I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

52 Sekundės su kultūra. VYTAUTAS TALLAT-KELPŠA

Vienas garsiausių Panevėžio skulptorių, dailininkas, tarptautinių akmens skulptūros simpoziumų organizatorius, daugiau nei tris dešimtmečius – Panevėžio dailės mokyklos direktorius, Jotvingių Kryžiaus ordino riteris ir garsios bajorų giminės tęsėjas. Ir visa tai – apie vieną žmogų: Vytautą Tallat-Kelpšą.

Net ir nesidomintieji menu yra ne kartą matę jo kurtas skulptūras, puošiančias Panevėžio viešąsias erdves. Šie metai skulptoriui baigiasi dar vienu jo biografijoje įvertinimu – Metų panevėžiečio apdovanojimu už miesto puoselėjimą, indėlį skleidžiant kultūrą ir meną Panevėžyje, Lietuvoje bei už jos ribų.

Kiek Jums pačiam svarbu būti įvertintam savo mieste ir savo miesto žmonių?

Neapsimetinėsiu – man svarbu. Man taip pat svarbu, kai tarptautiniame simpoziume užsienyje prie mano kalamos skulptūros plevėsuoja mūsų trispalvė ir užrašyta „Lietuva“, „Panevėžys“. Negaliu dirbti bet kaip ir padaryti bet kokį darbą. Aš atiduodu visas jėgas, o praeivių aukštyn pakeltas nykštys reiškia labai daug. Margaret Tečer yra pasakiusi: jeigu daug dirbai ir laimėjai, nesakyk – man pasisekė, sakyk – aš to nusipelniau.

Ko Jumyse yra daugiau – skulptoriaus ar tapytojo?

Turbūt supratau, kad esu skulptorius, padaręs ir apgynęs didelių pastangų ir sugebėjimų pareikalavusį diplominį darbą „Grifonai“ prie Zubovų rūmų Šiauliuose. Man visada buvo ir yra lengva ir įdomu lipdyti, kalti akmenį, drožti medį. Bet savo personalinėse parodose dažnai šalia skulptūros rodau ir tapybos darbus arba piešinius, nes piešiu nuolat, kartais net pats to nepastebėdamas ir nesureikšmindamas, kalbėdamas telefonu ant stalinio kalendoriaus, laukdamas patiekalo kavinėje ant servetėlės ir kitur. Pavartęs senas užrašų knygeles, rasčiau minčių ir eskizų skulptūroms keletui metų į priekį.

Mane visi vadina skulptorium…

Skulptūra yra viešas menas. Dailininkas savo darbus pristato galerijose, kur jų pažiūrėti ateina tuo besidomintys žmonės. Gi skulptoriaus darbai, eksponuojami viešose, atvirose erdvėse, jau savaime tampa vieši. Kaip jaučiatės matydamas savo kūrinius, tapusius miesto akcentais? Netrikdo, kad juos vertina ne vien išmanantieji meną?

Skulptūros yra matomos. Tai svarbu. Dar nesutikau panevėžiečio, kuris pasakytų nematęs mano skulptūrų mieste. Iš pokalbių suprantu, kad daugumai jos įdomios. Skulptūra aikštėse, parkuose, kapinėse – įprastas dalykas. Kur kas sunkiau ji skinasi kelią į interjerus ar privačius kiemus. Žmonės, norėdami papuošti namus, pirmenybę vis dar atiduoda tapybai, būna, kad ir paauksuotam unitazui. Dauguma architektų, kurdami interjerus, retai kada pasikviečia skulptorius. Smagu, kad mažoji plastika, ypač bronzinės skulptūrėlės, perkamos dovanoms. Skulptoriai taip pat pristato savo mažesnius kūrinius galerijose, o praėjusiais metais sulaukiau gero įvertinimo meno mugėje „Art Vilnius“.

Vienintelis iš Panevėžio dalyvavau tarptautiniame projekte „Skulptoriai skaito Donelaitį“, sukūriau dvi skulptūras ir jos apkeliavo ne tik visą Lietuvą, bet ir Lenkiją, Baltarusiją, Vokietiją, Kaliningrado sritį, pabuvo net Ispanijoje.

