-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Su kaimo realybe kitus supažindinančios poros tikslas – reabilituoti kaimą jaunų žmonių akyse ir griauti stereotipus apie jį.
G. Kancytė yra psichikos sveikatos slaugytoja, bet šiuo metu jos visas gyvenimas sukasi aplink dukrytę Meilę.
„Esu vaiko priežiūros atostogose, tad daug laiko leisdama namuose prisigalvoju sau įvairiausios veiklos. Kartu mėgaujuosi gyvenimu vienkiemyje“, – šypsosi jauna mama.
G. Kancytė užaugo Ramygalos miestelyje Panevėžio rajone. Ji visada svajojo gyventi arčiau gamtos – poilsio ir įkvėpimo šaltinio.
Užsimezgus draugystei su dabar jau sužadėtiniu Benu, pora apsigyveno vieno kambario bute Panevėžyje. Tuo metu G. Kancytė studijavo ir dirbo ligoninėje. Bet didmiesčio gyvenimas jaunuolių nežavėjo, o mažo buto sienos tiesiog „spaudė“.
Tad jaunuoliai nusprendė ieškoti būsto ir išpildyti seną svajonę – apsigyventi kaime.
G. Kancytė. Asmeninio archyvo nuotr.
Gabrielė ir Benas nenorėjo gyventi mieste, bet taip pat nenorėjo per daug nuo jo ir nutolti. Naujieji namai turėjo būti ne daugiau nei 25 kilometrai nuo Panevėžio.
„Ieškojome kuo draugiškesnės kišenei sodybos, taip pat, kad namas būtų tinkamos būklės renovuoti. Nenorėjome kaimynų. Ir dabar turime vienintelį kaimyną už maždaug 200 metrų nuo mūsų“, – pasakoja Gabrielė.
Didelis kiemas taip pat buvo vienas iš prioritetų, nes svajonėms įgyvendinti reikėjo daug erdvės. Pora norėjo bent 30 arų sklypo, tačiau dabar džiaugiasi dvigubai didesniu.
Anot G. Kancytės, sodybos paieškos ilgai netruko.
„Skelbimus žiūrinėjome turbūt tik kelias savaites. Nuvažiavome apžiūrėti vienintelės sodybos ir ją tiesiog įsimylėjome. Ji buvo pardavinėjama jau kurį laiką, apžiūrėti buvo atvažiavę daug žmonių, bet niekas nesiryžo apsigyventi. Manau, sodyba tiesiog laukė mūsų“, – šypsosi Gabrielė.
G. Kancytė sako, jog su mylimuoju niekada nepasigailėjo priimto sprendimo apsigyventi 1934-aisiais metais statytame name.
Atvirkščiai, sodybos vieta ir gamtos vaizdai nenustoja stebinti savo grožiu.
Daugybę gyvenimo kaime privalumų matanti Gabrielė išskiria vieną, kurio ilgėtųsi labiausiai, jei tektų išsikraustyti.
„Visada maniau, kad saulėlydžiai yra gražiausia, ką galėsime pamatyti vienkiemyje. Bet kai pamačiau saulėtekius, negalėjau suvokti, ar aš tikrai esu realybėje. Nuostabu, ką gali saulė. Aš net atviruke nesu tokio grožio mačiusi, kokį regiu iš savo sodybos kiemo. Dėl to labai verta keltis anksti“, – pasakoja Gabrielė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Su gyvenimo kaime realybe G. Kancytė supažindina savo instragramo paskyroje „Jaunimas_kaime“.
Dalydamasi savo išgyvenimais Gabrielė mato ir savotišką misiją. Ji sako norinti įkvėpti jaunus žmones nebijoti keltis į kaimiškas vietoves.
„Noriu prisidėti prie kaimų nykimo stabdymo, sugriauti įsisenėjusius stereotipus apie kaimiečius ir gyvenimą kaime. Noriu, kad žodis „kaimas“ ar „kaimietis“ keltų ne pašaipą, o asocijuotųsi su laisvais, arti gamtos gyvenančiais žmonėmis“, – sako Gabrielė.
Instragrame dalindamasi savo patirtimi apie įsikūrimą vienkiemyje, G. Kancytė atrado labai daug bendraminčių.
„Dažniausiai žmones į kaimus ir vienkiemius atveda noras nuolat būti arčiau gamtos, lygiai taip pat kaip ir mus. Pastebėjau, kad jaunimas nori privatumo, laisvės, gryno oro, savos vietos pagrilinti. Vis daugiau jaunų žmonių nebijo turėti daržą, vertina savo rankomis užaugintą maistą“, – vardija pašnekovė.
Pasak Gabrielės, pasirinkus kaimo kasdienybę yra ir kitų siekių. Vieni nori atgaivinti giminaičių namus, kiti griauna senus ir stato naujus, dar kiti renovuoja, o yra ir kas gyvena tokiomis sąlygomis, kaip likę nuo senų senovės.
„Mes – ne išimtis. Planavome turėti vaikų ir abu norėjome padovanoti jiems kaimietišką vaikystę“, – sako Gabrielė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Nors tarpukarį menančios sodybos autentikos nepavyko išlaikyti labai daug, G. Kancytė svarsto, kad turbūt tai ir nebuvo pagrindinis tikslas.
„Aš, visą gyvenimą augusi su krosnies kūrenimo kasdienybe, to savo namuose nebenorėjau. Taip, krosnies šilumos niekada neatstos elektriniai prietaisai, bet tos „romantikos“ norisi tik kartais. Mieliau, kai namuose nuolatos vienodai šilta“, – sako Gabrielė.
Jai labai patinka sendaikčiai, senų trobų autentika, bet nuolat gyventi visgi pasirinko komfortą.
