-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Simas Urbonavičius – jaunosios kartos pianistas. Jo kūrybinėje erdvėje telpa įvairių epochų muzika, o artimiausi širdžiai – romantiniai kūriniai. Savo charizmatiška energija pianistas sugriebia klausytojų dėmesį nuo pat pirmojo pirštų prisilietimo prie fortepijono klavišų ir išlaiko jį iki paskutinio akordo.
Tamsųjį metų laiką S. Urbonavičius bando išgyventi užsiimdamas įvairiausiomis veiklomis.
Su choro ir orkestro kolektyvais Simas neseniai pasirodė televizijos studijoje, o ateinantį mėnesį laukia pasirodymai ir scenoje.
„Pastaruoju metu vis daugiau kuriu. Man tai lyg meditacija. Ramybės neduoda ruošimasis egzaminams ir stojamiesiems, bet stengiuosi savęs tuo neapkrauti. Tikiu, kad atsirasiu ten, kur reikia“ ,– sako Simas.
Praeitą pavasarį su Panevėžio muzikinio teatro simfoniniu orkestru talentingasis S. Urbonavičius atliko Frederiko Šopeno koncerto fortepijonui Nr. 2 antrą dalį. Anot jo, retas atvejis, kai moksleivis gali įgyvendinti koncerto žanrą, tad už šią išskirtinę galimybę yra labai dėkingas.
„Jausmas, kai tau pritaria dešimtys instrumentų, nerealus, o ir pats koncertas – nuostabaus grožio“, – renginio akimirkomis vis dar gyvena pianistas.
S. Urbonavičius sako įspūdingos pažinties su fortepijonu istorijos neturintis. Tiesiog žinojo, kad nori groti. Svarsto, jog veikiausiai buvo įkvėptas darželio muzikos mokytojos, kuri, atrodė, gali sugroti bet ką.
„Spėju, dar nelabai turėjau supratimo, kaip veikia kiti instrumentai, o su fortepijonu viskas buvo aišku. Vienas klavišas – vienai natai“, – šypsosi Simas.
Jis su pavydu atsimena tuos pirmuosius kartus ir metus prie pianino. Kiekviena pamoka buvo tarsi linksmas žaidimas.
„Dabar kažin ar su polifoninėmis fugomis ir stambiomis formomis ką prižaisi. Tada viskas atrodė taip ypatingai, visi atsiskaitymai ir koncertėliai, o dar tas jaudulys lipant ant scenos…“ – pasakoja S. Urbonavičius.
Simas niekada neturėjo įpročio kalti metodinės medžiagos. Viskas į galvą ateidavo natūraliai.
„Aišku, dėl to su savo minusais, bet džiaugiuosi ta laisve, su kuria man nuo mažens asocijuojasi fortepijonas“, – sako Simas.
Su Panevėžio muzikinio teatro simfoniniu orkestru talentingasis S. Urbonavičius atliko Frederiko Šopeno koncerto fortepijonui Nr. 2 antrą dalį.
Matydami sūnaus talentą, tėvai Simą nusprendė leisti į V. Mikalausko menų gimnaziją, tuomet dar besivadinusią menų mokykla.
„Tikriausiai įžvelgė mano jautrią ir menišką sielą. Dar ir dabar lygindami mane su visiška priešingybe jaunesniuoju broliu, jie mėgsta pajuokauti: „Menininką jau turim, reikia šeimai ir traktorininko“, – šypsosi pianistas.
Jis sako esantis gimnazijos muzikos skyriaus vaisius, kuriam teko susidurti su įvairių specialybių mokytojais. Iš kiekvieno vis kažką pasiėmė.
„Matydamas pedagogų naštą ir kiek daug jie atsidavę jaunimui, lenkiuosi jiems. Tikiuosi, vieną dieną ir aš turėsiu tiek kantrybės, kiek reikalauja šis darbas“, – viliasi Simas.
Labiausiai S. Urbonavičius dėkingas savo pirmajai ir vienintelei fortepijono mokytojai Jūratei Vilienei. Abiturientas juokauja, jog būtent ji jau dvylika metų turi kęsti jo užsispyrimą.
„Jeigu rimtai, ji mane puikiausiai supranta ir padrąsina“, – šypteli Simas.
