-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iš tiesų sužinoti kai kurių efektingiausių cirko triukų paslapčių nėra taip sunku. Tačiau jokiu būdu nereikia bandyti „cirkintis“ patiems namuose – dauguma triukų net labai pavojingi. Ne veltui jų mokomasi ne vienus metus griežtai prižiūrint profesionalams. Taigi pirmiausia patenkinkite smalsumą, o užsiimti saviveikla neskubėkite.
Nors išmokti atlikti šį triuką palyginti nesunku, meistriškai įvaldyti spjaudymosi ugnimi bei ugnies rijimo įgūdžius nėra lengva. Ypač dėl to, kad šis triukas nepaprastai pavojingas tiek jį atliekančiam artistui, tiek žiūrovams. Viena apmaudi klaida – ir viskas gali baigtis mirtimi. Štai kodėl pradedantieji ugnies tramdytojai ilgai ir nuobodžiai praktikuojasi su vandeniu, kol surizikuoja prisiliesti prie degių skysčių.
Spjaudymosi ugnimi koncepcija labai nesudėtinga: prisisemti į burną degaus skysčio ir purkšti jį prieš lūpas laikant liepsnojantį deglą. Sudėtinga purkšti degų skystį tiksliai taip, kaip reikia – tai yra tobula smulkia migla. Jeigu srovė bus pernelyg tiršta, ugnis tiesiog nukris ant žemės. Jeigu miglą paskleisi pernelyg žemai (rekomenduojamas kampas – 60–80 laipsnių), liepsnos gali nudeginti žiūrovus arba patį artistą. O jei pasirodymas vyksta lauke ir pučia vėjas, triukas tampa dar sudėtingesnis – tuomet gali nukentėti ir žmonės, ir scenos įranga, ir galiausiai gamta.
Net kai pavojaus nekelia ugnis, labai daug artistų sunegaluoja netyčia gurkštelėję žibalo.
Jeigu turite stiprų rijimo refleksą, galite manyti, kad pusė kardų rijiko karjeros jau padaryta – jei tik, žinoma, norite jos siekti. Juolab kad tokiam darbui reikia gerokai daugiau įgūdžių, ne vien tik mokėjimo atpalaiduoti gerklės raumenis.
Iš esmės kardų rijimas – tai gebėjimas ilgą tiesų ir nelankstų metalo gabalą sukišti į vingiuotą, minkštais audiniais padengta virškinamąjį traktą iki pat skrandžio. Ir nors cirko artistų naudojamų kardų ašmenys neišgaląsti, netaisyklingai ryjami, jie vis tiek gali pradurti, subraižyti ar kitaip sužaloti minkštuosius audinius.
Kaip ir spjaudymasis ugnimi, kardų rijimas yra vienas iš elementariausių triukų cirko programoje, kuris labai greitai gali virsti mirtinu.
Norint tapti kardų rijiku ir praktikuoti šį meną, reikia labai daug praktikuotis – ir ne vien dėl saugumo. Pirmiausia būtina priversti kūną nuslopinti jam natūralius instinktus ir išmokyti nereaguoti į gerklėn grūdamą kardą žiaukčiojimu. Gerai ištreniruoto artisto kūnas pasitinka kardą kaip paprastą maistą, taigi reaguoja į jį nevalingais judesiais, būdingais valgant.
Sunkiausia, žinoma, įveikti norą žiaukčioti. Tačiau ryjant ilgus daiktus dar svarbiau yra neleisti viršutiniam stemplės sutraukiamajam raumeniui susitraukti, nes kaip tik tai jis daro mums valgant. Tai visiškai normalus ir labai naudingas refleksas, pasirūpinantis, kad maistas greičiau patektų į skrandį. Tačiau į virškinamąjį traktą įvairavus bemaž pusmetrio ilgio metalo gabalą šis refleksas tampa labai nepageidautinas.
Priklausomai nuo to, kokio ilgio kardus nusprendžia ryti artistas, jam kartais tenka treniruoti ir apatinį stemplės raumenį, kad šis nesusitraukinėtų. Mat daugeliu atvejų dalis kardo pro jį patenka į pačią skrandžio ertmę.
