-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Rugilė Jakubaitytė – Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos vienuoliktokė, be kurios neįsivaizduojamas turbūt nė vienos mokyklos šventės planavimas.
Meninės patirties ji taip pat semiasi antrus metus savanoriaudama Juozo Miltinio dramos teatre.
Aplinkiniai nuolatos stebisi Rugilės noru veikti. Ir ji pati sutinka, kad tikrai dega noru įsitraukti į kuo įvairesnes veiklas.
„Vadovaujuosi principu: daug darysi, daug ir padarysi. Ypač rudenį verta apsikrauti veiklomis, nes kitaip gali užgriebti krintančių lapų liūdesys“, – šypteli Rugilė.
R. Jakubaitytė sako nėra linkusi prie kažko prisirišti. Save vadina tiesiog meno žmogumi, kuris mėgsta keisti saviraiškos būdus. Bet ir dabar, ir žvilgtelėjusi į ateitį, labai norėtų koja kojon žengti su filmų kūrimu.
Šiuo metu laisvas minutes skiria būtent tam – rašo scenarijus, montuoja užsilikusius kadrus, skaito su kinu susijusią medžiagą, varto žurnalus, matytų filmų analizes, straipsnius apie šios srities specialistus.
R. Jakubaitytė įsitikinusi: kuo daugiau darysi, tuo daugiau padarysi, tad save ji nuolat apsupusi kokia nors veikla. Asmeninio archyvo nuotr.
Kad Rugilei pakeliui su menais, aplinkiniai pastebėjo dar vaikystėje. Penkerių jau lankė šokių studiją ir su šokėjomis pasirodydavo scenoje.
„Turbūt jau tada sieloje pradėjo megztis meno sėkla. Visada žiūrėdavau į vyresnes šokėjas su didžiuliu noru judesių junginį sukurti pačiai, o ne tik atkartoti“, – pamena gimnazistė.
Šokių paslaptis R. Jakubaitytė krimto bemaž devynerius metus. Sako esanti dėkinga už ten įgautą patirtį, parodymą, kaip siekti tikslo, taip pat ir už suvokimą, koks svarbus ryšys tarp judesio ir jausmo.
„O septintoje klasėje pradėjau rašyti eilėraštukus, kurie, tiesą pasakius, tikrai nebuvo apgalvotas menas. Gal labiau būdas kažkur sukišti emocijas. Bet visos pradžios nėra tobulos, svarbu tęsti procesą“, – mano pašnekovė.
Dar po metų, jau pradėjusi lankyti gimnaziją, Rugilė nusipirko pirmąjį „tikrą“ fotoaparatą.
Karantino metu atrado įvairiausių sričių, kurios padėjo reikštis.
„Tada atėjo metas, kai atrodė, jog visko per daug ir menininke tikrai nebūsiu, nes nesugebu apsistoti ties vienu. Ir netikėtai šovė mintis: o kas, jei kinematografija? O kas, jei režisūra?“ – pasakoja R. Jakubaitytė.
Rugsėjį R. Jakubaitytės vardas nuskambėjo kasmetiniame kino festivalyje „Aš+Miestas=Kinas“, kuriame ji pristatė savo kurtą filmą „Rašalui pasikeitus“.
R. Jakubaitytė yra tikras įrodymas, kad jei labai nori, tai ir pavyks.
Rugsėjį ji sužibėjo kasmetiniame kino festivalyje „Aš+Miestas=Kinas“, kuriame pristatė savo kurtą filmą „Rašalui pasikeitus“.
Šis pelnė ne tik daugiausia žiūrovų simpatijų, bet ir laimėjo specialių LRT įsteigtą prizą vaikams.
Filmas „Rašalui pasikeitus“ pasakoja apie dviejų geriausių draugių santykį, kaip jis gali pasikeisti per vieną popietę, suvokus, kad jos auga ir praranda ryšį.
Filme draugių santykio kaitą perteikia tikriausiai vienas seniausių, visiems puikiai žinomas kryžiukų-nuliukų žaidimas.
Filmo idėja ir kilo nuo šio galvosūkio, kai dar nebuvo nei veikėjų, nei veiksmo, nei vietų, nei suburtos filmavimo komandos.
„Kažkada vasaros vidury ėjau pro garažus ir į galvą atėjo visai sąsajų su tuo neturinti mintis. Koks geras kadras būtų, jei du žmonės ant šitų garažo durų žaistų kryžiukus-nuliukus, galvojau. O tada nusprendžiau aplink tai ir vystyti istoriją“, – pasakoja jaunoji filmų kūrėja.
Filmavimas užtruko keturias dienas.
R. Jakubaitytė svarsto, jog galėjo susisukti greičiau ir tiksliau, bet koją vis kišdavo oro sąlygos, problemos dėl filmavimo vietų ir konkretesnio plano neturėjimas. Visgi susitvarkė puikiai.
„Pats filmo kūrimo procesas užtruko ilgiau, apie pusantro mėnesio. Sunkiausia dalis turbūt buvo išgryninti idėją ir sudėlioti nuoseklų scenarijų. Kol neturi daug filmų kūrimo patirties, lengva scenarijų padaryti nuobodų ir neįtraukiantį arba per daug veiksmo turintį ir sumaltą, tad labai svarbu rasti tą aukso viduriuką“, – įsitikino Rugilė.
Daugiausia streso jaunajai režisierei kėlusi filmo kūrimo dalis buvo montavimas, kadangi šio ėmėsi likus vos penkioms dienoms iki trumpametražių filmų festivalio pradžios.
