Ieškodamas širdžiai mielos veiklos, Aivaras ją atrado kūryboje. Asmeninio archyvo nuotr.

Abituriento rankose gimsta įspūdingi papuošalai

Abituriento rankose gimsta įspūdingi papuošalai

 

Daugiau nei pusę savo gyvenimo septyniolikmetis Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos abiturientas Aivaras Veršila praleido po saulėta Ispanijos saule. Dabar pietietiškoji šiluma liko paauglio prisiminimuose, tačiau Aukštaitijos sostinėje jau įvyko svarbus lūžis vaikino kasdienybėje.

Čia jis žengė pirmuosius žingsnius į kūrybos ir meno pasaulį, o dabar panevėžiečiams pristato savo kurtų vienetinių papuošalų pirmąją parodą. Abiturientas visa galva pasinėręs į grožio ir mados pasaulį – jo rankose gimsta ir aksesuarai, ir drabužiai su avangardo prieskoniu.

Į gimtąjį Panevėžį kartu su šeima A. Veršila sugrįžo prieš kiek daugiau nei penkerius metus. Pradėjęs lankyti Mykolo Karkos pagrindinę mokyklą, Aivaras ėmėsi ieškoti, kuo užpildyti laisvalaikį.

Kaip pats sako, lemtingo sprendimo link pastūmėjo viena mokytojų, sudominusi jį technologijų pamokose dėstoma medžiaga. Būdamas vos trylikos moksleivis įsidrąsino išlaisvinti savo kūrybiškumą.

„Sužinojau apie Moksleivių namuose esantį drabužių dizaino būrelį ir nutariau pradėti jį lankyti, mokytis. O štai juvelyrikos nemokė niekas – teko viską išmokti pačiam namuose“, – pasakoja išskirtinius papuošalus ir drabužius kuriantis dvyliktokas.

Nors dažniausiai panaši veikla traukia merginas, Aivaras šypsosi užsiimantis tuo, ką net ir ne visos merginos moka: jis ne tik siuva, bet ir mezga, neria, netgi siuvinėja.

Drąsūs spalvų deriniai, sutažo juostelių vingiai, įdomios kompozicijos ir ornamentai žavi kruopštumu ir prikausto žvilgsnį.

Dabar panevėžietis jau gali vadinti save įgudusiu jaunuoju kūrėju, o veiklos pradžią pamena pilną iššūkių – sviro rankos, norėjosi mesti pradėtus darbus.

„Nepasidaviau, vis bandžiau – juk pirmas blynas visuomet prisvilęs būna“, – šypteli A. Veršila.

Pernai Aivarui net keturiuose jaunųjų dizainerių konkursuose Birštone, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje pavyko pelnyti prizines vietas ir užsitarnauti ne tik publikos, bet ir profesionalios komisijos dėmesį.

Abiturientas susirūpinęs: silpnai besisekanti lietuvių kalba gali išginti atgal į Ispaniją. Asmeninio archyvo nuotr.

Ieško kokybės

Neseniai A. Veršila Vaikų literatūros skyriuje „Žalioji pelėda“ pristatė pirmąją savo autorinę rankų darbo papuošalų kolekciją. Joje eksponuojama tik maža dalis šio talentingo jaunuolio darbų – 14 kūrinių.

Rankų darbo gaminius kuriantis jaunuolis mėgsta išbandyti įvairias technikas – sutažą, karoliukų, akmenukų vėrimą.

Įkvėpimo Aivaras internete beveik neieškantis. Pačioje pradžioje daugiausia jam pasitarnavusios knygos, almanachai, kuriuose aprašyti ne tik pagrindai, bet yra ir vertingų patarimų.

Kūrybiško panevėžiečio kurtais papuošalais – apyrankėmis, segėmis, auskarais, įvairiais vėriniais – pasipuošusi jau ne viena mergina. Pardavęs ne vieną dirbinį paauglys sako ir dabar turintis užsakymų.

Pats A. Veršila mano, jog tokia veikla gali būti ne tik širdžiai mielas užsiėmimas, bet ateityje peraugti ir į pelningą verslą. Šis užsiėmimas jaunam žmogui, anot jo, gali padėti užsidirbti savų pinigų, nors tenka pripažinti, jog ir investuoti į tokią kūrybą tenka nemažai – papuošalų gamybos priemonės nėra pigios.

„Nenaudoju pačių paprasčiausių, pigiausių priemonių iš plastmasės, stengiuosi rinktis geresnes“, – pabrėžia Aivaras.

Svarbiausia – idėja

Iš trijų vaikų šeimos kilęs Aivaras – vyriausioji Veršilų atžala. Pradėjusį kurti sūnų labai palaikė tėvai: skatino nesustoti, mokytis, tobulėti. Jie gerbia jo pasirinkimą, tad, kaip atvirauja pats jaunasis kūrėjas, iš jų nė karto nesulaukęs patarimo imtis ko kito.

Visgi toks Aivaro pasirinkimas ne visiems buvo suprantamas. Nors dauguma žavisi panevėžiečio kuriamais papuošalais ir išskirtiniais drabužiais, jaunuolis neslepia neišvengęs pašaipių žvilgsnių ir komentarų.

Netgi pasitaikė radikalių skeptikų, sakančių, jog kūryba – moteriška veikla.

A. Veršila tokias kalbas praleisdavęs pro ausis – to, kas jam patinka, nemesiantis vien dėl pavydžių kalbų. Nors, anot vaikino, ne visuomet pavykdavo atremti kandžias replikas, rimtesnių keblumų niekuomet nebuvo kilę.

Paklaustas, kas jam pačiam arčiau širdies – kurti papuošalus ar drabužius – Aivaras diplomatiškai tarsteli, jog jį džiugina abi veiklos, o kūrybinę mūzą lengviausia atrasti savo aplinkoje.

Kalbėdamas apie drabužių dizainą, dvyliktokas aiškina, jog ne ieškoti ar sukirpti medžiagas jam sunkiausia, bet mintyse, o vėliau ir popieriuje sudėlioti autentišką, įdomią idėją.

„Dėl viso kito labai nesijaudinu, nesirūpinu“, – kuklinasi jaunasis dizaineris.

Septyniolikmečio sąskaitoje – jau dvi drabužių kolekcijos. Jose dominuoja žalia, rožinė spalvos, megzti, siūti drabužiai.

Visu kūrybiniu procesu A. Veršila dažniausiai rūpinasi vienas pats. Mokytoja jam talkina tik tuomet, kai reikia nubrėžti tikslias iškarpas ar pataisyti ne visuomet sklandžiai pavykstančias siūles bei dygsnius.

Nemažai drabužių Aivaras yra pasiuvęs jaunesnei sesutei, o dabar siūdinasi švarkelį sau – laukia mokyklos išleistuvės. Abiturientas juokiasi, jog iki įsimintinos šventės laiko turįs užtektinai, tad galės pasisiūti ne tik jį, bet ir visą eilutę susigalvoti.

Savadarbiais drabužiais pasipuošti ketinantis panevėžietis kol kas neskuba jais rengti ir bendraklasių.

„Mano kolekcijos daugiau tinka demonstruoti, o ne nešioti – tai daugiau avangardiniai drabužiai“, – sako A. Veršila.

Dvyliktoko kurtais papuošalais džiaugiasi ne viena dailiosios lyties atstovė. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvių kalbą įveikia sunkiai

Vytauto Mikalausko menų gimnazija – jau trečioji mokykla Panevėžyje, kurią lanko Aivaras. Prieš tai dvejus metus jis žinių sėmėsi M. Karkos pagrindinėje mokykloje, dar dvejus – Margaritos Rimkevičaitės profesinėje mokykloje.

Prieš grįždamas į Lietuvą, beveik 11-a metų kartu su tėvais jis gyveno ir mokėsi Ispanijoje. Tėvams apsisprendus sugrįžti, Aivaras neslepia neapsidžiaugęs. Ilgą laiką namais buvusioje svečioje šalyje liko draugų būrys, nesinorėjo keisti ir šilto, saulėto klimato.

Panevėžiečiai, jauno vaikino akimis, ganėtinai šalti ir niūroki šiauriečiai, retai išspaudžiantys šypseną. Tad čia jam iki šiol maža šilumos, saulės ir besišypsančių aplinkinių.

„Dabar, kai einu į menų gimnaziją, jaučiuosi kur kas geriau. Nors pati miesto aplinka ganėtinai niūri“, – mano Aivaras.

Didžiąją laiko dalį jis praleidžia piešdamas ir kurdamas naujas kolekcijas. Visgi abiturientui neramu ir dėl laukiančių brandos egzaminų. Vaikinas svarsto, jog dėl sunkiai besisekančios lietuvių kalbos jam gali tekti pakelti sparnus atgal į Ispaniją. Aivaras baiminasi, kad prastokas gimtosios kalbos mokėjimas gali pakišti koją, mat nelaikant valstybinio lietuvių kalbos egzamino negalima stoti į jokią aukštąją mokyklą.

„Man lietuvių kalba – nelengva, netgi sunki. Esu praleidęs pagrindus, todėl dabar nesiseka taip gerai, kaip norėtųsi“, – pripažįsta jaunasis dizaineris.

Galerija

Komentarai

  • gejus jibanas

    • Pats tu gejus…nepraustaburni treninguotas!!!

      • Atsakyti
  • Dziugu girdeti ir matyti kurianti zmogu!!! …o dar ypatingai tokioje pilkoje terpeje kaip Panevezys.

    • Atsakyti
  • Labai įdomi kolekcija. Šaunuolis

Rodyti visus komentarus (4)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų