Senojo puodžių amato meistrai Genutė ir Erikas Hincai hobį žiesti molį pavertė gyvenimo būdu. G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.

IŠ ARTI. Erikas Hincas

Į Panevėžį prieš keturis dešimtmečius atvykęs mokytis padavėjo profesijos subtilybių Erikas Hincas net nenutuokė, kad šiame krašte jo kūrybiškoji pusė atsiskleis visai kitoje srityje.

Šiemet įvertintas kaip sėkmingiausiai dirbantis šalies tradicinis amatininkas E. Hincas, ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje garsėjantis keramikos dirbiniais, pavadintas keramiku skuba pataisyti: esu puodžius.

Jo rankose molio gabalas, susikalbant pirštams, virsta grakščiais moliniais indais, kartais – ir žaislais.

Užsimezgusi bendrystė su moliu ne tik Erikui, bet ir jo žmonai, statybų inžinierei, tapo gyvenimo būdu.

„Visi, kas prisėda prie staklių ir pajunta švelnų drėgną molį, prašo leisti kuo ilgiau taip pamedituoti“, – šypsosi dabar be molio ir dieną sunkiai ištveriantis E. Hincas.

Esate vienas iš nedaugelio Lietuvoje senojo puodžiaus amato atstovas. Nuo ko prasidėjo jūsų bendrystė su moliu?

Turėjome giminaitį puodžių. Kai dar vaikystėje su tėvais nuvažiuodavom į svečius, matydavau jį žiedžiantį. Duodavo ir man pažaisti. Būdavo labai įdomu, smagu!

O rimtesnė pažintis su keramika prasidėjo 1984-aisiais, jau grįžus iš tarnybos sovietų armijoje Latvijoje.

Tada turėjau kitą darbą, bet pačiupinėjęs molį prisiminiau tą begalinį vaikystės malonumą. Po darbo vakarais vis kažką su juo pažaisdavau, palipdydavau, kol galiausiai hobis tapo pragyvenimo šaltiniu.

G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.

Ir kokį turėtą darbą iškeitėte į puodžiaus?

Panevėžio prekybos mokykloje esu įgijęs padavėjo profesiją. Iš tiesų 1980-aisiais atvažiavau į Panevėžį studijuoti konditerijos, bet dėstytoja sako: bus sunku mokytis vienam vaikinui tarp trisdešimties panų. Pasiūlė eiti į padavėjus, aš ir paklausiau.

Devynerius metus atidirbau barmenu. Man pažįstami vis ano meto Panevėžio restoranai: „Stumbras“, „Pušynas“, „Nevėžis“. Kur siųsdavo, ten eidavau. Daugiausia pradirbau „Pušyne“.

Kai manęs klausia, kaip Panevėžyje atsidūriau, banaliai juk neaiškinsiu, kad mokytis atvažiavau, sakau: esu meilės emigrantas. Žmona iš Kėdainių rajono, Pagirių. Tame „Pušyne“ ir susipažinome. Buvau padavėjas ir ją aptarnavau. Po tiek metų nebepamenu, kiek ten tų lėkščių ant vienos rankos nešiau, bet tas vakaras mums buvo lemtingas.

Nuo tų 1980-ųjų ir esu Panevėžyje, išskyrus dvejų metų pertrauką sovietų armijoje.

Netgi mama man sako: tu nebe iš Šiaulių krašto, kalbi panevėžietiškai.

Ar tebeliko barmeno įgūdžiai?

Puikiausi! Dabar padavėjais dirba net nebaigę mokslų, tokius, matyt, dar ir „apdėčiau“. Tikrai galėčiau palenktyniauti.

Jei pamatau, kad padavėjas neša porą lėkščių, nesusilaikau: kojas, vaikai, taupykit.

Man tie devyneri metai paliko savo antspaudą – venas ant kojų.

O nešdavau ant vienos rankos kokias penkias lėkštes ir ant kitos dar dvi. Tais laikais būdavo kompleksiniai pietūs – šaltas, karštas patiekalai, sriuba ir dar desertas, o 70-ies vietų salę aptarnaudavom dviese, geriausiu atveju trise.

G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.

Suprantu, kad žmoną užbūrėte ne tik barmeno gebėjimais, bet ir talentu lipdyti.

Žmona civilinę statybą baigusi. Dirbo melioratorių mokymo kombinate Dembavoje, bet prasidėjo pertvarka, kombinatą uždarė, liko be darbo.

