Fantastinių lėlių kūrėja

Kas nutinka, kai susijungia meniška siela ir labai plati vaizduotė? Į šį klausimą tikrai galėtų atsakyti panevėžietė jaunoji menininkė Austėja Glušokaitė. Piešti ar lipdyti iš molio ji tikriausiai išmoko anksčiau nei vaikščioti. O daugiau nei prieš penkmetį užsidegusi idėja kurti išskirtines lėlytes, šio pomėgio neapleido iki šiol.

Be lėlių tikriausiai neužaugo nė viena mergaitė. Ne išimtis – ir Austėja.
Jau kurį laiką ją lydi išskirtinės lėlės, o praėjusį rugsėjį savo kolekciją menininkė pristatė parodoje.
„Kai buvau maža, žaidžiau su lėlėmis, o paaugus pasidarė įdomu žaisti su jų gamyba“, – šypsosi jaunoji kūrėja.
Anot A. Glušokaitės, lėlyčių idėja gimė gana seniai, kai dar būdama mokyklinukė per keramikos būrelį pabandė iš molio nulipdyti kažką panašaus į mergaičių dievinamą Barbę.
Lėlė nebuvo tokia, kokios tikėjosi, tad supykusi ėmė rankose gniaužyti molį, kol sustabdė mokytoja.
„Viršus liko nepažeistas, o iš pusiau suminkyto molio pasidarė klostuota suknelė. Kiek vėliau bandžiau pakartoti tai, bet baigiau po kelių tokių statiškų lėlių“, – pamena Austėja.

O kartą Dailės mokykloje mokiniai gavo užduotį sukurti lėles su judančiais, vieliniais sąnariais. Tada A. Glušokaitė vėl ėmėsi lėlyčių gamybos.
„Vielinius sąnarius pakeičiau į siūlinius, rudą molį kiek vėliau pakeitė baltas molis. O karantinas pakeitė visus reikalus – molio namie neturėjau kur degti, tad mokytoja pasiūlė kitokį, kurio degti nereikia“, – pasakoja A. Glušokaitė.
Anot jos, visas procesas gana mechaniškas – ji nulipdo lėlytei kūną, jam sustingus ir sukietėjus suvarsto sąnarius, o toliau – vieta fantazijai.

Varde užkoduotas charakteris

Pasak A. Glušokaitės, viską lemia vardas, kurį gauna sukurta lėlė. Jis labai svarbus, nes padiktuoja ir spalvas, ir charakterį.
„Vardas gali būti žmogiškas, bet nebūtinai. Pavyzdžiui, dariau metų laikų ir zodiako ženklų seriją. Su kuo asocijuojasi žodis „avinas“? Su kažkuo, kas miela, švelnu, balta, bet jei viską darysiu vien baltos spalvos, susilies su pačia lėle. Taip atsiranda papildomos spalvos, tokios kaip rožinė“, – aiškina jaunoji kūrėja.
Žmonių vardai kartais Austėjai padiktuoja savotiškas spalvas ir temas, kurios tinka lėlei. „Juokaudama kartais sakau, kad lėlių šablonai yra kaip lavonai, o kai gauna vardą – gauna ir sielą“, – šypteli Austėja.

Skaitymas kaip kino seansas

Piešimas, tapyba ir keramika – trys sritys, be kurių A. Glušokaitė sunkiai įsivaizduotų save.
Anot panevėžietės, šios dailės rūšys nusipelnė vietos jos širdyje jau vien dėl to, kad teko ilgai bandyti jas perprasti.
Piešti A. Glušokaitė pradėjo Panevėžio dailės mokykloje. Ten susipažino su pagrindinėmis dailės taisyklėmis. Šiek tiek anksčiau ji pradėjo lankyti keramikos būrelį Panevėžio moksleivių namuose.
„Tačiau jei kalbėtume apie meną, manau, jį atradau dar vaikystėje paėmusi pieštuką ir popierių. Visi buvome menininkai, kai buvome vaikai“, – svarsto Austėja.
Mama ją atvedė į keramikos būrelį, į Dailės mokyklą, o dabar ir į Vilniaus dailės akademiją.
„Už viską turiu dėkoti mamai. Vietos, kuriose mokiausi, mokytojai ir šeima buvo tie žmonės, kurie skatino mano augimą. O vaizduotės lavinimui padėjo knygos, ypač fantastinės“, – teigia A. Glušokaitė.
Pasak Austėjos, kai skaito, ji nemato raidžių, šios tiesiog sulenda į galvą ir sukuria vaizdą.
„Aš skaitau knygą lygiai taip pat, kaip žiūrėčiau filmą kokiam kino centre. Tik nereikia mokėti už seansą. Tiesą sakant, nežinau, iš kur tas polinkis kažką kurti, nes nei mama, nei tėtis, nei sesė su menu nelabai draugauja“, – svarsto Austėja.