„Beje, labai sėkminga detalė, kad montuojant filmą tikrai nemažai kadrų teko palikti už kadro ir trumpinti, atrodo, reikalingas vietas. Montavimui einant į pabaigą nebeturėjau laiko dėl to jaudintis, bet sudėjus kreditus taip jau sutapo, kad filmo trukmė buvo lygiai 10 minučių – toks ir buvo festivalio limitas“, – pasakoja R. Jakubaitytė.
Krūva emocijų R. Jakubaitytę užplūdo ne tada, kai sužinojo, kad susižėrė žiūrovų simpatijas ir bus apdovanojama specialiu prizu, bet darbui pasirodžius didžiajame kino ekrane.
„Pajutau didelį pasididžiavimą savimi, nes nuoširdžiai negalvojau, jog man užteks valios šį procesą baigti laiku. Filmui pasibaigus ir žiūrovams pradėjus ploti, akyse tikrai žibėjo ašaros, bet taip pat veide spindėjo šypsena“, – pamena Rugilė.
Apdovanojimas, gautas iš žiūrovų, R. Jakubaitytei nebuvo visiškai netikėtas. Ir jis tikrai paneigė gimnazistės abejones, kad galbūt jai ten buvo ne vieta.
Vienas R. Jakubaitytei tekusių apdovanojimų – galimybė dirbti prie naujo LRT projekto jaunimui. Deja, darbo teko atsisakyti.
Pamatavusi galimybes ir sudėjusi visas kitas aplinkybes, pasirinko verčiau laiką investuoti į asmeninę kūrybą.
„Tikrai sunkus žingsnis atsisakyti to, kas atrodė puiki proga save parodyti. Bet ne visos duodamos galimybės yra tai, ko žmogui reikia“, – sako Rugilė.
Visgi ji yra dėkinga nacionalinio transliuotojo jaunimo turinio redaktorei už įvertinimą ir už pamatytą jos potencialą.
Ištrauka iš filmo „Rašalui Pasikeitus“.
„Rašalui pasikeitus“ nėra pirmasis R. Jakubaitytės kurtas filmas. Dvejus metus iš eilės ji dalyvavo kino centro „Garsas“ organizuojamose kino dirbtuvėse, kuriose prisidėjo prie filmų „Greta“ (2021 m.) ir „Kodėl tu stovi vietoje, kai pasaulis sukasi?“ (2022 m.) kūrimo.
Anot Rugilės, įgauta patirtis stovykloje tikrai yra pati geriausia ir nepakeičiama.
„Tačiau filmas „Rašalui pasikeitus“ jau oficialiai yra su mano vardu ir visiškai nepriklausomas. Tai duoda didelį motyvacinį pakylėjimą. Jaučiu, kaip mažais žingsniais bandau „prasimušti“ į platesnę erdvę“, – teigia kūrėja.
Kūrybinga panevėžietė įkvėpimo ir idėjų semiasi iš realių, gyvenimiškų situacijų, o dar dažniau – iš ją užklupusių jausmų.
„Patys įvykiai gali būti visiškai neypatingi ir kasdieniški, bet jei netyčia pažiūriu į juos iš kito kampo, ateina idėjos, kaip juos perteikti ekrane. Iš to išsivysto įdomios scenos, kurių nepabijau užsirašyti ir pritaikyti ateities projektams“, – kūrybinę virtuvę praveria Rugilė.
Anot R. Jakubaitytės, menas yra neatsiejamas jos gyvenimo dalyvis. Vis dažniau jį bando rasti pačiuose paprasčiausiuose dalykuose.
„Tikrai ne visada esu geros nuotaikos, būna, kad užsiskleidžiu, bet menas leidžia man išsipasakoti. Ir nesvarbu, ar kažkas mane išgirs, ar tik paviršutiniškai pastebės“, – sako Rugilė.
Kurdama ji bando atkreipti dėmesį į psichologinius dalykus, emocijas. Jaunosios režisierės nuomone, tai bene aktualiausia tema šiuolaikiniame mene.
Pastaruoju metu daug kalbama apie kūrybiškumą ir kūrybą, o šis procesas neretai piešiamas išimtinai šviesiomis spalvomis. Bet, R. Jakubaitytės manymu, ji dar per trumpai yra kūrėja, kad kūryba ją vargintų.
„Kol gyvenimas leidžia nepririšti meniškos saviraiškos prie gyvenimo šaltinio, nėra poreikio kurti, kai neturi tam jėgų“, – svarsto Rugilė.
Ar iš prigimties kūrybiškoms sieloms gyventi lengviau?
Anot merginos, kūrybiškumas yra duotybė, kurią privalu ugdyti. O ugdymas jau savaime siejasi su darbu. Pasisekė tiems, kuriems tas darbas neatrodo sunkus.
„Darbas yra gana griežtas žodis ir jo nelabai norisi sieti su dalykais, kurie malonūs“, – šypsosi Rugilė.
Idėjų talentingos merginos galvoje apstu.
Artimiausiu metu jį norėtų pastatyti dar vieną trumpametražį filmą, kurį šmaikščiai vadina „trumpuku“. O tuomet ramia širdimi jį pateikti didesniam filmų festivaliui.
„Ir, aišku, gaudyti patirtį, tobulinti meno suvokimą. Dar vienas mano noras būtų šioje srityje mokytis ir gauti išsilavinimą. Ir dar „Sidabrinė gervė“ būtų ne pro šalį“, – juokiasi Rugilė.
