė be galo mėgsta skaityti, kartais savo malonumui rašo, užsiima sportu – bėgiojimu ir joga, eksperimentuoja su veganiškų patiekalų receptais. Ji apgailestauja, kad prasidėjusi pandemija labai riboja galimybes keliauti, tačiau net ir šiais metais jai pavyko apsilankyti Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, įveikti žygį pėsčiomis aplink aukščiausio Vakarų Europos kalno Montblano masyvą.