Pasirinko animaciją

Šiuo metu A. Glušokaitė studijuoja animaciją Vilniaus dailės akademijoje. Akademinis pasaulis panevėžietei pasirodė išties sudėtingas.
O kur dar nežinomi žodžiai, tokie kaip kolokviumas, temos apie sociologiją ar fotoaparato sandarą – viskas atrodė labai keista, bet kartu ir įdomu.
Pirmas pusmetis buvo skirtas supažindinimui su bendra tvarka ir apsipratimui, tad Austėjai visi atsiskaitymai praėjo be didesnių nesklandumų.
„Kita vertus, dabar antras pusmetis ir animatoriams duota užduotis sukurti vienos minutės ekraninį kūrinį. Man tai atrodo gana sudėtinga, nes aš vieną panašios apimties kūrinėlį dariau laisvalaikiu ir tai užtruko šešis mėnesius, o dabar turiu tik tris“, – nerimauja studentė.
Anot Austėjos, Dailės akademija labai skiriasi nuo jos mokyklinio meno pasaulio.
„Negalėsi per peržiūras apsiginti tik pasakymu: ai, man buvo gražu“, – teigia A. Glušokaitė.
Kiekvienas studentas išsirenka sau aktualią temą, ieško informacijos apie ją, daro kadruotes bei animatikus ir bando temą atskleisti per kūrinį.
„Bet ne tiesiogine to žodžio prasme, o kad žiūrovas pats imtų kelti klausimus ir savyje ieškoti atsakymų. Taigi toks yra sudėtingumo lygis, bet kartu su draugišku kursu bandome įveikti iškilusius sunkumus ir meno pauzes“, – sako būsimoji animatorė.

Ryškūs ir traukiantys akį

Kūrybą, kaip procesą, A. Glušokaitė laiko gana individualiu dalyku ir nemėgsta juo dalytis viešai. Su baigtais darbais yra kiek kitaip – jei neparodo, ką sukūrė, jaučiasi šiek tiek kalta, jog slepia.
„Dalijimasis yra vienas svarbiausių dalykų būsimame kūrybiniame procese, nes gavus pozityvų atsaką kyla motyvacija dar kažką padaryti“, – teigia jaunoji menininkė.
Austėjos kūriniai pasižymi ryškiomis spalvomis, kurios, jos manymu, įdomiai dera ir yra gražios akiai. Bet menininkė sako negalinti teigti, kad jie iki galo išbaigti.
„Visgi tie darbai buvo sukurti man dar besimokant mokykloje ir kai maniau, kad dailės pasaulį pažįstu. Pradėjusi studijuoti akademijoje, supratau, kad labai daug ko turiu išmokti, jog įgaučiau savo tvirtą braižą“, – mano Austėja.

Prasmingi „kringeliai“

A. Glušokaitės tapybos darbai yra gana emocingi. Ji yra sukūrusi vieną seriją paveikslų, kuriuos specialiai tapė vedama emocijų.
„Jei jausdavausi liūdna, linksma, pikta ar rami, atsidarydavau dažus ir padėdavau drobę, o emocijos per rankas atlikdavo savo darbą. Į abstrakčią dažų erdvę pažiūrėdavau kitą dieną šviežiomis akimis. Pamačiusi, kad iš kringelių susidaro kompozicija, paryškindavau įterpdama portretus“, – pasakoja Austėja.
Nors tai buvo tik eksperimentas, kurio dailininkė nekartojo su kitais paveikslais, ji mano, kad tapant, piešiant ar lipdant emocijos yra neišvengiamos.

Austėja mokosi groti gitara, tobulina greitąjį piešimą, lanko Dailės akademijos chorą.

Atsitiktinumai ir klaidos – ne blogiausia

A. Glušokaitė yra apdovanota konkurso „Sidabrinis Nevėžis“ jaunųjų kūrėjų statulėle kaip Metų iliustruotoja, o jos bagaže – jau ne vienas diplomas, medalis, apdovanojimas ar paroda.
Austėja prisimena, kad tą dieną, kai įteikė jaunųjų kūrėjų apdovanojimus, ji sėdėjo salėje nežinodama, ar ją kas iš viso paminės kaip kuriančią.
„Kažkuriuo metu pažiūrėjau į statulėlę ir pagalvojau: būtų visai nieko kažkada ją gauti. Ir gavau. Dar tą pačią dieną. Bet kai gavau, pažvelgiau į plojančią minią. Joje buvo ne vienas menininkas, kuris įdėjo tiek pat, o gal ir daugiau darbo, kuris galėjo gauti apdovanojimą. Kodėl vertintojai pasirinko mane ir apskritai, ar galima vertinti meną?“ – klausimus tuomet kėlė pašnekovė.
A. Glušokaitė sako supratusi, kad tiek laimėjimas, tiek pralaimėjimas yra skirtingos to paties medalio pusės.
„Gana keista, kad tik laimėjusi išmokau pralaimėti. Dabar man svarbesnis pats procesas ir nauji atradimai“, – teigia kūrėja.
Austėja sako nesistengianti tobulai išbaigti savo darbų. O jei kas ir nepavyksta, tiesiog paklausia savęs, ar ne vietoje nukritęs dažų lašelis tikrai yra nesėkmė.
„Daugelis svarbių išradimų, tokių kaip penicilinas, atsirado netyčia. Estetika žavi, bet klaidos ir atsitiktinumai nebūtinai yra blogas ar taisytinas dalykas“, – mano A. Glušokaitė.
Austėja mokosi groti gitara, tobulina greitąjį piešimą, lanko Dailės akademijos chorą.
Daugiau veiklų ji sako kol kas nenorinti susigalvoti, nes pastebi, kad kai apsikrauna dešimtimis patinkančių dalykų, pameta save.

Paprasti dideli džiaugsmai

A. Glušokaitė iš prigimties yra labai meniškos sielos ir pasaulį visuomet matė kiek kitaip nei jos bendraamžiai.
„Buvau keistas vaikas, kažką dėliodavau, kažką verdavau kamputyje. Pradinėse klasėse man buvo šiek tiek sunku bendrauti su kitais, dėl to atitolau nuo klasės ir realybės. Vėlesnėse klasėse atradau fantastikos knygas bei panašių į mane žmogeliukų Dailės mokykloje“, – pasakoja pašnekovė.
Anot A. Glušokaitės, jos istorija nėra kažkuo ypatinga. Tiesiog ieškodama vietos išsilieti, atrado meną. Tik vėliau tai tapo kažkuo daugiau.
O šiandien Austėjos kasdieniniai džiaugsmai ir gyvenimo variklis yra paprasti, o kartais net labai maži.
„Nežinau, ar dažnai išgirdę čiulbesį imat dairytis paukščio, ar esat pastebėję, kaip juokingai balandžiai bando įtikti patelėms ar kaip krūmas, pro kurį einate kasdien, pamažu ima skleisti lapelius. Tokie dalykai priverčia nusišypsoti, atsipalaiduoti, pajusti besikeičiantį orą ir mėnesius“, – kalba A. Glušokaitė.

Svarbiausia studijos

Austėja svarsto esanti dar tik savęs ieškanti jauna menininkė.
Pirmoje vietoje jai yra studijos, po jų rikiuojasi šeima, artimieji ir draugai, o trečioje – svajonės, juk be jų gyventi būtų nyku.
O svajonių A. Glušokaitė prasitaria turinti nemažai.
„Norėčiau kuo daugiau sužinoti ir išmokti, galbūt įsigyti butą, pakeliauti. Man nereikia kosmoso ir nežadu pasiekti mėnulio savo darbais, bet jei man, mano šeimai viskas gerai ir jei galiu kurti – ateitis bus graži“, – neabejoja Austėja.