-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ten, kur dabar Panevėžyje šurmuliuoja ir ūžia judri, beveik šešis kilometrus besitęsianti J. Janonio gatvė, kadaise plytėjo gerokai nuo miesto nutolusio Plukių kaimo laukai.
Tik antroje XX amžiaus pusėje ši vieta ėmė keistis.
1945 metų žemėlapyje galima pamatyti toje teritorijoje esančius ne tik Plukių kaimo kelią, pavienes sodybas, sklypus, bet ir cukraus fabriką, kitas įmones ir punktyrais pažymėtą gatvę.
Anksčiau ji vadinta Partizanų gatve, tačiau praėjusio šimtmečio penktajame dešimtmetyje Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu pervadinta Juliaus Janonio vardu.
„Nuo to laiko per porą dešimtmečių vietovės vaizdas visiškai pasikeitė – čia atsirado visas pramoninis rajonas“, – teigia Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė Emilija Juškienė.
Tūkstančiams panevėžiečių ir iš kaimų į Panevėžį suvažiavusiesiems J. Janonio gatvės įmonėse darbo atsirasdavo paties įvairiausio.
O pradėjusiesiems dirbti ne tik algą mokėdavo, bet ir sovietinės ideologijos pamokų nepagailėdavo. Viena iš jų – raginimas dirbti stachanovietiškai.
Nors lietuviams darbštumas niekada nebuvo svetimas, šis bruožas išugdytas ir paveldėtas nuo seno, naujoji valdžia užsimojo dar ir nesąmoningo veržlumo pamokyti.
Pavyzdžiu buvo šachtininkas Aleksejus Stachanovas, per vieną darbo pamainą neva parodęs, kaip reikia stengtis – jis, esant išdirbio normai iškasti 7 tonas akmens anglių, ėmė ir iškasė per tą patį laiką 102 tonas.
Toks rezultatas pasiektas numatytam herojui davus naujus elektrinius įrankius ir į pagalbą skyrus dar kelis darbininkus.
Bet ta viršyta norma davė pradžią vadinamam stachnoviečių judėjimui, skatintam visoje Sovietų Sąjungoje.
Panevėžyje propagandos taip pat nestigo.
Daugelio dabarties pensininkų panevėžiečių darbinis kelias prasidėjo būtent J. Janonio gatvėje. Tiek joje būta įvairiausių fabrikų, kombinatų ir kitų pramonės įmonių, kad darbą buvo galima rasti pagal pomėgius ir pageidavimus.
Kas įsidarbindavo prie grūdų, kas prie cukraus, žuvies, duonos, kas prie baldų, laidų, metalo ar remonto darbų.
Panevėžietis 77-erių Jonas pasakoja pasirinkęs vairą – 1964 metais įsidarbino J. Janonio gatvėje buvusioje autotransporto įmonėje, vadintoje 2-ąja autokolona. Beje, toje pat gatvėje veikė ir kita – 1-oji autokolona.
Kursus vaikinas baigė ir vairuotojo pažymėjimą gavo dar būdamas nepilnametis, tad nors ir įdarbintas, mašinos vairuoti negalėjo – tris mėnesius, likusius iki 18-ojo gimtadienio, dirbo garaže šaltkalviu.
Tik tą dieną, kai sukako 18-a, jaunas vairuotojas gavo savivartį GAZ ir buvo paskirtas vežioti anglių – iš didelės prie vartų supiltos krūvos iki fabriko katilinės.
Po kurio laiko sėdo ir prie didesnės mašinos – bortinio sunkvežimio „Ural“ – vairo ir ja iš kolūkių laukų į cukraus fabriką vežiodavo cukrinius runkelius.
„Nors tais laikais automobilių buvo nedaug, bet J. Janonio gatvė ir tada buvo judri. Gyvenimas joje virte virė – zujo mašinos su grūdais, runkeliais, miltais, įvairiais gaminiais“, – prisimena buvęs vairuotojas.
Panevėžio tiksliosios mechanikos gamykla. 1977 m. P. Kaupelio negatyvas. Iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.
Pagal Panevėžio kraštotyros muziejaus pateikiamus duomenis, cukraus fabrikas, pradėjęs veikti nuo 1940 metų, buvo ta įmonė, aplink kurią ir kūrėsi pramoninis rajonas.
Keliolika metų fabrikas buvo stambiausias darbdavys J. Janonio gatvėje.
Jame dirbusieji prisimena, kad netoli šio fabriko klubo buvo įrengtas nedidelis skveras, apželdintas medžiais, dekoratyviniais krūmais.
Pastatyta ir suolelių, išpuoselėtas gėlynas, čirškė ir čiulbėjo daugybė paukščių, matyt, prisisotinusių grūdų, pribyrėjusių pašonėje stūksojusio grūdų produktų kombinato prieigose.
Deja, cukraus fabriko gyvenimas jau senokai pasibaigęs. 2007 metais įmonė likviduota.
„Sovietmečiu tame cukraus fabrike buvo nemažas mašinų parkas, jomis iš kolūkių buvo suvežami cukriniai runkeliai. O 1953 metais iš fabrikui pavaldžios autokolonos buvo įkurta savarankiška transporto įmonė“, – pasakoja medžiagą apie J. Janonio gatvę surinkusi istorikė E. Juškienė.
Vėliau ši įmonė buvo papildyta mašinų ir iš kitų miesto organizacijų. Taip J. Janonio gatvėje atsirado dvi autotransporto įmonės – pirmoji ir antroji. Jos aptarnavo miesto pramonės įmones ir Statybos ministerijai pavaldžias organizacijas: gabeno jų krovinius.
Kaip pasakoja vairuotojas Jonas, jam teko ne tik cukraus fabriko reikmėms tarnauti, bet ir kitus krovinius vežioti, pavyzdžiui, trijų litrų stiklainius į konservų fabriką, grūdus iš elevatoriaus į malūną ir kt.
Panevėžio cukraus fabrikas. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
„Pati seniausia įmonė J. Janonio gatvėje – vadinamasis elevatorius, grūdų produktų kombinatas“, – pasakoja E. Juškienė.
Įmonės istorija prasideda net nuo 1841 metų, kai pastatytas tais laikais modernus malūnas.
O atokiau nuo kitų J. Janonio gatvėje veikusių įmonių dunksančio linų fabriko įkūrimo data laikomi 1955-ieji. Iš pradžių čia buvo linų šiaudelių pirminio apdirbimo fabrikas.
Kai kurios vieniems tikslams įkurtos įmonės vėliau įgijo visai kitokią paskirtį.
Pavyzdžiui, linų kombinato virvių cecho gamybinės patalpos 1963 metais perduotos Panevėžyje įsteigtai optikos prietaisų gamyklai.
Pasikeitus gamybos profiliui, įmonė, atstovavusi naujajai miesto pramonės šakai, 1966-aisiais pavadinta Panevėžio tiksliosios mechanikos gamykla.
Šioje įmonėje gamintos sudėtingos optinės ir elektroninės grafikų skaičiavimo mašinos „Siluetas“, palankiai vertintos net tarptautinėse parodose.
Bet ir šios įmonės kelias pasibaigė – 1999 metais ji bankrutavo.
„Ko tik negamino ir neperdirbo įmonės J. Janonio gatvėje! Čia kvepėjo kepama duona, rūkyta žuvimi, perdirbamais cukriniais runkeliais, malamais grūdais. Šioje gatvėje įsikūrusiose gamyklose buvo perdirbami linų pluoštai, gaminami baldai, kabeliai, autokompresoriai, tikslioji mechanika“, – vardija E. Juškienė.