Aš jau nebedirbau barmenu, lipdydavau. Genutė pradėjo man padėti, o paskui žiūrim, kad ir jai puikiai molis paklūsta. Taip ir įsivažiavome. Taigi, galima sakyti, kad viskas prasidėjo, nes valgyti norėjosi.

Dabar jau abu esame sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinių amatų meistrai, turime meno kūrėjų statusą.

Bet tikru keramiku dar ir dabar nesijaučiu esąs. Tobulėjimui ribų nėra. O ir šiaip nelaikau savęs keramiku. Esu puodžius. Taip man gražiau skamba.

Šeimoje esate du meistrai, ar nejaučiate konkurencijos?

Mums daug kas sako, kaip jūs taip dviese visą laiką? O mes visur kartu: namuose, dirbtuvėse, mugėse, renginiuose. Ir taip jau 37-eri metai.

O šįmet būtų buvusi jau 33-ia mūsų Kaziuko mugė, bet dėl pandemijos viena neįvyko. Taigi, tiek metų žiedžiame.

Jokių darbininkų nesamdome, dirbame dviese. Ir jokios konkurencijos tarp mūsų nėra. Atvirkščiai, vienas kitą tik papildome.

G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.

Po tiek metų draugystės su moliu – ar tebejaučiate tą vaikystės malonumą žiedžiant?

Juokauju, kad į darbą einu kaip į šventę, o per šventes niekas nedirba. Būna, dieną ar dvi kitais reikalais tenka užsiimti ir jau kažko tarsi trūksta, jau molis traukia. Arba vasarą išvažiuoju kur nors ir pasiilgstu molio. Pomėgis peraugo į gyvenimo būdą.

Šįmet kai pradėjome nuo Kaziuko mugės pavasarį, tai iki spalio neturėjome nė vienos poilsio dienos. Visi laisvadieniai praėjo renginiuose. Aš laisvas būnu, kol važiuoju į renginį. Mūsų pilna ir Estijoje, ir Latvijoje.

Į renginius vežuosi žiedimo stakles, ne bet kokias, o senas tradicines, koja minamas. Namuose, žinoma, dirbu elektrinėmis. Ir taip dešinės kojos kelį skauda nuo sukimo. Bet renginiuose norisi žmonėms parodyti tą tikrąjį puodžiaus amatą, kai žiedžiama taip, kaip tą darydavo senieji meistrai, stakles mynę koja.

„Buvo man sakiusiųjų: Erikai, pamatysi, ateis laikas, kai apdovanojimai glostys širdį. Ir tikrai, dabar malonu, gera, kad kažkas pastebėjo.“

E. Hincas

Tos staklės sveria apie 60 kg, sunkiausias apatinis diskas, sukamas koja.

Ar jums yra tekę žiesti? Kokį malonumą pajaučia žmonės, prisilietę prie molio! Drėkinamas molis pasidaro slidus, aišku, rankos nuolat šlapios, ilgai dirbant kenčia sąnariai, mano ir žmonos pirštai jau kreivi. Bet kiek kartų renginiuose yra buvę, kai panelės atsisėda prie staklių ir nebenori pasitraukti. Manikiūrai padaryti, lakuoti ilgi nagai kliūna, bet kai pajunta tą švelnų drėgną molį, prašo leisti kuo ilgiau taip pamedituoti. Siūlausi padėti, o man sako: ne, dar noriu taip pabūti. Lipdyti molį yra gera, bet žiedžiant jausmas dar geresnis.

G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.

O kas jus patį šitame darbe žavi?

Kiekvienas proceso momentas turi savo žavesio, bet maloniausia, kai atidarai krosnį ir pamatai, kas išėjo. O kitą sykį pasipila daug keiksmažodžių. Būna, atidarai krosnį ir matai, kad lūžo perdangos plokštė ir visa, kas viduje, sugriuvo, sulūžo. Ne kartą taip yra nutikę.

Dar gerai, jei darbai neglazūruoti, o jei su glazūra – sulipo į vieną, ir tada jau tik plaktukas, o tavo menas – vien duobėms užlyginti.

Jei koks darbas suskyla, draugai, giminės džiaugiasi – oi, sako, bus tvoroms papuošti.

Dabar, kai tokia didelė įvairovė, žiesti moliniai indai tebėra populiarūs?

