A. Dūdaitė pamena, kai pradinių klasių mokytoja davė užduotį parašyti eilėraštį. Mokinė vaikiškai kažką surimavo apie katytę, tupinčią ant lovos ir žiūrinčią žaliomis akimis.
„Mane išgyrė taip, tarsi būčiau sukūrusi genialų kūrinį, vertą premijos“, – šypteli Austėja.
„Vyturio“ progimnazijoje, kurioje anksčiau mokėsi, buvo rengiami kurti mėgstančių vaikų susitikimai. Akivaizdų pašaukimą kurti jaučiančiai A. Dūdaitei pasiūlė prisijungti.
„Kiekvieną trečiadienį per ilgąją pertrauką susirinkdavome mokyklos skaitykloje, rašydavome eilėraščius, drąsiausi paskui paskaitydavo. Tai yra labai graži tradicija, nuo kurios prasidėjo mano kūrybinis kelias“, – pasakoja Austėja.
Dabar A. Dūdaitė – Juozo Balčikonio gimnazijos dešimtokė. Perėjimas į kitą mokyklą nenuslopino noro kurti.
Priešingai: Austėja tapo šių metų jaunųjų kūrėjų konkurso „Sidabrinis Nevėžis“ laureate, apdovanota kaip Metų literatė.
Panevėžietė sako norinti, kad jos kūrybą skaitytų ir vertintų, nes kitų pastabos padeda tobulėti.
O toks solidus laimėjimas ir pradžiugino, ir nustebino.
„Turėjau vilties, jog man pavyks to pasiekti kokioje dvyliktoje klasėje, bet tikrai nemaniau, kad jau dabar esu verta tapti Metų literate“, – kuklinasi jaunoji kūrėja.
Austėja sako nebijanti aukščio, tamsos ar vorų. Bijo tik to, kad vieną dieną atsibus ir supras, jog nebemoka rašyti eilėraščių.
„Galimybė kurti – didelė dovana, kurios nenoriu prarasti“, – sako A. Dūdaitė.
Gimnazistę visada traukė poezija, eilėraščiai jai atrodo labiau koncentruoti nei prozos tekstai ir smagu, kai pavyksta visą esmę sutalpinti į nedidelį kiekį žodžių.
Anot A. Dūdaitės, apie kitų poezijos bruožus kalbėti lengviau negu apie savo. Ji yra parašiusi įvairių eilėraščių, o jos kūryba labai greitai keičiasi.
„Kol kas mano eilėraščiuose vyrauja gamtos tema. Mėgstu pažaisti su ritmu“, – sako Austėja, neblogai įvaldžiusi ir haiku.
Bet kai ilsisi pajūryje, jaunajai poetei norisi rašyti apie bet ką, tik ne apie jūrą. O sėdint namuose kartais mintyse – vien bangos bei smėlis.
„Lietingomis dienomis rašau apie spindulius ir vaivorykštes, šviečiant saulei – apie lietų. Mano eilėraščiuose atsispindi tai, ko man tuo metu trūksta. Poezija leidžia sukurti tokį pasaulį, kokio noriu“, – svarsto Austėja.
Kūryba A. Dūdaitei padeda pastebėti kasdienybės grožį detalėse, įžvelgti sąsajas tarp nesuderinamų dalykų ir suvokti akimirkos laikinumo žavesį. O svarbiausia, jog kurti – gera.
„Mane įkvėpti gali bet kas: atspindys rasos laše, supuvęs patisonas, neįprastai skambantis žodis. Būna, kad iš niekur nieko galvoje atsiranda įdomi mintis“, – sako A. Dūdaitė.
Kartą vaikščiodama parke ji pagalvojo, jog debesys atrodo visai kaip žiediniai kopūstai. Iš to irgi gimė eilėraštis.
Austėja sako esanti labai savikritiška. Priekabiai vis taiso kiekvieną eilėraščio žodelį, niekaip negali sau įtikti.
„Kai kurie mano kūriniai turi tiek daug variantų, kad negaliu išsirinkti geriausio“, – juokiasi pašnekovė.
Kartais savo kūrinius Austėja parodo mamai, paprašo, kad ji pakritikuotų ar patartų.
„Mama mielai perskaito mano eilėraščius, bet dažniausiai atsako: „Tu pati geriau žinai, kaip reikia rašyti“, – šypteli jaunoji poetė.
Austėjai patinka jausti, kaip tobulėja, kaskart norisi parašyti vis geresnį eilėraštį, vis daugiau išmokti.
„Kai palyginu savo ankstesniąją kūrybą su dabartine, apima euforija“, – prisipažįsta poetė.
Rašydama Austėja tiesiog pamiršta, jog nori miegoti, valgyti ar kad turėtų ruošti namų darbus. O pabaigus eilėraštį, būna keista sugrįžti į nuobodžią kasdienybę.
„Kiti kartais paklausia, kodėl tiek daug šypsausi. Galbūt dėl to, kad dalelė manęs vis dar eilėraštyje“, – svarsto A. Dūdaitė.
Kitų poetų kūrybą A. Dūdaitė skaito fazėmis.
„Užsikabinu už kokio nors poeto kūrybos, mėnesį dėl jos einu iš proto, tada atsibosta ir susirandu ką nors naujo. Šiuo metu man – Juliaus Kelero fazė. Sužavėjo jo poezijos elegancija, lakoniškumas“, – teigia Austėja.
Anksčiau ji labai mėgdavo nuotykinę literatūrą. Atsimena, kaip tiesiog surijo K. Majaus romaną „Vinetu“.
„Dabar skaitau šiek tiek mažiau, bet atidžiau. Pasidariau išrankesnė, nebesinori skaityti visko, kas pakliūva po ranka“, – sako A. Dūdaitė.
Austėja pažįsta nemažai jaunų žmonių, skaitančių knygas bei apie jas karštai diskutuojančių. Bet yra ir tokių, kuriems literatūra visiškai svetima.
A. Dūdaitė svarsto, jos kartą sunku nustebinti, jaunuoliai visko yra persisotinę internete.
Kai Austėja buvo maža, tėvai dažniau ją vesdavosi į biblioteką negu į parduotuvę. Vakarais sekdavo pasakas, skaitydavo vaikiškus eilėraščius.
Visi A. Dūdaitės šeimoje daug skaito, bet kuria tik ji.
Vaikystėje Austėja buvo rami ir nedrąsi svajoklė. Jai patikdavo stebėti aplinką: praeivius, bėgiojančias skruzdėles. Atidžiai apžiūrinėdavo pastatų ornamentus, gėlių žiedus.
O ir dabar tas atidumas aplinkai niekur nedingo.
Be eilių rašymo, A. Dūdaitė turi ir kitų pomėgių.
Panevėžiui atstovauja kartu su merginų tinklinio komanda, važinėja riedučiais, piešia, keliauja.
„Taip pat esu skautė, todėl nemažą mano gyvenimo dalį užima žygiai, stovyklos. Vis dėlto dabar labiausiai noriu susikoncentruoti į kūrybą“, – teigia Austėja.
Ji laukia vasaros su viltimi, kad turės daugiau laiko skaityti bei mokytis ne tai, ką reikia, o ką nori.
„Svajoju apie kelionę į Italiją. Jei ir nepavyks ten nuvykti, gal į Romą nukels koks eilėraštis“, – viliasi A. Dūdaitė.