S. Urbonavičius džiaugiasi, kad nemetė menų gimnazijos, nors prisipažįsta: tokių minčių irgi buvo. „Mokykloje jaučiuosi saugus, nuolat skatinamas tobulinti meniškumą. Man mokykla – lyg sala šiame mieste, kupina meno ir savęs atradimo. Vargu, ar daugiau kur yra tokių galimybių kurti ir reikštis kartu su bendraminčiais“, – svarsto gimnazistas.
Dabar S. Urbonavičiui grojimas – ir darbas, ir gyvenimo dalis. Anot jo, tikram virtuozui reikia ir talento, ir be galo daug įdirbio.
„Tikiu, kad galėčiau būti šimtą kartų geresnis pianistas, nei esu dabar, tačiau tam reikia pasišvęsti. Aplinkui matau muzikantų, kuriems nepabosta nuobodžiai tobulinti kūrinius ištisas valandas. Mane tas vargintų. Save matau daugiau nei pianistą, tad pavydžiu tiems, kuriems instrumentas yra gyvenimo būdas“, – sako Simas.
S. Urbonavičiui fortepijono mokytoja dažnai bando įsiūlyti atlikti modernistinius kūrinius, tačiau kad ir kaip jis žavisi avangardu kine, muzikoje šis stilius jam sunkiai įkandamas.
„Man malonu, kai yra suvokiama forma ir turtinga harmonija, todėl nesugebu atsiplėšti nuo romantikos. Ji dažnai leidžia pilkame gyvenime pasinerti į kažką dangiško“, – sako Simas.
Labiausiai jį įkvepia XIX a. vengrų kompozitorius, romantikas, pianistas, pedagogas Ferencas Listas – kaip išmintingas kūrėjas ir kaip gili, unikali asmenybė.
„Man didžiausias komplimentas, kai esu lyginamas su juo dėl plaštakos dydžio ar plaukų. Norėčiau tai girdėti dažniau, nei lyginimus su „Hario Poterio“ veikėjais“, – juokiasi pašnekovas.
Išties S. Urbonavičiaus išvaizda – dar vienas jo išskirtinumas.
Simas neketina vadovautis kažkieno primestomis normomis, tad atrodo taip, kaip pačiam patinka. Taip vaikinas siekia išreikšti savo poziciją prieš senamadiškus stereotipus bei visuomenės sustabarėjimą.
„Būna, kad į mane kreipiasi „ponia“. Tai nė kiek nežeidžia, o kaip tik leidžia duoti sveiko šoko tiems, kurių akimis, neduok Dieve, vyras bus ilgais plaukais. Juk reikia artistų šiame mieste“, – juokiasi Simas.
S. Urbonavičius – ne tik perspektyvus muzikas, bet ir meninio skaitymo konkursų, slemų dalyvis bei nugalėtojas.
Dvylika metų eidamas muzikos keliu Simas ne kartą įsitikino: muzika gydo. Ji – ir eskapizmo (atitrūkimo nuo gyvenimo tikrovės – aut. past.) viršūnė, ir tikriausias prisilietimas prie pasąmonės.
„Muzika įvardina, ką jauti tada, kai nėra žodžių tam išsakyti. Be muzikos neturėčiau tiek daug. Kai esi muzikantas, viską matai ir girdi kitaip – kaip menininkas. Būna dienų, kai jauti įtampą kaip įkyrų niežulį, kurio neatsikratai, kol nepagroji“, – pasakoja Simas.
O fortepijonas jam yra visi chorai ir orkestrai.
„Tai – universalus instrumentas, juo lengviausia kurti. Atlikimą scenoje matau kaip performansą, kuriuo klausytoją nusivedu į nuotykį. Iš to kartais gaunu špygą, o kartais išeinu sugraudintas ir giliai paveiktas“, – prisipažįsta jaunasis pianistas.
Anot S. Urbonavičiaus, kad įvyktų gražus pasirodymas, reikia daug pasiruošimo – kūrinio analizavimo, repetavimo, technikos tobulinimo. Tai ilgai trunkantis ir monotoniškas darbas. Neretai jis atsiliepia ir kūnui – raumenų skausmai, traumos, pareikalaujančios net operacijų. Dar reikia sukti galvą, kaip iš muzikos pragyventi.
„Džiaugiuosi, kad dar esu aplinkoje, kur mane žino, ir vis ateina pasiūlymai koncertuoti – kartais ne už dyką. Vėliau planuoju studijas pradėti kitoje šalyje, todėl vis kankina klausimai, kaip save reikės pateikti? Ar kai muzika taps duona, nedings jos patrauklumas?“– svarsto Simas.
Simas poeziją kuria ir gimtąja panevėžiškių tarme, norėdamas taip pabrėžti jos grožį.
S. Urbonavičius – ne tik perspektyvus muzikas, bet ir meninio skaitymo konkursų, slemų dalyvis bei nugalėtojas.
Sakytinio žodžio meną Simas atrado prieš keletą metų. Pradėjo kurti visiškai be jokių žinių, žodžiai tiesiog liejosi.
„Kalbą naudojame visi, todėl kūryba žodžiais labai prieinama. Mano kartoje populiarūs vadinamieji instagramo poetai, tad ir aš publikuodavau savo poeziją su nuotraukomis. Dabar tas atrodo kiek kvaila, bet tada troškau kažkur dalintis savo kūryba“, – pasakoja Simas.
Meninio skaitymo konkurse su savo kūryba S. Urbonavičius net du kartus tapo 1-osios vietos laimėtoju.
Anot jo, „skaitovas“ čia netinkamas žodis – tai kur kas daugiau.
„Per šias varžytuves žmonės lipa ant scenos ir savotiškai išlieja visą save. Poezija yra subjektyvi. Manau, mano pasisekimą lėmė scenos patirtis ir tai, jog savo žodžiais paliečiau ne vieną“, – mano S. Urbonavičius.
Nors kuria sau, publikos atsakas Simą labai paskatina.
S. Urbonavičiaus kūryba lyriška, jausminga, perteikianti autoriaus realybės versiją. Visa tai Simas dar paskanina groteskiškumu ir ironija.
„Stengiuosi rašyti apie žemiškus dalykus, kad klausytojui būtų artima ir nereikėtų per daug laužyti galvos, kad suprastų, apie ką šneku. Mane visada žavėjo kalbos, tad kuriu ir angliškai, ir latviškai, po to gal vėl kažką sugalvosiu“, – šypsosi jaunuolis.
Simas kuria ir gimtąja panevėžiškių tarme, norėdamas taip pabrėžti jos grožį.
Panevėžio slemą – poetinio žodžio varžytuves – jis laimėjo su tekstu, prasidedančiu taip: „Kep aš tau mylėčio, tik ka nebūtum tep prasigėris…“
Slemas Simui yra vienas iš Aukštaitijos sostinės kultūros etalonų.
„Praėjęs, dešimtasis, slemas surinko tiek dalyvių, kiek nėra turėję kitų miestų slemai. Tai scena, suteikiama kiekvienam, norinčiam save išreikšti prieš auditoriją. Slemas pagyvina miestą, parodo, kad yra šviesaus jaunimo ir kad mūsų karta nesame tokie jau nevykėliai“, – šypsosi S. Urbonavičius
Jis visada liks dėkingas slemui ir jo iniciatorei Panevėžyje Karolinai Černiavskytei už neįkainojamą patirtį ir platesnį savęs suvokimą.
Iš mamos pasakojimų S. Urbonavičius girdėjo, jog buvo ramus gamtos vaikas, mėgdavo paskraidyti padebesiuose – toks liko iki šiol.
„Gimiau po Žuvų ženklu, kaip ir priklauso būti jautriam. Mano šeima kilusi iš kaimo, tad iš ūkininkų netikėtai atsirado menininkas. Tėvai neturi nieko bendro su menu, bet visada mane palaikė. Ir ačiū jiems už tai“, – sako jaunuolis.
O ir dabar visas skrajojančio Simo laisvalaikis sukasi apie meną – kuria muziką, labai nori išleisti muzikinį rinkinį.
Taip pat Simas gyvenimą ragauja keliaudamas, būdamas su draugais, dalyvauja „Erasmus+“ mainų programose – jas rekomenduoja bent kartą patirti kiekvienam. Dargi S. Urbonavičius domisi ezoterika.
„Kur beatsirasiu, tikiuosi neprarasti to kūrybos cinkelio. Menas man yra sava. Žinau, kad jo nepamesiu“, – įsitikinęs pašnekovas.
O dabar laiko sukryžiuotus pirštus, kad artimiausiu metu patektų į norimą konservatoriją Nyderlanduose.
„Tikiuosi neprarasti laisvės savo mintyse, kasdienybėje ir tada, kai pasaulis atrodys aukštielninkas – to linkiu ir kiekvienam skaitytojui“, – šypteli S. Urbonavičius.