Vienu metu mes, puodžiai, tikrai jautėme sąstingį. Visiems reikėjo Kinijos „meno“. Dabar jau žmonės pradeda atsirinkti, atsivalgė iš tų kiniškų. Atėję į mugę iš karto klausia, kieno pagaminti indai.

Kai ponia, išgirdusi, kad kainuoja 7–8 eurus, stveriasi už galvos: kaip brangu, pasiūlau pasidairyti pigesnių prekybos centruose. Ai ne, sako, ten kiniški.

Nebeatrodo brangu, kai patį pirkėją pasodinu prie staklių. Yra tokie vadinamieji beprotiškos kategorijos meistrai. Kam tu čia perki, aš tau padarysiu – aiškina žmonoms, nusižiūrėjusioms mugėje kokį šaukštą. Arba tempia tolyn nuo molinių indų, atseit, neprotingai brangių.

Tokiems iš karto siūlau sėstis prie staklių. Kartais padedu pamindamas ratą, nes pačiam žiesti ir minti tikrai sudėtinga. Bet jei toks mandras papuola – pats ir mink. Kai pamina, pripažįsta: žinai, yra ką veikti su tais puodais.

G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.

Ar namuose yra ne jūsų rankų darbo indų?

Turbūt viskas iš savo, nebent senų indų likučiai. Iš molinių indų man tikrai skaniau. Ir kiti sako, kad labai skaniai valgosi iš tokių dubenėlių.

Kam su žmona perduosite savo patirtį?

Čia sunkus klausimas. Kol kas nėra norinčiųjų perimti. Dukra mums padėdavo – ir piešdavo, ir lipdydavo, į muges kartu važiuodavome. Bet pasakė: mačiau, kaip jūs sunkiai dirbat, gal aš kitaip duoną užsidirbsiu. Ji Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, gyvena Ispanijoje, dirba Šveicarijos kompanijos filiale.

Ne ji viena taip mano. Turiu draugų drožėjų, jie irgi sako, kad atžaloms toks amatas neįdomus, paprasčiau įsijungti kompiuterį. Dabar programavimo, IT specialistų era.

Bet turiu vilties, kad vis tiek atsiras, kas norės amatininkauti.

Žmonos sūnėno dukrai labai patinka lipdyti ir labai tuo džiaugiamės.

G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.

Šiuos metus baigiate solidžiu įvertinimu – esate pripažintas sėkmingiausiu šalies tradiciniu amatininku. Ką jums reiškia apdovanojimai?

Anksčiau į juos nekreipdavau dėmesio. Bet buvo man sakiusiųjų: Erikai, pamatysi, ateis laikas, kai apdovanojimai glostys širdį. Ir tikrai, dabar malonu, gera, kad kažkas pastebėjo. Čia Upytės amatų centrui reikia dėkoti, kad apdovanojimams pasiūlė mano kandidatūrą. Kai sužinojau, kračiausi, kam to reikia. O dar kai pasakė, kad reikia surinkti, ką per trejus metus nuveikiau, iš viso baisu pasidarė. Aš gi su kompiuteriu susipykęs. Dukra parvažiavusi parodo, kaip su juo dirbti, regis, viskas aišku, o išvažiavo, praėjo savaitė ir mano mokėjimas baigėsi.

Upytės amatų centre eksponuojama jūsų archajiškų indų paroda „Raugo keramikos kolekcija Kūčių stalui“ apkeliavo kone pusę Lietuvos: nuo Panevėžio iki Maišiagalos. O kokios bus jūsų šeimos Kūčios?

Upytės amatų centre eksponuojami indai lipdyti iš šamotinio molio. Tokie iš pradžių kepinami 1300 laipsnių temperatūroje, paskui ji mažinama iki 900 laipsnių, ištraukiami iš krosnies replėmis ir merkiami į šaltą raugą, sutaisytą iš miltų, mielių ir cukraus. Raštas priklauso nuo miltų – kvietiniai ar ruginiai, stambiau ar smulkiau malti.

Ant mūsų Kūčių stalo bus pačių rankų darbo lėkštės, bet nebus jis gausus. Sėsimės dviese su žmona. Dukra užsienyje, patys tik 24 dieną grįšime iš mugės. Kūčiukų su kisielium išsivirsim ir pakaks. Net į Šiaulius pas mamą nevažiuosime.