Gyvenimas pagal klajoklę

Gyvenimas pagal klajoklę

Ne vienas vaikštinėjantis Respublikos gatve pastebėjo kiek ekscentriškus ir akį iš toli traukiančius jaunosios menininkės Jolitos Puleikytės darbus, tarsi atgaivinusius gatvę juosiančią neišvaizdžią medinę skelbimų lentą. Prie išskirtinio projekto „Galerija be stogo“ prisijungusiai tapytojai Panevėžys – šiltas ir širdžiai mielas miestas. Ekspresijos netrūksta ne tik Jolitos piešiniuose, bet ir gyvenime. Savotišką manifestą ji surengė baigusi pedagogikos studijas – į diplomų įteikimo šventę atėjo dėvėdama vienaragio kostiumą.

Jolitą Puleikytę visada žavėjo žmonės, suteikiantys Panevėžiui pulsą, ir ji išnaudoja progas pačiai prie to prisidėti.
Respublikos gatvėje, apleistoje skelbimų lentoje Apygardos prokuratūros pašonėje aktyvių jaunų panevėžiečių įkurta atvira meno galerija po atviru dangumi – unikalus projektas, inicijuotas fotografo Arvydo Gudo bei menininkės Ritos Raziūnaitės.

„Juos abu pažįstu, domimės vieni kitų kūryba. Arvydą gana dažnai sutinku taip pat klaidžiojantį Panevėžio gatvėmis ir gaudantį kadrus. Kai tik sužinojau apie projektą, tą pačią minutę išsiunčiau savo darbus į atranką“, – pasakoja Jolita.

J. Puleikytė visada norėjo kaip menininkė prisistatyti Panevėžyje – jai šis miestas labai šviesus, šiltas ir artimas.

Pasivaikščiojimai po miestą

J. Puleikytė į Aukštaitijos sostinę atidundėjo 11-oje klasėje, įstojusi į Vytauto Žemkalnio gimnaziją. Pradėjusi čia mokytis ir miesto, ir jo žmonių atrado kur kas daugiau.

„Tai viena pirmųjų aplinkų, kurioje pradėjau nebesijausti svetimkūniu. Buvo keista ir žavu, jog gimnazijoje menai buvo traktuojami kaip rimti mokslai, gana profesionaliai dirbome. O dabar Panevėžyje kuriasi kitokios istorijos – jau kaip grįžusios, bet vis dar jį tyrinėjančios. Noriu pažinti daugiau, dabar jau įdomu, kas už kiekvieno kampo slypi, kokia jo istorija“, – sako tapytoja.

J. Puleikytė save vadina klajotoja. Ji labai mėgsta ištrūkti iš savų burbulų ir tiesiog tyrinėti: gatves, siužetus, kuriuose natūraliai atsiduria.

„Pasivaikščiojimas man yra kaip sutikimas įsitraukti į kokio nors filmo siužetą. Svarbiausia, kad iš anksto neaiškų siužetą. Ėjimas labai išlaisvina. Dažniausiai nežinau kur einu, turiu tik pradžios tašką, bet žinau, kad uždariusi duris, pavyzdžiui, suksiu į dešinę“, – apie iš naujo atrandamą Panevėžį pasakoja Jolita.

Respublikos gatvėje aktyvių jaunų panevėžiečių įkurtoje meno galerijoje po atviru dangumi šiuo metu iš tolo akį traukia ekscentriški J. Puleikytės darbai. P. Židonio nuotr.

Kitoks požiūris į pamokas

J. Puleikytė garsėja savo neįprastomis meninėmis interpretacijomis. Štai kai dirbo kavinėje, unikaliais savo tapybos darbais išmargino popierines lėkštes. Be to, savo kūryboje menininkė dažniausiai naudoja ne tapytojams įprastus aliejinius dažus, o flomasterius.

„Išraiškos priemonės gali tapti nuobodžios, galima pavargti tik nuo popieriaus lapo ar drobės. Kartais norisi avangardo. Bet kokie išsiskyrimai iš masių, mano manymu, atsiranda tada, kada tiesiog seki jausmą, darai, kad pačiam patiktų ir būtų įdomu“, – sako Jolita.