Kaip teigia muziejaus darbuotoja, sparčiai besivystančiai elektronikos ir elektrotechnikos pramonės šakai Lietuvoje reikėjo kabelinės produkcijos, tad 1958 metais Panevėžyje, toje pačioje J. Janonio gatvėje, atsirado dar viena gamykla – „Lietkabelis“.
Skelbiama, kad tuo laiku ją statė, paskui ir joje dirbo miesto jaunimas. Įmonė garsėjo savo gaminiais, tiekiamais visai Sovietų Sąjungai ir užsienio šalims.
J. Janonio gatvėje veikusių įmonių pavadinimai, jų paskirtys laikui bėgant keitėsi.
Pavyzdžiui, čia veikęs remonto fabrikas 1959 metais pertvarkytas į Autokompresorių gamyklą, jau pirmaisiais veiklos metais gaminusią ZIL-120 markės autokompresorius.
Savo produkciją įmonė tiekė įvairių SSRS miestų automobilių fabrikams. 1969 m. įmonės patalpos gerokai praplėstos, naujoje teritorijoje Pramonės gatvėje pastačius pagrindinį gamyklos korpusą ir naujus gamybinius plotus.
Gana sudėtinga baldų fabriko, įkurto J. Janonio gatvėje, istorija – jo pavadinimai, produkcija ir gamybiniai plotai keitėsi daugybę kartų.
Kaip teigia muziejaus darbuotoja, įmonė buvo pavadinta miesto pramkombinato medžio apdirbimo dirbtuvėmis Nr. 1, artelėmis „Ratas“, „Pirmyn“, „Raudonasis švyturys“. Pastarasis gamino ne tik baldus, bet ir vežimus, roges, statines, žaislus ir kt.
Įmonės darbininkai dirbo taupiai: iš susidariusių gaminant vežimus medžio atliekų dar padarydavo ir taros dėžių.
1956 metais likviduojant arteles, įmonė reorganizuota į medžio apdirbimo kombinatą „Ąžuolas“, vėliau pavadintą baldų kombinatu.
Buvusio „Panevėžio tiesos“ redaktoriaus Alfonso Dagelio parengtame leidinyje „Panevėžys“ (1969 m.) pasakota: „Tolimojo Afrikos žemyno vaikai sėdėdami patogiuose mokykliniuose suoluose, vargu ar žino, kad jie pagaminti Panevėžyje.“
O dar J. Janonio gatvėje kadaise buvo kombinato „Lietuvos muilas“ žaliavų bazė,
Pramonės įmonių valgyklų susivienijimas „Aidas“, Panevėžio standartų ir matavimo technikos valstybinės priežiūros elektrinių matavimų laboratorija, žuvies realizavimo bazė ir kt.
1966 metais J. Janonio gatvėje įkurtas Panevėžio duonos kombinatas.
Ne viskas išliko iš to, kas buvo ir klestėjo prieš keletą dešimtmečių. Tačiau ir dabar šioje ilgiausioje, 5,8 kilometro Panevėžio gatvėje veikia daugybė didesnių ir mažesnių įmonių.
J. Janonio gatvė. P. Židonio nuotr.
J. Janonio gatvėje būta ir gyvenamųjų namų.
Pokario metais buvo populiaru prie gamyklų ir fabrikų statyti daugiabučius įmonių darbininkams. Jie kilo ir šioje miesto dalyje.
1956 metais Panevėžio pirminio linų šiaudelių apdirbimo fabriko įmonės teritorijoje baigtas statyti darbuotojams skirtas dviejų aukštų mūrinis gyvenamasis namas.
Name įrengti šeši dviejų kambarių butai su virtuve, vonia ir kitais patogumais.
Butus savo darbuotojams statė ir buvęs elevatorius (grūdų produktų kombinatas). Nors gyventi naujuose pramonės zonos būstuose buvo patogu – butai modernūs, čia pat darbovietė, netrūko ir minusų. Čia įsikūrusiesiems teko kentėti didžiulį triukšmą, be to, toli buvo parduotuvės, mokyklos ir kiti reikalingi objektai.
