-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Paprašyta prisistatyti U. Povilauskaitė šypsosi: „Visad išgirdus šitą klausimą suspurda širdis iš nerimo – ką įdomaus galėčiau papasakoti apie save?“
Urtė gimė ir užaugo Panevėžyje. Baigusi mokyklą išvyko mokytis į Švediją su menu visai nesusijusių dalykų. Po metų persigalvojo ir grįžusi į Lietuvą įstojo mokytis vaidybos Muzikos ir teatro akademijoje, o baigusi mokslus pasirinko kurti gimtajame mieste.
Manto Gudzineviciaus nuotr.
Jaunoji aktorė papildė Juozo Miltinio dramos teatro trupę.
„Nesu šios srities žinovė, dar pati ieškau savo vietos. Mano prioritetas šiandien yra patirtis, rytoj gal bus kas nors kito“, – šypteli Urtė.
U. Povilauskaitei norisi plėsti savo galimybių lauką, rasti kažką, ko dar neatrakino, dirbti su įdomiais žmonėmis.
„Ir visa ta ilga kelionė, tas nuotykis mane kasdien ir džiugina, ir intriguoja, ir gąsdina“, – neslepia aktorė.
Pažintį su meno pasauliu U. Povilauskaitė pradėjo megzti dar vaikystėje – tėtis skaitė knygas, paskui jas skaityti išmoko pati.
Vėliau kūrybiškumui padėjo skleistis mokykla. Ieškodama savojo talento ir šoko, ir deklamavo, ir dainavo.
Pirmąjį savo vaidmenį Juozo Miltinio dramos teatro scenoje U. Povilauskaitė sukūrė būdama vos keturiolikos, režisieriaus Dainiaus Kazlausko spektaklyje „Tartiufas“.
„Jau vaikystėje teko vaidinti Juozo Miltinio teatre, vaikščioti po teatro „Menas“ užkulisius, turėjau progų ir nusifilmuoti keliuose nedideliuose projektuose. Anksti paragavau, kas tai per skonis“, – pasakoja Urtė.
Nors širdis natūraliai linko į sceną, tačiau matydama, kokia sudėtinga aktoriaus profesija, panevėžietė bandė išvengti tų sunkumų. Tikėjo, kad jei ras aistros kokioje racionalesnėje srityje, gyvenimas bus pastovesnis.
„Pabandžius mokytis kitur, pastovumo poreikis išnyko. Grįžau ten, kur šaukė širdis. To racionalumo ir dabar kartais reikia kratytis, nes mene mažai kas protu suvaldoma. Mano kelias dar nėra labai ilgas, bet tikiu, kad judu įdomia kryptimi“, – sako Urtė.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Urtė baigė vaidybos bakalauro studijas Gyčio Ivanausko ir Nelės Savičenko kurse.
Panevėžietės teigimu, tai buvo laikas aktorinių ir asmeninių iššūkių, kurių iki galo galbūt dar nespėjo suvokti, įsisavinti, nes mokslus baigė ne taip ir seniai.
U. Povilauskaitė pastebi, kad akademijoje aktorius bandoma ruošti profesijai visapusiškai, kartais su nemaloniais niuansais, tad procesas gali pasirodyti grubus, bet visgi efektyvus.
„Situacijos, į kurias esi įmestas, dažnai verčia nertis iš kailio, permąstyti vertybes, savo skonio suvokimą, požiūrį į kolegas ir apskritai žmogų. Į dalį šių dalykų pavyksta užčiuopti atsakymą ir tai yra nuostabu“, – teigia Urtė.
Kūrybiškumo geną U. Povilauskaitė veikiausiai atsinešė iš tėčio, žinomo teatro ir kino aktoriaus, režisieriaus Andriaus Povilausko.
Visgi mergina svarsto, kad jos šeimoje visi yra labai kūrybiški, tačiau skirtingais būdais.
„Ne visi menininkai, bet kūrybos yra ne ką mažiau ir mokslo, ir verslo srityse. Esame panašiausi su tėčiu ir jaunėliu broliu, visi trys ir pasinėrėme į meno plotmes“, – šypteli Urtė.
Panevėžys aktorei yra jos tikrieji namai. Anot jos, net jei išvyktų gyventi toli, šis jausmas nepasikeistų.
„Tie namai yra šilti, jaukūs, pažįstami ir mieli. Išvykus atrodė, kad jie labai sumažėjo, bet taip būna, kai užaugi“, – svarsto aktorė.
Prisimena ji ir žmones, augusius kartu, ir didžiuojasi, kad Panevėžys išugdė tiek ypatingų, talentingų asmenybių. Ir tikrai ne tik menininkų.
„Daug pagyrų miestui, bet jis to vertas“, – neabejoja aktorė.
A. Gudo nuotr.
Į praeitį U. Povilauskaitė sako nesigręžiojanti. Jai vis norisi patirti kažką naujo, ypatingo. O atsigręžusi supranta – prieš rinkdamasi aktorės profesiją žinojo tiek, kiek reikėjo.
„Ačiū praeities Urtei, kad buvo stipri ir išgyveno klaidas už mus abi“, – šypsosi jaunoji aktorė.
U. Povilauskaitė linkusi aktorystę romantizuoti. Anot jos, kai kurie scenarijai galvoje malonūs, bet susidūrus su jais realybėje, ima suvokti, kad įsivaizdavimas netgi trukdo.