Išties J. Puleikytė kažkada svajojo tapti mokytoja. Šiaulių universitete baigė dailės ir dizaino pedagogiką, tačiau pedagoge netapo. Juokiasi, jog rimtų mokytojų kontekste pasirodė labai jau nerimta. Nors dabar ji vis dažniau pagalvoja, jog būtų puiki pedagogė ir tiesiog gera kūrybos draugė auklėtiniams.

Meniškos prigimties J. Puleikytei buvo sunku įtikinti direktorius ar mokytojus, kad jai viskas gerai. Jei ne tai, galbūt šiandien puikiai jaustųsi mokyklos aplinkoje.

„Esu atėjusi į vieną mokyklą prašyti atlikti praktiką, tačiau nesutiko manęs priimti. Man sakė, kad nerimtai atrodau, tarsi plaukiočiau ore. Kitais metais į tą pačią mokyklą vėl grįžau, tik jau užsisegusi klasikinį laikrodį ant riešo, lyg žaisdama rimto žmogaus žaidimus“, – prisiminusi šypsosi J. Puleikytė.

Išgelbėjo kolegė

Jolitos praktiką tąkart atsitiktinai išgelbėjo pro šalį ėjusi dailės mokytoja, pažadėjusi direktoriui, jog pasirūpins jaunąja kolege.

„Labai juokinga istorija, net absurdiška. Aš tiesiog į dailės pamokas turiu kitokį požiūrį ir jas vesčiau kitaip“, – sako J. Puleikytė.

Žmonės yra linkę eit į dykumas. Skaitmena.

Pasak Jolitos, ji jautė, jog mokyti kitus gali tik labai brandus žmogus. Tačiau jau buvo įstojusi studijuoti, tad užsispyrė studijas žūtbūt baigti. Dabar menininkė neabejoja, jog pedagogikos studijos suteikė daug patirties, tačiau mano, jog tuo metu dar nebuvo pasiruošusi tokiems mokslams.

„Džiaugiuosi, jog diplomas yra ir galėčiau dirbti pedagoginį darbą. Jaučiu, kad su vaikais labai smagu užsiimti. Mane labai pabudina jų laki vaizduotė. Užtenka paklausti: „O kas toliau, kaip ten viskas vyksta?“, ir tuoj kokią įdomią istoriją sukuria“, – šypsosi Jolita.

Atsiimti diplomo – vienaragio kostiumu

Studijų metai Šiauliuose J. Puleikytei buvo savotiško džiazavimo ir avantiūrų metas. Vieną tokių jos avantiūrų Jolita, o greičiausiai ir kiti, gerai mena iki šios dienos. Į iškilmingą diplomų įteikimo ceremoniją su ditirambais apie šviesią ateitį ir laukiantį sunkų bei atsakingą pedagogo darbą meniškos sielos Jolita atvyko dėvėdama vienaragio kostiumą.

„Nemačiau priežasties plaukti bendrai su mantijomis. Mokykloje dievinau uniformą, tačiau ėjimas atsiimti diplomo su mantija man buvo kažkoks svetimas procesas“, – pasakoja J. Puleikytė.

Likus dar šiek tiek laiko iki šventės, vieną dieną lyjant Jolita patraukė į savo mėgstamą kampą universiteto bibliotekoje pavartyti knygų. Ir įsivėlė į provokuojantį pokalbį su bibliotekininke apie studentų aprangą per diplomų įteikimo šventę.

„Bibliotekininkė nusistebėjo, kad mes, menininkai, su mantijomis eisime. O aš dar dvigubai nusistebėjau, kad tikrai, kas čia per nesusipratimas!“ – juokiasi Jolita.

Tai kodėl gi vienaragis?

„Tuo metu jaučiausi kaip vienaragis. Tiesiog buvo gražus vienaragio mitas. Tai toks utopinis gyvis, kuris visada barsto taiką ant Žemės ir įkalbinėja saulutę nuolat šviesti. Greitai išsikirpau vienaragio kaukę ir išėjau į diplomų įteikimo šventę. Maniau, bus linksma, pasidžiaugsiu švente“, – prisimena J. Puleikytė.

Tačiau toks Jolitos manifestas buvo priimtas labai dviprasmiškai. Sulaukė ir piktų žvilgsnių, ir replikų, jog šventę sugadino. Visgi buvo ir tokių, kuriems šis meniškas Jolitos pasirodymas visai patiko.

„Aš tik norėjau kažkaip kitaip atšvęsti tokią dieną. Kadangi diplomo atsiimti ėjau viena, o kiti su šeimomis, jaučiausi lyg vienaragį pasikvietusi į šventę“, – šypteli menininkė.

Arčiau Žemės

J. Puleikytė įsitikinusi, jog bet kuris žmogus su menu susiduria vos gimęs. Anot jos, jau pats gimimo procesas yra vienas reikšmingiausių performansų, kurį atlieka mama. Jolita augo kaime, ten nebuvo jos bendraamžių, supo tik senoliai. Neturėdama kitų užsiėmimų, mergaitė tiesiog tyrinėdavo aplinką, laukus ir stebėdavo, kas ir kuo ją nustebins.

Po lavos. Skaitmena.

„Tik neseniai supratau, kad pirmieji mano susidūrimai su menu buvo per žemę“, – susimąsto Jolita.
J. Puleikytė dalyvavo Klaipėdoje įsikūrusio pojūčio teatro improvizacijoje, kurioje garsais, skoniais, kvapais ir prisilietimais yra siekiama sužadinti žmogaus pojūčius. Šiame teatre vaizdai netenka galios, nes yra atimama rega – užrišamos akys.

„Tuo metu, kai užrišo akis ir aš nežinojau, kas yra pilama man ant rankų, jaučiau kažką švelnaus, lyg glostančią gamtą. Toks potyris sukėlė daug sentimentų paprasčiausioms žemėms. Pamenu, jog po to eidavau į laukus žiūrėti, liesti, tyrinėti suartos žemės, kada juodžemis taip ryškiai – ir koloritu, ir tekstūriškumu – yra skirtingas, bet darniai sulipęs“, – pasakoja pašnekovė.

Vaizduotė išbudina

Tapyba J. Puleikytei yra laisvė ir kol kas pats sakrališkiausias meno žanras. Stebėdama savo darbus, ji suprato, jog nieko nepaslėps, nes emocijos tiesiog veržiasi per kraštus ir padeda geriau pažinti save.

„Jei man koks sunkus periodas, tuoj pat ir tapyba pradeda „veltis“. O akvarelė iš viso nustebino savo taurumu. Geras darbas akvarele – skaidrus darbas. Jei nors kiek užteršta galva, nieko skaidraus išlieti nepavyksta. Taip ji ir įvardijama – tapybos princesė“, – šypteli Jolita.

Nors pradėjo suprasti, kad vaizduotė kuriančio žmogaus gyvenime gali tiesiog dingti, nes jai nepatogu gyventi ties konstantomis, J. Puleikytė vaizduotės ir meno atskirti negalėtų.

„Manau, ir mane, ir daugelį kitų stebina bei žavi vizualūs ar minties sąmojai, kurie parodo, jog gali būti kitaip. Prisiminkime, kaip Antuano de Sent Egziuperi knygoje „Mažasis princas“ buvo paprašyta nupiešti avį, ir visos nupieštos neįtiko. Tada nupiešė dėžę ir pasakė, jog avis dėžėje, o tokia piešinio versija Mažąjį princą nudžiugino. Tad vaizduotė duoda daug vitališkumo, ji pabudina lyg kokia kibirkštis, įjungia į gyvenimą“, – mano Jolita.

Mėgstamiausia šventė – pavasaris

Kol kas į platųjį pasaulį J. Puleikytė teigia nemokanti eiti objektyviai. Menai jai ir palaima, ir iššūkis vienu kartu. Ypač tomis akimirkomis, kai apskritai nesupranta paties gyvenimo.

