-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Atpažįstu tas spalvas, jau daugybę metų žinau tą braižą iš begalinio, iš beribio žydėjimo sode, pievoje, liaunų aguonų gležnume. Daug kartų regėti paveikslai klasėje, namuose, dirbtuvėje, parodose, žinomi ciklai, atsimenami, įkritę atmintin, jie nesunkūs, svarbiosios amžinos temos neprislegia. Jau pirmosiose praėjusio tūkstantmečio paskutinio šimtmečio paskutiniųjų metų pamokose sėdėdamas nė nemėginau piešti, rūpėjo vien meno istorija, niekas daugiau, manęs nenubaudė, netramdė, nesiėmė paveikti sankcijomis ir grasinimais, tada supratau, sau mintyse pasakiau, gal ji kuo ypatinga, reikės pasistengti atsiminti šį vardą.
Prabėgo daugiau nei du dešimtmečiai. Jau supratau, sau mintyse pasakiau, nebeprapulsime, jau visada pasiliks tai, kas pirmosiose pamokose nutiko. Prasminga grįžti prie pradžios ištakų, vėl atsiminti, rašant kalbėti iš to, kas gyvenant intensyviai telkta, galiausiai suimta, kad neišsisklaidytų, nepabirtų. Rašau, o lyg ir atiduodu, dalinuosi, jaučiu dėkingumą už tai, ką gavęs esu. Yra ir proga tokiam kalbėjimui – tik pasirodęs tapybos ir pastelės darbų katalogas „Tik šviesa.“
Šventa, pašventinta būties valanda, leidžianti vaikščioti kartu su savo mokytoja, vaikštant kalbėti(s), apeiti keletą kartų aplink bažnyčią, lipti laiptais, atsistoti aukštėliau, laikyti savo mokytojos knygą, liesti viršelius savo delnais, pirštais, glausti labiau prie širdies, lyg ir prie lūpų bandyti pakelti, o pakylėti dangop. Leisti, kad fotografuotų su knyga rankose, džiugų. Nedraudžiu tai savo mokytojai ir pasakau taip, tai ji – Ilona Žvinakienė – akvarelininkė, dailės, dizaino, braižybos mokytoja Vytauto Žemkalnio gimnazijoje, šiuo metu darbuojamės kaimynystėje. Pats sau sugalvojau, pajutęs buvau, kad Iloną derėtų priskirti ypatingajam gimnazijos trejetui. Be jos, dar būtinai įrašyti lituanistę Sigitą Motiejūnienę ir muzikę Renatą Karašienę. Pedagogės priklauso tai pačiai kartai, visos trys kūrybingos, elegantiškos, žavios. Visos trys ištikimai tarnauja menams, bent dabar joms ačiū ištarti norėčiau. Be jų talento nepraeidavo nei mokslo metų pradžios – pabaigos, nei „Poezijos pavasario“ renginys sode, nei mokyklos vardo dienos iškilmės. Jos matomos, pastebimos, neapeisi, neapsieisi, neišsiversi. Žiba, gyvuoja, nes talentingos.
Ne vienas pats taip sau galvoju, pasitikrinau. Nuo mokinių nepa(si)slėpsi, jaučia, pasakyti išdrįsta, glaudžiasi, nes atpažįsta tikrumą, gal tai ir yra didžiausias įvertinimas. Štai jau keleri metai iš eilės gimnazistai I. Žvinakienę išrenka kaip vieną iš penkių mėgstamų, mylimų mokytojų Aleksandros Kazickienės nominacijai gauti. Ilona turi galią kalbėti spalvomis, pasakyti apie gyvenimą kaip žydėjimą. Prisiminiau fotomenininko Rimanto Dichavičiaus albumą „Žiedai tarp žiedų“. Fotografo moterys kopose, upelio dugne ant akmenėlių… I. Žvinakienės moterys takuose, pievose, soduose, nes jos pačios obelys, senvagės, žiedai, nes jos maži, bet sudėtingi pasauliai. Savitos, įdomios, rodos, kad tik sau, savyje, o iš tiesų, kai įsižiūri, tai pamatai, jog iš prigimties dialogiškos, atsiskleidžia tik tuomet, kai prie Kito, prie kito, prie kitų… Dailininkė galią kurti savyje seniai atpažino, ja pasikliauja, yra vedama, nes įkvėpta. Toji kūrybos versmė vis keisdama iškelia, vis priartina moters temą. Kas kitas, kas geriau bylos, jei ne vyras, jei ne mokinys, kad ir kunigas, ne šeimos žmogus, bet vis tiek mokinys, juk jis iš šeimos, tad ir paliestas.
Taip nutiko tik sykį, tuojau po Vitos Žvinakytės vestuvių ceremonijos Antazavės bažnyčioje. Sutuokiau porą, Ilona padovanojo savo paveikslą – su gležnomis aguonomis, su jų raudoniu, su sodria pievos žaluma. Džiūgaudamas grįžau į Zarasus, ilgai ilgai žiūrėjau, o kiek ir laiko nutekėjo, o vis dar žiūriu žiūriu. Kažkas turbūt yra, kad šitaip žiūriu. Paskui atkeliavo nedidelė drobelė lyg koks bandymas, lyg pastanga pridėti, saugoti, kad neprapultų. Tai tik nedidelis baltas tiltas. Nėra žmonių, bet juk palikta galimybė, juk tikrai tikėtina, kad susitiks pajūryje, pamaryje, paežerėje ar prie upelio, kad tiltas prišauks susitikimą.
Ir dar viena pastelė asmeninėje kolekcijoje. Tai Senvagė, su vieniša egle ir retomis šakomis, su raudona bažnyčia ir jos bokštais. Tai Senvagė, gulinti jauna moteris (koks jos vardas? Gal Viltė, Beatričė, Sofija? Gal visi vardai drauge?), ji nieko netrikdo, jai niekas netrukdo. Tai senvagė, įsčios, visų mūsų pradžia, pirmoji stotis, nedrovu, negėdinga, bet pagarbu ir didinga, kad taip. Nė vienas kitas miestas Lietuvoje to ir taip neturi, teko keliauti, neteko matyti. Miestas palaikomas moters, gyvenimiškas, vien todėl ir gyvenamas. Man regis, tokią mintį paliudija I. Žvinakienės darbai, antrina Senvagės „Torsas“ (skulpt. A. Smilingis).
Ką daryti, kai užkalbindama pašaukia šviesa? Ilona atsiliepia, eina ten, kur kreipiama, neišleidžia iš akių dėkingumo. Nesusikursi, nesusigalvosi pats, gauni juk, atpažįsti, juk buvo taip duota, taip paskirta, todėl ir įpareigota plėsti, dalintis, pratęsti. Eiti pasitikint. Pati menininkė parašys: „Smagu, kad kasmet turiu po keletą ypač imlių, talentingų, gabių mokinių. Vien dėl jų verta dirbti ir net gyventi. Džiaugiuosi kasdienėmis jų sėkmėmis, idėjomis, noru kurti ir gėriuosi didžiausiomis šventėmis. Tai parodos ypatingoje gimnazijos vietoje – mansardoje. Čia darau, ką noriu, gyvenu, kaip noriu. Beje, ir mokytojauju taip, kaip noriu. Dailė neturi griežtų rėmų. Įmanoma kūrybinė laisvė.“ Vaikystės aplinka, pirminis kraštovaizdis, anot dailininkės, „supo, mokė jausti, patirti, mąstyti, jungė su Visatos begalybe.“
Taip ir ateita į kūrybą iš Žemaitijos su tėvais, pasisemta pirmiausia iš jų. Pamatytas vaikystės ežeras, takas pienių pievoje, pasauliai pasaulyje, o ir manasis juose – išsaugant save, stengiantis nesuardyti kitų, nesugriauti prigimtinio sumanymo. Vešlu pievose su žiedų taurėmis, kiaulpienių skristukais, bet ir su žiedu. Norisi įbristi ir braidyti, nes saugu ir nebaugu, nors žolės ir aukštos, bet išsitiesti visu ūgiu žolėse, palaimingai sapnuoti. I. Žvinakienės paveiksluose tai, ką pasisekė užgriebti iš tolėliau pleneruose, bet ir tai, kas arčiausia – neužmirštuolių mėlynas mirguliavimas Skaistakalnio parke, tulpių žiedų margumynas Burbiškio dvaro plantacijose, rudeniško geltonio paliestas gatvės linkis prie muilo fabriko…
Nieko nebepridursi, nieko nebepridėsi, tik šviesa, vien tik šviesa… Ir jos vienos pakanka, kad čia ir dabar godžiai gyventum. Jei turi, jei atpažinai turįs, jei ieškai, suradęs pasidalini, skleidi, pratęsi, tai tiek ir pakanka. Tereikia įsižiūrėti į žiedą, kad kryptum į šviesą. Jis trapus, vienadienis, o jaučia ir krypsta. Mums belieka pakartoti, kas gamtoje nuo amžių taip buvo ir kas per amžius taip bus… Ir dar, pačios 
dailininkės ištarta: „Įsitaisau ant lieptelio, merkiu basas kojas į tėkmę. Pamažėle tirpstu… Kur skubėti, kai visas pasaulis, apglėbtas vešinčia žaluma, dangaus atspindžiu, šią akimirką priklauso man. Jam. Ir tau, ir mums visiems.“