„Yra apstu situacijų, kada tikiuosi, jog scenoje elgsiuosi vienaip, mano personažas bus toks, kokį sumąsčiau, bet visa tai pasikeičia per milisekundę ir tie sprendimai lieka nereikalingi“, – pažymi Urtė.
Anot jos, aktoriaus profesijoje labai daug technikos, asmeninio įdirbio, svarstymo, mėginimo, tačiau po žingsnelį tenka pereiti visus metodus.
Anot U. Povilauskaitės, scena yra tarsi įelektrinta, tad negali likti abejingas į ją įkėlęs koją. Buvimas joje pareikalauja daug energijos ir iš kūrėjų, ir iš žiūrovų.
„Bet gražu, jog ta energija neprapuola, o apkeliavusi porą ratų aplink teatrą grįžta pas mus. Po kiekvieno spektaklio turiu vis daugiau tokios energijos, kuri tampa motyvacija, filosofija, meile, vertybe mano buitiniame gyvenime“, – kalba Urtė.
Kartais būdama užkulisiuose ji bando pastebėti vos apšviestus žiūrovų veidus ir jų žvilgsnius, nukreiptus į aktorius. Ir pastebi, kokie jie skirtingi.
„Žiūrovai būna visokie: besijuokiantys, sunerimę, išalkę, bandantys išsilupti saldainį, bet apsimetantys, kad to nedaro, kartais – išties sugraudinti. Man tai dar vienas spektaklis, vykstantis paraleliai su tuo, kas dedasi scenoje“, – šypteli Urtė.
T. Povilauskaitė sako, jog tam, kad suvaidintų personažą, turi jį suprasti. O kai supranta, tikrai randa savyje panašių bruožų.
„Kuo daugiau tų bruožų randu, tuo įtikimesnis apsimetėlis tampu pati sau. Yra viena mergina, kurią įkūnijau – jos vardą pasilaikysiu sau – ir tai buvo akis atveriantis procesas. Per šį personažą susidūriau su savo pačios gyvenimu, asmeninėmis savybėmis, kurių bijau ar nemėgstu“, – pasakoja Urtė.
Anot I. Povilauskaitės, privilegija yra turėti kur ir ką kurti, terpę, kurioje gerbia ir palaiko, linki gero.
„Už tai turiu dėkoti buvusiam dėstytojui, o dabar jau ir bendro spektaklio režisieriui Aleksandrui Špilevojui, ir Juozo Miltinio dramos teatrui, pakvietusiems mus penkis bendrakursius, šviežius kūrėjus prisijungti prie trupės. Ne visi gauna galimybę ką tik baigę mokslus įgyti tvirtesnį pagrindą ir užnugarį“, – džiaugiasi Urtė.
Vaidyba U. Povilauskaitei – aistra ir darbas kartu.
„Viskas gyvenime susipynę su vaidyba, kaip ir vaidyba yra persismelkusi mano gyvenimo. Tokia ta jos vieta“, – sako Urtė.
Ar visuomet pavyksta įgyvendinti savo lūkesčius kuriant vaidmenį?
„Tikrai ne visada. Galbūt niekad ir nesijaučiu iki galo patenkinta tuo, ką darau, tačiau tai verčia kaskart stengtis ieškoti naujų priėjimo būdų, neatbukti“, – sako jaunoji aktorė.
Kol kas ji neturi išskirtinio personažo, kurį norėtų įkūnyti teatro scenoje.
Visgi svarsto, kad galbūt laikui bėgant ras ką nors, kas vers naktimis nemiegoti ir laukti pastatymo.
„Mane dabar džiugina tie vaidmenys, kuriuos turiu, ir kurie, žinau, laukia netolimoje ateityje“, – teigia U. Povilauskaitė.
Daugiausia kūrybinio įkvėpimo jaunoji aktorė randa tiesiog gyvenime. Anot jos, buitinės situacijos, išgyvenimai, santykiai – visa tai leidžia daug suvokti, ko žmogui reikia, kas jam aktualu, kuo jis gyvena.
„Tas jausmas, kad esi gyvas ir apsuptas kitų tokių pat gyvų, yra pilnas mažų sprogimų, kuriuose atsiranda kūryba, – teigia aktorė. – Ir, aišku, knygos, spektakliai, rašymas, filmai – visa tai irgi stimuliuoja kurti“.
U. Povilauskaitės manymu, kultūros laukas evoliucionuoja kartu su jame esančiais žmonėmis – kas aktualu šiandien, apie tai ir kuriama. Mene, anot jos, gali pamatyti visuomenės ydas, svarbių įvykių refleksiją, pokyčius.
O senųjų ir Naujųjų sandūroje U. Povilauskaitė svajoja apie pasaulį be karo.
„Svajoju, kad žmonėms baigtųsi tokia siaubinga kasdienybė ir teisybė nugalėtų. O mano profesiniai planai niekur nedings. Tikiu: kam bus įdomu, ateisite aplankyti teatro“, – šypteli aktorė.
Sugrįžusi kurti į gimtąjį Panevėžį ir čia papildžiusi J. Miltinio dramos teatro trupę U. Povilauskaitė svarsto, kad viskas jos gyvenime susipynę su vaidyba.