„Kurdama vaikščioju per savo emocines linijas ir jomis dalinuosi. Man padeda, jeigu randu kitus menininkus, su kuriais galiu pajusti to paties skonio bendrystę. Galvoju, kad gal ir mano darbai kam padės. Kuriu, nes nekurti negalėčiau“, – sako menininkė.

Pasak J. Puleikytės, kiekvienas periodas diktuoja ir savas temas. Šiuo metu tapytojos kūryboje dominuoja vulkanai, dykumos, kaktusai bei moteris.

„Vulkanas gali išsiveržti bet kada, suaktyvėjus tektoninėms plokštėms. Man tai primena mano pačios emocinius lūžius, kada kraujas pradeda svilti ir, rodos, venomis teka lava“, – sako Jolita.

Jos darbuose ir daug siužetų apie meilę. J. Puleikytė nagrinėja ryšius tarp žmonių ir stebisi, kaip principai bei ego gali tuos ryšius tiesiog nukirpti.

„Man dažnai pasaulis tampa nesuprantamas, o savo kūriniuose aš galiu jį suprasti. Tad vis klaidžioju ir nežinau, kur kūryba mane nuves“, – šypteli menininkė.

Pasak J. Puleikytės, kūryba jai visada asocijavosi su kitokiu požiūriu. Didelę įtaką tam padarė pirmoji dailės mokytoja Sigita Adomavičienė, jos kalbos maniera, požiūris, filosofija, istorijos.

Lobsteris. Skaitmena.

„Pas ją mokiniai susirinkdavo, kad pabūtų, pasiklausytų, patirtų žaidimus ir kitoniškumą mene. Kartą dariau namų darbus ir reikėjo atsakyti: kokia mėgstamiausia suaugusiųjų šventė? Nuėjau paklausti Sigitos, o ji ir sako: pavasaris! O aš slampinėju mokyklos koridoriais dar ilgai galvodama: vau, išties, kokia šventė! Tai nebuvo tipiškas atsakymas, kaip ir visi kiti jos atsakymai ar pastebėjimai“, – sako J. Puleikytė.

Pajusti meną

J. Puleikytės manymu, profesionalioje tapyboje labai svarbu matyti istoriją už potėpių.

„Man asmeniškai svarbu, ar jaučiu, jog darbas pulsuoja. Pulsavimas atsiranda dėl naratyvo, kolorito, technikos, dėl sugebėjimo suformuoti paviršius ir žinoti, kada jau reikia sustoti“, – įsitikinusi tapytoja.

J. Puleikytė pamena, kaip Miunchene, Vokietijoje, apsilankė garsaus Šveicarijos tapytojo Polio Klė parodoje. Jolitą tąkart savotiškai supurtė šio menininko darbų skleidžiama vibracija.

„Pasižiūrėjus lyg ir nieko stebuklingo tame nėra. Vienas piešinys, pavadinimu ,,Prasilenkiančios šviesos“, – dvi rodyklės ir aplink kažkokie tonai ištapyti. Ir aš pradėjau jausti tas rodykles, galvoti apie trintį prasilenkiant šviesoms, kiek prasilenkiančios formos nugludins viena kitą. O kas bus, kai tos šviesos prasilenks? Ar išsiverš vulkanai, ar visa bus palikta juodoj tamsioj užmaršty? Tokia tapyba ar kitas meno žanras man svarbiausias“, – teigia menininkė.
J. Puleikytė įsitikinusi, jog unikali asmenybė dažnai formuoja ir labai unikalų kūrinį.

„Man atrodo, jog kažkuria dalimi turi būti ir beprotis. Tai reiškia – be racionalaus proto, kuriame neegzistuoja baimė, nes menas nėra saugi specialybė“, – mano pašnekovė.

Tačiau vienas faktorius, lemiantis menininko sėkmę, anot Jolitos, niekada nesikeičia – reikia daug dirbti ir sekti kitų kūrybą.

Šiuo metu sėkmę J. Puleikytė matuoja laisve ir fizine gerove. Jai tai tiesiog galimybė kurį laiką pabūti atsijungus nuo viso pasaulio.

„Sėkmingas žmogus yra tas, kuris gali daryti darbus pagal savo prigimtį, turi savo socialinį ratą, skiria laiko pojūčiams. Tuomet jis tampa geriausia savo versija. Bent jau prie to priartėja“, – šypteli tapytoja.

Įamžina trapumą

Savo kūryboje J. Puleikytė vis bando pateikti lūžio taškus, kaip pati sako, prisodrintus vilties. Ji teigia taip siunčianti žinutę kitiems, bet kad ją suprastum, reikia mokėti kalbą – išgyventi panašius potyrius.

„Jeigu aš niekada neužmigau ant kaitrios saulės, man reiks laiko, kol suprasiu kažkieno pasakojimą apie užmigimą kaitrioje saulėje ir nudegintos odos skausmą. Mano darbuose daug siužetų apie santykius. Personažai, tik apsupti tam tikros aplinkos, gali kalbėti apie tuos ryšius. Pavyzdžiui, moteris dykumoje, kurios šešėlis pripildytas vandens. Man tokių momentų trapumas atrodo vertas įamžinimo. Lyg tuos momentus norėčiau pagerbti, kaip tikintieji šventųjų paveikslus“, – jautriai kalba tapytoja.

J. Puleikytės manymu, kūrybiškumas yra genetikos ir aplinkos kombinacija. Anot jos, vaikai dažniausiai būna labai kūrybiški, bet dalis kūrybiškumo gali dingti atsidūrus tikrame gyvenime.

„Suprantu, jog per atsakomybes, per rūpesčius kūrybiškumo gali ir nelikti. Bet tai labai stiprus savęs apvogimas. Psichika tampa įtempta be kūrybinio išsiliejimo. Juokiuosi, jog turėjau daugiausia psichologinių traumų, dėl to susibičiuliavau su kūryba. Bet jeigu tai man būtų buvę tik terapija, jau būčiau nebekūrusi“, – prasitaria Jolita.

Prisimenu. Flomasteriai.

Ji tik iš nuogirdų žino, jog ir močiutė kažkada mėgdavo piešti, o dar labiau – siuvinėti. Todėl svarsto, jog kūrybiškumas galėtų būti užkoduotas giminės moterų genuose.

Grįžo prie šaknų

Save klajotoja vadinanti J. Puleikytė, kaip tokiai ir dera, išmaišė nemažai pasaulio – buvo nutūpusi Danijoje, Anglijoje, Vokietijoje. Tačiau visgi susikrovusi daiktus pargrįžo į Lietuvą. Sako, jog gyveno nelabai kūrybiškose terpėse, tad visur buvo gana sudėtinga išbūti. Daugiausia laiko menininkė praleido Didžiojoje Britanijoje, Liverpulyje. Iš ten panoro išvažiuoti, nes pasijuto kaip vakuume. J. Puleikytė prisimena, jog kažkada Didžioji Britanija jai buvo svajonių šalis, tačiau su laiku šis įspūdis vis blėso.

„Stiprūs kultūros skirtumai pasireiškė amžinu nesusikalbėjimu. Primestinės, suvaidintos manieros bendraujant, jokio ryšio nebuvimas, – priežastis, kodėl paliko Angliją vardija pašnekovė. – Kūriau ir būdama ten, surengiau keletą parodų vietinėse kavinėse. Pamačiau, kaip būna ten, grįžau – supratau, kaip būna čia.“

Liverpulio kultūra J. Puleikytei pasirodė tiesiog labai nutolusi nuo jos pačios šaknų.

„Visada jaučiausi emigrantė, nelygiavertė vietiniams. Galiausiai pradėjau britų nebejausti kaip gyvų žmonių, tad nusprendžiau tiesiog išvažiuoti“, – paaiškina tapytoja.

Visgi Jolita sako Lietuvoje pasiilgstanti paprastų dalykų, būdingų Anglijai bei jos žmonėms. Pirmiausia – mandagumo, ypač lankantis pas gydytojus.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų