Iš megapolio – kurti į Panevėžį

Architektė, menininkė, dizainerė, kino aikštelių braižytoja ir menų direktorė 31-erių Iveta Šmidtaitė po dvylikos metų, praleistų Prancūzijoje bei Jungtinėje Karalystėje, sugrįžo į gimtąjį Panevėžį.

„Nuo mažų dienų su tėvais keliaudavau po Europos šalis ir pasaulis man visada atrodė toks platus, didelis ir įdomus. Norėjau patirties, atrodė, kad tiek daug gali tame pasaulyje rasti“, – šypsosi Iveta.

Per tuos dvylika metų migracijos menininkė ne tik tapė ir pristatinėjo savo paveikslus parodose, bet ir su pagyrimu baigė architektūros studijas Škotijoje, Glazge, įgijo pasaulinio lygio kino aikštelių patirties Londone ir dirbo su tokiais plačiai žinomais „Netflix“ filmais, kaip „Raganius“, „Bridžertonų kronikos“, „Kasinėjimai“ ir kiti.

O prieš pat grįždama namo prisidėjo prie dar net dienos šviesos neišvydusio „Formulė-1“ filmo su Bredu Pitu.

Dabar, jau Panevėžyje, menininkė su panevėžiečiais sveikinasi kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“ pristatydama seriją paveikslų. Jie nutapyti grįžus į išsiilgtus namus.

„Grįžau kitom akim, su džiaugsmu, kad galiu čia būti, kad esu gražiam mieste, kad gyvenu prie upės“, – džiaugiasi panevėžietė.

P. Židonio nuotr.

Perversmo laikas

Parodoje I. Šmidtaitė pristato ne tik savo naujausius tapybos darbus, bet ir dar niekam prieš tai nerodytą, visiškai naują projektą – baldus iš natūralios vilnos.

Juos menininkė, padedama mamos, užbaigė vos vieną dieną prieš parodos atidarymą.

Iveta pažymi, kad visai neplanuotai parodoje iškabino būtent dvylika drobių – tiek pat, kiek metų praleido svetur.

Ši paroda autorei yra tarsi gimtojo miesto ir jos pačios perversmo laikas.

„Grįžau į miestą, kuriame užaugau, bet jis labai pasikeitęs, bet kartu ir toks pat, kokį palikau, pavyzdžiui, Panevėžio autobusų stoties šiukšlių dėžės“, – juokiasi panevėžietė.

Tačiau menininkė pastebi, kad po dvylikos metų gyvenimo megapolio šurmulyje pasikeitė ir pati, jos gyvenimo požiūris bei vertybės.

„Grįžau visai kitokia. Dažnai bėgioju pro Skaistakalnį, palei Senvagę ir galvoju, kad mes gyvenam tokioj tobuloj vietoj, gražios gamtos apsupty“, – šypsosi ji.

Pasak Ivetos, jos paveikslai ir juose matomi skirtingi potėpiai, ryškumas bei spalvos kiekvienam perteikia skirtingą energiją. Tas pats paveikslas vieniems gali simbolizuoti ramybę, o kitiems – staigų energijos pliūpsnį.

Savo kūrinius autorė apibūdina kaip tapybos procese tuo metu jaučiamos būsenos atspindžius: „Pradėdama tapyti net nežinau, kokios bus spalvos, leidžiu tai būsenai, tam paveikslui susitapyti, atrodo, kad aš jo net netapau“.

Kiekvienas I. Šmidtaitės kūrinys pažymėtas unikaliu parašu – 9:19.

Šiais skaičiais užkoduoti autorės inicialai: abėcėlėje I raidė yra 9-oji, o S –19-a.

P. Židonio nuotr.

Atvira sau ir kitiems

Dviejų paveikslų šioje parodoje Iveta neplanavo rodyti. Visgi išdrįso.

„Galvojau, jie nebetinka temai, juose matau įtampą. Bet noriu būti atvira sau ir kitiems – nenoriu rodyti tik pozityvios pusės, nes juk būna visko“, – sako autorė.

O naujausias jos darbas itin ryškus, pasak I. Šmidtaitės, reiškiantis tik du dalykus: arba jai rauna stogą, arba tai yra savotiškas išsinėrimas iš savo pačios odos, kaip vikšrui iš kokono.

Parodos lankytojus Iveta skatina prie jos abstrakcijų praleisti bent po keletą minučių, paanalizuoti matomas spalvas, išsirinkti labiausiai patinkantį.