Taip, kardų rijiko darbas tikrai ne iš lengvųjų – juk jiems reikia ne tik kontroliuoti visus išvardytus kūno procesus, bet dar ir atrodyti ramiems ir patenkintiems, tarsi valgytų saldainį.
Visai kaip ir su ugnimi dirbantys artistai, kardų rijikai nepradeda karjeros nuo saviveiklos – jų mokymu užsiima profesionalūs treneriai. Iš pradžių praktikuojamasi su trumpais durklais, bet ilgainiui ašmenys vis ilginami. Pagal Tarptautinės kardų rijikų asociacijos standartus, artistas negali vadintis tikru kardų rijiku, jei neįveikia bent 48 centimetrų ilgio ašmenų.
Jeigu neturite pašaukimo nei noro sugaišti vienas Dievas težino kiek metų mokantis spjaudyti ugnimi arba ryti kardų, pagalvokite apie vaikščiojimą per stiklo šukes – nustebsite, per kokį trumpą laiką galima išmokti šio cirko triuko. Ir ypač jeigu sukčiausite.
Dauguma artistų, žinoma, tokiam triukui atlikti naudoja tikrą stiklą, ne butaforinį, pagamintą iš deginto cukraus, ir nesusižeidžia (aišku, pasitaiko smulkių įbrėžimų, bet ne daugiau). Nes žino, kaip paberti šukes, kad rizika susipjaustyti padus taptų minimali. Pavyzdžiui, labai daug profesionalų naudoja vyno butelių duženas, nes jų švelnesnis išlinkimas, mažiau aštrių nelygių briaunų.
Taip pat atkreipkite dėmesį, kokį duženų sluoksnį naudoja cirko artistai – paprastai jis būna labai storas. Taigi spaudžiamos pėdų šukės turi daugiau vietos judėti ir smulkiausios, aštriausios, pavojingiausios iš jų nubyra į dugną. Dėl tos pačios priežasties vaikščiotojai stiklu taip iš lėto stato pėdas ir gerokai užgaišta, kol atsistoja ant šukių visu svoriu. Pajutus bent menkiausią dūrį į padą, pakanka truputėlį pajudinti pėdą – žiūrovai to nė nepastebi! – ir skausmingos traumos išvengta.
Norint išmokti atlikti šį triuką, esminis dalykas yra pasirengimas jam. Ugnis privalo būti uždegta ir užgesinta tam tikru laiku, kad anglys dar žėruotų, tačiau karštis jau būtų atlėgęs. Be to, anglis dar reikia apibarstyti pelenais, kad artistas basa pėda neužliptų tiesiai ant vienos jų.
Tačiau tai, daugiau ar mažiau, yra viskas, ko reikia parodyti efektingą triuką. Artistui belieka tik spėriai peržingsniuoti per žarijas (jokiu būdu ne bėgti!) – sugaišti pakankamai laiko, kad triukas atrodytų dramatiškas, bet ne tiek daug, kad karštis iš ugnimi vis dar alsuojančių anglių šerdžių persismelktų į švelnią padų odą.
Išmokti gulėti ant vinių lovos – beveik tas pats, kas išmokti vaikščioti per stiklo šukes ar smilkstančias žarijas. Tai gali padaryti kiekvienas, tereikia trupučio žinių ir tinkamo pasirengimo.
Ir mokyklinių fizikos žinių pakanka suprasti, kad kai vinių yra daug ir jos sukaltos labai arti viena kitos, ant jų paguldyto kūno svoris pasiskirsto taip, jog praktiškai nejaučiama jokio spaudimo. Sunkiausia užduotis yra atsigulti ant vinių lovos arba nuo jos pakilti – juk negalima pasinaudoti rankomis pusiausvyrai palaikyti, nes tai beveik garantuotas būdas susibadyti delnus iki kraujo. Patogiausia pritūpti virš vinių, o tada labai iš lėto ir švelniai ant jų atsisėsti, lėtai pasisukti, pakelti kojas ir išsitiesti visu ūgiu ant dygaus paviršiaus. Svarbiausia nepamiršti nepadėti ant vinių visu svoriu galvos.
Jeigu šis triukas jus sudomino, nudžiugsite sužinoję, jog jo išmokti sugeba dauguma žmonių. Tiesa, pirmiau jiems tenka išmokti pasigaminti nuosavą vinių lovą.
PARENGĖ SERGEJUS STONKUS
