-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kai nugaišo mamos auginta kalytė Lapė, buvusi labai panaši į tikrą lapę, man buvo uždrausta net galvoti apie naują šuniuką mamai.
„Nė nebandyk, – rūsčiai pareikšdavo mama man užsiminus, jog vienai gyventi nuobodu ir gal jau laikas įsigyti kitą keturkojį draugą. – Nenoriu, nebeištversiu dar vienos mirties, o tuo labiau nenoriu kalytės, nebenoriu nuolat turėti problemų dėl šuniukų dalybų pažįstamiems.“
Man atrodė kitaip, nes mačiau, kaip mama myli kates ir šunis. Nežinau, kodėl nesikreipiau į jokias prieglaudas. Gal prieš 14 metų jų dar nelabai ir buvo. Sėdėjau vieną kartą darbe ir žiūrinėjau laikraštyje skelbimus. Viename aptikau, kad dovanojamas šuniukas. Kadangi mama kalytės nebenorėjo, tai šis pasirodė toks tinkamas variantas. Sėdom su draugu Osvaldu ir nurūkom į prie Panevėžio esančius sodus. Nedideliame narve su mama gulėjo susisukęs nuo žvarbaus vėjo baltas šuniukas. Osvaldas jį išsitraukė iš narvo, apvertė ir patvirtino: ne kalytė.
Šuniuko šeimininkas palinksėjo galva, nors pats tuo nebuvo tvirtai įsitikinęs. O mes sėdom į automobilį ir aš jau įsivaizdavau, kaip ištirps mamos širdis pamačius tą mažą baltą kukulį.
„Mama, pyk, nepyk, bet mes tau atvežėm naują draugą“, – iškilmingai pareiškiau.
Mama buvo neblogos nuotaikos, todėl iš pradžių tik suvaidino supykusią, bet paėmė šuniuką ant rankų. Paėmė, apvertė ir šūkteėjo: bet juk čia kalytė!
Atsisukau į Osvaldą. Jis jau buvo išgaravęs pro duris. Išgaravau ir aš, o mama dar kelias dienas man skambino ir liepė grąžint kalytę iš kur atvežęs. Po to skambučiai nutilo ir kalytė gavo vardą – Nika. Kai mama išeidavo į darbą, Nika grauždavo linoleumą, grindų apvadus, net tinko sieną. Mama padejuodavo, remontuodavo, bet apie Nikos grąžinimą nebeužsimindavo. Po to Nika atsikraustė į mamos lovą ir nuolat jai šildydavo nugarą, kuo užsitarnavo didžiausią visų laikų meilę.
Kitoj miesto pusėj, nedideliame alaus bare, pro kurį Aušrytė eidavo į darbą, kalytė atsivedė šuniukų ir šeimininkas juos vis siūlydavo net praeiviams. Vieną dieną Aušrytė apsisprendė, kad nori turėti pirmą savo draugą, atsivedė ten savo mažesnįjį sūnų Jokūbą ir šis išrinko rudą, labai liūdnų akių šuniuką. Namie jis buvo pakrikštytas Zapos vardu, nes didysis sūnus Jurgis tada svaigo nuo Frenko Zapos muzikos.
Atsikraustydamas gyventi pas Aušrytę, turėjau atsiklausti jos sūnų, ar mane priims. Man atrodė, kad taip reikia. Bet negalvojau, kad teks ilgai atsiklausinėti ir Zapos. Jis buvo beprotiškai įsimylėjęs Aušrytę ir nuolat ją saugojo. Atsigulti šalia jos man dažnai padėdavo dešrelės gabaliukas Zapai arba nugaros ties uodega pakasymas. Kad meile galima dalytis, Zapa pripažino tik po poros metų ir mes tapome draugais, mylinčiais vieną ir tą pačią moterį.
Prieš porą metų Zapai vieną dieną atėmė užpakalines kojytes. Vasara mes gyvendavom pas mamą nuosavame name. Labai išsigandau, kai atidaręs duris išvydau jį velkantį užpakalines kojas. Po to buvo daug Aušrytės ašarų, nes veterinarijos gydytojas nieko gero nežadėjo, o mums jau reikėjo kraustytis rudeniui į butą kartu su juo, kur laiptai, slenksčiai ir mažai vietos judėti.
„Palikit jį man, išmasažuosiu“, – pasiūlė mama.
Ir Zapa pasiliko gyventi namelyje su nauja drauge Nika. Mama ryte ir vakare pasikviesdavo Zapuką prie lovos, kurioje karaliavo Nika, ir masažuodavo jo užpakalines kojas. Nika stebėdavo savo naują draugą, kartais priėjusi lyžteldavo jo juodą nosį, tarsi suprastų, kad namuose atsirado ligonis. Tiesą sakant, mes su Aušryte netikėjom, bet po poros mėnesiu Zapa jau spyruokliuodamas gainiojo po sodą žvirblius, užmiršęs savo negalią, o pro atvertas duris jį stebėdavo mama su Nika. Net atrodė, kad ji šypsojosi dėl draugo stebuklingo išgijimo.
Taip jie abu ir liko gyventi pas mamą. Nika guli lovoje ir toliau šildo mamai nugarą. Zapukas turi net du guolius, juose slepia savo žaislus ir kartais su mama dainuoja – loja „Šalia kelio karčema….“, tarsi atsimindamas, kad vaikystėje trumpai gyveno karčemoje. Ir kai mamai pablogėja nuotaika, jie visaip stengiasi ją išjudinti iš lovos, prašydami žaisti, dainų arba išleisti į lauką.
Man kartais atrodo, kad jie ir mama išmoko rūpintis vienas kitu. O ko šiais laikais daugiau reikia?