Kompensacijai pora nutarė kitus pastatus – pirtį, sandėliuką – renovuoti tik autentiškai. Taip pat iš kiemo jokių būdu nedings šimtamečiai didžiuliai medžiai.
„Kaip senos trobos priminimą ir pagrindinį akcentą namuose palikome balkius svetainėje ir juos atidengėme. Apgraužti, skylėti, gyvenimo matę balkiai puošia namus ir stebina svečius“, – šypsosi naujakuriai.
Pora džiaugiasi, kad daugelis sunkių darbų jau buvo atlikti buvusių namo šeimininkų – pakeistas stogas, sudėti nauji langai, atvestas šulinio vanduo ir vietinė kanalizacija, tačiau namo vidus tikrai reikalavo remonto.
Gabrielė ir Benas pradėjo nuo griovimo.
Dviese lupo seną apdailą, griovė krosnis, plėšė grindis, lubas ir viską, kas buvo viduje. Liko tik plika erdvė.
O kai atėjo metas lipdyti viską nuo pagrindų, pagalbos kreipėsi į Gabrielės tėtį.
„Tėtis tikrai mums labai padėjo. Kartu ruošėme grindis iki betonavimo – po namus vedžiojome kanalizaciją ir vandentiekį, lyginome smėliu, apšiltinome“, – sunkiausius darbus mena G. Kancytė.
Pagalbos ir palaikymo sodybos šeimininkai sulaukė ir iš kitų šeimos narių, bičiulių.
„Kiek tik mokėjome ir galėjome, darėme patys, bet be visos komandos nebūtume taip greitai įsikėlę į naujus namus“, – dėkinga Garbielė.
Vidaus apdailai jiedu samdė patikimus meistrus, su kuriais, sako, tikrai labai pasisekė.
„Iki įsikėlimo užtrukome metus. Dabar gyvename beveik metus ir vis kažką pasiremontuojame. Atrodo, kad tam galo nėra“, – juokiasi G. Kancytė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Gabrielė skaičiuoja, kad įrengiant svajonių namus brangiausiai kainavo statybinės medžiagos ir meistrų darbas.
Bet, anot jos, buvo verta iki paskutinio cento.
„Ką nors remontuojant visada verta pasidomėti kainomis skirtingose parduotuvėse. Pavyzdžiui, toks pat šaldytuvas vienoje parduotuvėje kainavo 200 eurų pigiau nei kitoje“, – pataria naujakurė.
G. Kancytė svarsto, kad kurdama naujus namus supratusi, jog ne viskas priklauso tik nuo jų. Kažkas neišvengiamai vėluoja, kažkam neužtenka pinigų.
„Nuovargis, nepatogus gyvenimas parodė, kaip iš tikrųjų yra pasiekiami tikslai. Jei kartočiau, tai turbūt nenorėčiau taip skubėti. Kiekvieną savo namų kūrimo akimirką reikia išjausti, o sprendimą gerai apgalvoti“, – įsitikino sodybos šeimininkė.
Ji nebebrėžtų ir tariamų datų, kada įsikels į namus, nes niekada tai nepavykdavo.
„Bet vis tiek ši kelionė buvo nuostabi. Ir tai tik vienas planas išpildytas, pridėti rankas reikia dar daug kur“, – entuziazmo netrūksta Gabrielei.
O kas namuose yra didysis darbų vadovas ir nenuilstantis idėjų generatorius?
„Abu nuolat prisigalvojame darbų į priekį. Visada esame kažkokio projekto procese. Bet galbūt užmojai ir vaizduotė pas mane lakesnė – niekada nekyla klausimas „ką veikti?“, – šypsosi G. Kancytė.
Įsigiję seną, ilgai negyventą sodybą kaime, jaunuoliai iš aplinkinių sulaukė nemažai nuostabos.
„Čia kiek juokinga patirtis, ko tik neteko girdėti, – juokiasi G. Kancytė. – Tai kaip jūs nebijote?! Kaip pas jus atvažiuos greitoji? Kaip jūs į darbą nuvažiuosite? O kaip reikės vaikams į darželį ir mokyklą važinėti? Ar nebijosite būti vieni? Ar nebijote, kad kas nors užpuls? O dažniausias nusistebėjimas ir užuojauta iš aplinkinių: „Kiek čia darbo, kaip jūs vargsite!“
Pora suprato, kad dar gajus ir įsisenėjęs gyvenimo kaime stereotipas, neva žmonės ten gyvena kaip akmens amžiuje.
„Na, bet mes laužome šiuos įsitikinimus ir skleidžiame žinią plačiau“, – šypsosi G. Kancytė.
Nusipirkus sodybą G. Kancytė iš karto pasinėrė į tikruosius kaimo malonumus ir suleido rankas į daržą.
„Daržą tikrai kartosime! Užsiauginti sau maisto naudinga ir net labai įdomu“, – įsitikino Gabrielė.
Nors iš pradžių jauna mama planavo darže auginti tik krapus, agurkus ir svogūnų laiškus, ne veltui sakoma, jog apetitas kyla bevalgant. Vasarą darže kerojo braškės, arbūzai, pomidorai, cukinijos, moliūgai, žirniai, krapai, svogūnai, paprikos, agurkai, baklažanai, morkos, porai.
„Daržoves konservavome žiemai, o bulvių derlių valgome iki šiol“, – džiaugiasi jaunoji šeimininkė.
O kad gyventi kaime būtų dar smagiau, pora planuoja įsigyti vištų ir jau pavasarį pradėti vištidės statybas.
„Dar norime pirties, kūdros. Gal net keleto alpakų. Norėčiau gėlyno, šiltnamio, o labiausiai laiko ir finansų visa tai įgyvendinti“, – juokiasi Gabrielė.