Anksčiau jausdama didelę atsakomybę paaiškinti savo kūrinių reikšmę, su laiku menininkė išmoko pasirinkti, kiek nori apie kūrinį papasakoti apraše, o kiek asmeniškumo pasilikti sau pačiai.

„Pasirenku sakyti kaip režisierius Deividas Linčas atsako, pakalbintas apie savo filmų reikšmę: kodėl jūs klausiat manęs apie filmą? Taigi eikit ir žiūrėkit, viskas ten pasakyta. Žiūrėk, ką tau reiškia spalvos, potėpiai, nes man jie gali reikšti viena, o žiūrovui visai ką kita“, – sako menininkė.

Laimėjusi loterijoje

Aktyviai kurianti I. Šmidtaitė įkvėpimo semiasi iš paprastos kasdienybės ir gamtos – nuo vėjo sušlamančių lapų, kitų menininkų darbų, filmų, knygų ir net drabužių.

Turėdama meninę studiją tiek Vilniuje, tiek Panevėžyje, menininkė gali rinktis, kur kurti, tačiau darbingoji, „šlapioji studija“, kurioje nebijo taškytis dažais, vis dėlto yra Aukštaitijos sostinėje.

Kurdama Iveta jaučiasi dėkinga ir galvoja, koks vis dėlto nuostabus tas gyvenimas. „Jaučiuosi kaip laimėjusi loterijoje ir apgavusi sistemą, nes galiu skirti laiką tapybai“, – šypteli ji.

I. Šmidtaitė juokiasi, kai tėtis, pamatęs dukros kūrinius, švelniai pasišaipo: „Kiek sakei kainuoja? Aš irgi galėčiau taip nubaizot!“ Bet Iveta žino, kad tai jis daro su meile.

Tapytoja vis dar su savimi nešiojasi ypatingus atsiminimus ir patirtą euforiją iš savo pirmosios parodos 2017-asiais, surengtos Glazge. Joje visi Ivetos darbai buvo išpirkti. Tuo metu pigiausias jos paveikslas kainavo 80 svarų, o brangiausias – 300.

I. Šmidtaitė neslepia iš pradžių jautusis nepatogiai, matydama, kad jos darbus perka.

„Man buvo nepatogu, kad kažkam patinka mano darbai. Toks nevisavertiškumo kompleksas, nes nesimokiau dailės“, – atvirai kalba Iveta.

O širdyje vis dar išlikęs padrąsinantis pokalbis su buvusiu draugu.

„Aš jam sakiau, kad nemoku tapyti, juk niekur nesimokiau dailės. Bet jis man atsakė, kad kai nežinai kaip, bet nori ten ateiti, atrandi daug įdomesnių būdų. Tada supratau, kad galbūt aš nemoku tapyt pagal kažkieno knygą, bet tiesiog tai mano laisvas polėkis ir išraiška“, – įstrigo kūrėjai.

P. Židonio nuotr.

Pradėjo nuo auklės

Pasukti į užsienį kadaise Ivetą paskatino beribių galimybių troškimas ir mokykla, kurioje tuo metu daugelis planavo studijuoti užsienyje.

„Aš kaip vilkas visada žiūrėjau į tą užsienį kaip į mišką“, – juokiasi menininkė, savosios emigracijos kelią pradėjusi nuo auklės darbo Prancūzijoje vos baigusi Panevėžio 5-ąją gimnaziją.

Augančią kūrybiškoj draugų ir šeimos aplinkoj, ją visa laiką traukė teatras. Ilgą laiką svajojo apie grimuotojo specialybės studijas Prancūzijoje.

Tačiau draugės pakviesta keliems mėnesiams pasisvečiuoti Glazge, apsupta jo mielų žmonių ir įspūdingojo miesto grožybių, ten įstojo studijuoti architektūros ir pasiliko net 9-eriems metams, o dar trejus praleido Londone.

Atpildas už atkaklumą

Architektūros studijų darbo praktika pastūmėjo būsimą tapytoją paimti teptuką į rankas, išsivaduoti nuo patiriamo darbo krūvio ir ieškoti naujų galimybių filmų industrijoje.

„Sėdžiu, apsižvalgau aplinkui ir galvoju, kad turėčiau būti tokia, kaip šitie žmonės, studijuoti ir tapti architekte, bet nuobodesnio gyvenimo niekada nesu gyvenusi“, – prisimena Iveta. Toliau studijuodama ir gilindamasi į architektūrą filmų aikštelėse, studentė pasirinko režisieriaus Romano Polanskio filmus iš „buto“ trilogijos „Pasibjaurėjimas“, „Rozmari kūdikis“ ir „Nuomininkas“. Visiems jiems būdinga vidinė įtampa ir baimė, visų veiksmas vyksta bute.

Galop sulaukė pasiūlymo iš filmų industrijos dirbti su „Netflix“ filmais. Architektė neslepia tąkart ne iš vieno pajutusi nuostatą, esą jai tiesiog sekasi.

„O aš manau, kad tiesiog anksti sau pakloju pamatą. Devynis mėnesius prieš gaudama šį pasiūlymą, išsiunčiau apie 40 elektroninių laiškų ir gavau tik trys man atrašė, mandagiai atsisakydami mano paslaugų“, – prisipažįsta Iveta.

Pradėjus dirbti su „Netflix“ filmų aikštelės braižytoja, pirmieji metai Ivetai buvo itin sunkūs. Braižytoja triūsdavo 55-ias valandas per savaitę, nuolat matydavo neišsimiegojusius kolegas. O save prisimena vis galvojančią apie poilsį ir skaičiuojančią jai likusias miego valandas.

Darbas su įžymybėmis

I. Šmidtaitė neslepia ne visada filmavimosi aikštelėje atpažindavusi žymius aktorius ir juokdamasi pasakoja kuriozinius nuotykius: „Per kovido pandemiją filmavom filmą „Tetris“. Net nežinojau, kas yra pagrindinis aktorius. Kai Taronas Egertonas priėjęs prie manęs pasakė savo vardą, perklausiau, ar jo vardas Temis.“

O kai kartą susidūrus su Henriu Kavilu, šis pasisveikino, panevėžietei net keliai sulinko.

„Nebeprisiminiau, nei ko man reikėjo, nei kur aš ėjau. O galėjau bent nusišypsoti“, – juokiasi menininkė.

I. Šmidtaitė prieš darbą Londone buvo įsitikinusi, jog filmų industrijoje pilna meniškų žmonių, tačiau matydavo ir ne tokių romantinių vaizdų. Būdavo kolegų, visą dieną dirbančių su kompiuteriais ir režisieriams kuriančių aikštelės viziją, pasitelkiant virtualią realybę. Režisieriai vaikščiodavo po aikštelę su tam specialiai pritaikytais akiniais, kad pajaustų proporcijas.

Menininkė su dėkingumu prisimena dizainerius Gerį Styl – dėl jo atidumo detalėms ir daug dirbantį, bet vis randantį įdomių sprendimų Danielį Teilorą.

P. Židonio nuotr.

Pasiilgo namų

Gyvendama užsienyje, I. Šmidtaitė visada sau primindavo, kad tai tėra laikina stotelė.

Pasiekusi pervargimo ribą, mintyse piešdavo saulėtas vasaros dienas prie ežero, Molėtuose.

„Norėjau būti saulėje, vaikščiot basa po žolę, pasiilgau lietuviškos gamtos, lengvumo, kai panorėjusi sėdi ant dviračio, numini prie vandens“, – šypsosi Iveta.

Panevėžietiškas kraujas sugrąžino ją namo.

„Visiems, kurie man sakydavo, kad kalbu su akcentu, atšaudavau – juk esu panevėžietė! O kai pastebėjau, kad pradėjo akcentas dingt, nusprendžiau: laikas grįžti“, – juokiasi I. Šmidtaitė.

Grįžusi į gimtinę, menininkė netikėtai sulaukė pasiūlymo dirbti ir Lietuvos kino studijoje

Vilniuje kino aikštelių braižytoja. Prisidėjusi prie filmo „Panelės Smilos sniego jausmas“, jau skaičiuoja net 14-ą savo karjeros filmą.

Menas yra laisvė

I. Šmidtaitės kūriniuose pasikartoja mėlyna – jai šiandien tai gražiausia spalva.

„Ji turi tiek gylio, tiek atspalvių, tiek permainingumo! Kartais atsidarau indelius su mėlynais dažais, žiūriu į juos ir man gera“, – žvilgtelėdama į savo mėlynai nulakuotus nagus pasakoja Iveta.

Ji neįsivaizduoja savo gyvenimo be meno, o prisimindama save jaunesnę, linki sau didesnio pasitikėjimo savimi.

Ir vis primena visada galinti rinktis.

I. Šmidtaitė nežino, kur ją gyvenimas nuves, bet ateities galimybėms ir netikėtumams yra plačiai atvėrusi duris. Menininkės planuose – didesnė studija, baldų ir drabužių kūrimas, nuolatinės paieškos ir įdomių naujų dalykų atradimai.