O „vertintojams“ turėčiau pasiūlymą: susiburkite ir padarykite kažką gero ir įdomaus. Kuo daugiau atsiras mieste skulptūrų ar kitokio meno, tuo Panevėžys bus patrauklesnis ir įdomesnis.

Parkuose, aikštėse iškilusios skulptūros sulaukia pačių įvairiausių vertinimų – vieni praeiviai bando suprasti autoriaus idėją, kiti garsiai pasipiktina, kad jiems „negražu“. O išties kokia meninės skulptūros paskirtis? Juk ji nėra tiesiog puošybinė.

Be abejo, skulptūra visada susiejama su tam tikra mintimi ir erdve, kurioje ji pastatyta. Labai svarbu, kaip skulptūra sąveikauja su aplinka, ar ji pritampa, ar taip ir lieka svetimkūniu. Gražu –negražu yra labai subjektyvios kategorijos, o autoriui svarbiau, ar pavyko pasakyti tai, kas norėta.

Net ir Juozą Zikarą jo meto kritikai kaltino sekant rusišku natūralizmu, kai kuriuos kūrinius vadino išsišokimais, tačiau laikas sustato viską į savo vietas.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Kuriant keičiasi idėja nuo pirmosios vizijos iki galutinio rezultato? Ar būna, kad rezultatas visiškai skiriasi nuo pirmapradės minties?

Idėja keičiasi retai, bet formos ieškojimai vyksta nuolat. Ieškojimuose man labai padeda žmona Zita, ji labai pastabi ir dažnai atkreipia dėmesį į tinkamiausią variantą. Būna ir taip, kad po eilės eskizų pamatau, jog pirmas buvo geriausias. Paprasčiau yra su laisvais kūrybiniais, parodiniais darbais, kai tema, idėja, forma yra mano valioje ir ieškojimai visiškai laisvi. O dalyvaujant konkursuose ar darant užsakomuosius darbus, negali nukrypti nuo temos, užduotos medžiagos, dydžių ir pan.

Iš daugybės savo darbų galėtumėte išskirti pačiam svarbiausius, reikšmingiausius? O tuos, kurie pareikalavo daugiausia kūrybinės kančios?

Pirmas didelis ir svarbus darbas, be abejo, yra „Grifonai“. Yra daugiau darbų, kuriuos galėčiau įvardinti kaip svarbius. Paminklinės ir dekoratyvinės skulptūros, simpoziumų Lietuvoje ir užsienyje metu sukurtos skulptūros – visos jos pareikalavo nemažai pastangų, ieškojimų, dešimčių eskizų, naktinių apmąstymų. Tačiau tai praeitis, kūrybinės biografijos faktai, parodų objektai. Man labiau rūpi nauji projektai, ruošiuosi keletui konkursų.

Ar skulptūra yra Jūsų kalbėjimas?

Kad ir kaip bandytumei pasislėpti, bet darbai išduoda. Didžiąją dalį savo emocijų, matyt, sudedu į skulptūras, nes žmonės dažnai man pasako „Jūs toks ramus, o darbai labai ekspresyvūs“.

Menas neturėtų prarasti savo tikrosios paskirties – šviesti, pakylėti žmogų, rodyti jam kelią, o ne gniuždyti ar smukdyti. Tik kilnius tikslus keliantieji gali tikėtis tikrosios sėkmės. Be to, mene reikalingas nuoširdumas – bejausmė kūryba retai bus įtaigi, nepaveiks kito žmogaus. Savo skulptūromis aš teigiu gyvenimą.

Kelias į sėkmę ar buvo lengvas? Kada išgirdote, kad esate talentingas? Gal sutiktumėte papasakoti, kokioje aplinkoje augote, brendote kaip asmenybė? Paminėkime ir vieną neeilinę detalę – teko skaityti, kad gimėte sekmadienio vidudienį, skambant varpams bažnyčiose. Savotiškas ženklas, kas Jus lydės Dievo palaima?

Lipdžiau nuo vaikystės ištisas kareivėlių armijas, techniką, ypač mėgau lipdyti raitelius ant žirgų. Namuose aplinka buvo meniška, kvepėjo aliejiniais dažais, tėvas tapė ir apipavidalindavo įvairius renginius, karnavalus, kūrė stiklines iškabas, režisavo spektaklius, gamino dekoracijas ir kostiumus. Man buvo įdomu. Aliejinių darbų parodėlę surengiau būdamas dar 7-oje klasėje. Pas senelį Vitoldą Tallat-Kelpšą buvo nemaža biblioteka, vaikas būdamas perskaičiau Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“, Senajį ir Naujajį Testamentus, įvairias kelionių knygas. Pamenu didžiulį pasaulio atlasą, kurį uoliai studijuodavau. Virš senelio lovos kabėjo didelė Jano Mateikos „Žalgirio mūšio“ reprodukcija, ji man buvo istorinių ir meninių studijų objektas.

Iš tikrųjų esu gimęs Laukuvoje sekmadienį, per didžiuosius Marijos Škaplierinės atlaidus, kai bažnyčioje (jos rūsyje palaidotas mano protėvis, bažnyčios fundatorius K. Tallat-Kelpša ir ji yra apie tris šimtus metrų nuo ligoninės) 12 valandą skambėjo varpai mišioms. Mano motina tai girdėjo.

O apie Dievo malonę yra toks pasakojimas. Eina Dievas ir žmogus per dykumą. Dieve, kodėl, kai man sunku, lieka dvi poros pėdsakų, o kai gera tik – viena. Kai tau gera, aš nešu tave ant rankų, atsako Dievas.

Yra tekę išgyventi nusivylimų? Dabar, kai į juos žvelgiate iš laiko perspektyvos, kaip manote, tie išgyvenimai nebuvo bereikšmiai?

Aš galvoju, kad įkvėpimo laukimas, ypač su taure rankoje, yra tinginių pramanas. Reikia nuolat atkakliai dirbti ir nebus jokių nusivylimų. Nesėkmės gali būti ir jos net yra reikalingos tam, kad suprastum, jog galima padaryti ir geriau.

Esu surengęs šešis tarptautinius akmens skulptūros simpoziumus Panevėžyje ir jų metu sugebėdavau padaryti skulptūras. Man padėjo tik mano šeima. Kiek skaudu buvo, kai po labai sunkaus organizacinio ir kūrybinio darbo finansavimas simpoziumams vis mažėjo, kol pasidarė neįmanoma toliau jų tęsti. Vis dėlto džiaugiuosi, kad Panevėžys turi originalią daugiau nei 30-ies simpoziumų metu autorių iš įvairių pasaulio kraštų sukurtų akmens skulptūrų kolekciją.

O kada kūrėjas patiria didžiausią džiaugsmą?

Kai kuriu didesnę skulptūrą, ji tarsi mane užvaldo, priverčia nuolat apie ją galvoti, surasti būdus, kaip išgauti formą, išryškinti kūrinio idėją, kaip ir kokius įrankius naudoti. Dirbdamas aplinkui daugiau nieko nematau ir negirdžiu. Namiškiai žino, kad norint mane pakviesti valgyti, reikia prieiti ir patampyti už rankovės. Priprantu prie savo kūrinio, bet ateina diena, kai darbas baigtas ir išvežamas. Dirbtuvėje ir širdyje kažkuriam laikui lieka tuštuma, kažko trūksta, bet praeina keletas dienų ir viskas prasideda iš naujo…

Kas žemaitį, kilusį iš Laukuvos apylinkių, atvedė į Panevėžio kraštą?

Po studijų gavau paskyrimą į Telšių taikomosios dailės technikumą dirbti dėstytoju. Buvo gera dirbti, studentai gabūs ir darbštūs, bet atstumas iki Vilniaus ir Kauno per didelis. Pradėjome dairytis kitos vietos, taip ir atradome Panevėžį.

Beje, apie Panevėžį žinojau, nes į Laukuvą su gastroliniais spektakliais atvažiuodavo Panevėžio dramos teatras.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Esate žinomas skulptorius ir dar 33 metus ugdote jaunuosius talentus, vadovaujate Panevėžio dailės mokyklai. Kaip suderinate tas dvi ypatingas misijas?

Mano mokyklos (33-eji direktoriaus darbo metai turbūt jau leidžia taip sakyti) pagrindinis tikslas yra ugdyti menui neabejingus žmones. Aš to siekiu ir prašau to iš mokytojų. Labai svarbu supažindinti mokinius su dailės kūrinio atsiradimo procesu, padėti pajausti kūrybos džiaugsmą, išmokyti suprasti dailės kūrinį. Mano patirtis rodo, kad labai svarbu, jog mokytojai patys yra aktyvūs dailininkai, galintys daryti mokiniams poveikį ir savo kūryba. Mokykloje dirba labai geri mokytojai ir aš stengiuosi juos čia išlaikyti. Mes džiaugiamės visais savo mokiniais, o kai pavyksta išugdyti būsimą menininką – tai sėkmė. Galiu drąsiai pasakyti, kad Dailės mokykloje mokosi daug geriausių Panevėžio vaikų. Nemažai mokinių yra tapę tapytojais, grafikais, skulptoriais, architektais, dailės pedagogais. Tai mane džiugina.

Dirbti su jaunimu ir paprasta, ir rizikinga, o dailę dėstau nuo 1978 metų, kai pradėjau dirbti Telšių taikomosios dailės technikume (dabar Vilniaus dailės akademijos Telšių filialas) skulptūros dėstytoju. Su vaikais ir jaunimu bendrauti labai įdomu. Jie vertina nuoširdumą ir domėjimąsi jų reikalais. Dabartiniai mokiniai drąsūs, išradingi, bet nori rezultatą pasiekti lengviausiu keliu. Per pamokas kalbamės ne vien apie skulptūrą, mane domina mokinių požiūris į istoriją, literatūrą, ekonomiką, kitas gyvenimo sritis, jų svajonės ir lūkesčiai. Mokymąsi dailės mokykloje mokiniai labiausiai supranta ir vertina kaip galimybę bendrauti su panašiais į save bendraamžiais, su juos suprantančiais mokytojais. Jie sako čia randantys šiltą ir jaukią aplinką, net pailsintys po bendrojo lavinimo mokyklos pamokų. Net per moksleivių atostogas pas mus pilna mokinių.

Mokytojo uždavinys pamatyti talentą, atskleisti gabumus, išlaisvinti kūrybines galias yra sudėtingas ir labai atsakingas. Visada yra rizika, kad gali nesuprasti savo mokinio ir jis užsisklęs savyje. Mokiniai jautrūs, vieni stengiasi padaryti geriau, o kitiems dėl menkos nesėkmės nusvyra rankos. Man svarbu sudominti savo mokinius skulptūra, jos galimybėmis, įvairiausiomis atlikimo technikomis, kartu pereiti visą procesą nuo minties iki baigto kūrinėlio iš molio, medžio, popieriaus ar gipso.

Be kūrybos, vadovavimo mokyklai, Jūsų gyvenime yra dar vienas svarbus užsiėmimas – dalyvavimas Jotvingių Kryžiaus riterių ordino veikloje. Ką Jums reiškia ordino riterio titulas?

Ankstyvaisiais viduramžiais riteriai turėjo pasižymėti esminiais bruožais – narsa, drąsa, klusnumu ir krikščioniška gyvensena, našlių, našlaičių ir visų skriaudžiamųjų globa, meistrišku ginklo valdymu, dosnumu, meilės tarnyste, damos kultu. Bet riteris – tai ne tik karys, bet ir šviesus, kilnus, narsus žmogus. Jo tikslas – kelionės, nuotykiai, žygiai, pergalės.

Dabar kai kurios sąvokos pasikeitė, bet esmė išliko.

Esate garsios bajorų Tallat-Kelpšų giminės palikuonis. Kada sužinojote apie savo kilmę? Ar sovietiniais laikais irgi žinojote esąs bajoras?

Visi Tallat-Kelpšos kilę iš vienos giminės – Toliatų-Kelpšų. Kilmės vieta – Laukuvos apylinkės Šilalės rajone.

Kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša taip pat iš mūsų giminės, tačiau šakos išsiskyrė XIX amžiaus pradžioje.

Dėl kilmės yra skirtingų aiškinimų, kai kas bando Tallat paaiškinti kaip totoriškos kilmės žodį, tačiau tai visiškai neatitinka tikrovės. Istoriniai šaltiniai ir archyvuose mano rasti dokumentai rodo, kad Tallat yra pavardės Toliatas transformacija. Lietuvos žmonėms labiausiai žinomas Tallat-Kelpšų giminės atstovas yra kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša, tačiau mūsų šeimai artimesnis mano senelio pusbrolis brigados generolas Kazys Tallat-Kelpša. Kurdamas paminklą Lietuvos kariuomenės kūrėjui pulkininkui leitenantui Jonui Variakojui Panevėžyje aš tas sąsajas gerai jaučiau, tikriausiai ir dėl to paminklas pavyko, sulaukiau daug šiltų atsiliepimų iš J. Variakojo sūnaus ir kitų giminaičių iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

Šeimoje buvo kalbama apie bajorystę, turiu daug fotografijų, senelis pasakodavo apie praeitį, jis ir jo seserys mokėsi Peterburge. Marija Tallat-Kelpšaitė buvo apdovanota caro Nikolajaus II žmonos kaip gražiausia mokinė Peterburgo kilmingų merginų seminarijoje.

Patvirtinimas, kad mes kitokie, buvo ir saugumo atliekamos kratos namuose, tėvas, baigęs Vilniaus universitetą, neturėjo galimybės daryti karjeros.

Iki kelinto amžiaus esate atsekęs savo kilmę?

Mano turimuose dokumentuose seniausias įrašas datuojamas 1597 metų kovo 10 diena. Tai karaliaus Žygimanto III privilegija, kuria jis mano protėviui Stanislovui atiduoda Dašiškės kaimą su valstiečiais ir suteikia kilmingojo titulą. Herbas Prus I ir bajoro titulas suteiktas 1661 metų sausio 11 dieną karaliaus Jono Kazimiero privilegija.

Genealoginiame medyje yra 15 kartų ir man lengva buvo įrodyti bajorystę, nes gautuose iš Lietuvos istorijos archyvo dokumentuose tai aiškiai matoma. Bajoro titulas visada buvo perduodamas per vyriškąją liniją ir turimi dokumentai tai patvirtina.

Džiaugiuosi, kad mes su žmona Zita turime du sūnus ir tris anūkus, kurie ir pratęs bajoriškąją liniją.

Ar šiais laikais tebegalioja bajoro garbės kodeksas?

Jei esi bajoras širdyje – galioja.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

O atžalos ar suka Jūsų pramintu kūrybos keliu?

Man smagu, kad jie randa save. Vyresnysis sūnus Sigitas baigė Dailės akademiją, vitražo specialybę, bet daugiau dirba skulptūros srityje.

Bernardas farmacininkas, nors buvo gabus keramikai, turėjo labai daug duomenų dailei, netgi rengė personalines parodas.

Vyresnysis anūkas, 17 metų Vilhelmas – J. Balčikonio gimnazijos auklėtinis. Jis gabus humanitariniams mokslams, bet ir perspektyvus krepšininkas, dabar pakviestas į „Lietkabelio“ komandą. Penkeriais jaunesnis Herkus irgi linkęs į sportą, lanko rankinį. O mažiausias mūsų Kipras dabar labai aktyvus „smalsusis bėgikas“ – jam kiek daugiau nei metai.

Visiškai nesikišu į jų pasirinkimus – noriu, kad surastų savo kelią.

Ar jaunojo krepšininko Vilhelmo senelis irgi aistringas krepšinio sirgalius?

Aš nebuvau aistringas sirgalius, labiausiai krepšiniu domėjausi, kai „Žalgiris“ aplošinėdavo CSKA.

Dabar vėl susidomėjimas atgyja, jau žiūrime, kaip žaidžia „Lietkabelis“.

Jūsų visa tokia graži šeima Panevėžyje. Turbūt jau ir Jumyse daugiau aukštaičio nei žemaičio?

Labai džiaugiuosi, kad abiejų sūnų šeimos gyvena Panevėžyje ir nesiruošia iš čia bėgti. Manau, kad ir aš, žemaitis, labiausiai save suradau būtent Panevėžyje. Čia ir Dailės mokykla, su kuria per tris dešimtmečius gal net per daug suaugau, sunkiai įsivaizduoju save be jos, čia nueitas ir kūrybinis kelias, pradedant nuo pirmos personalinės parodos Švč. Trejybės bažnyčioje, kai joje dar veikė parodų rūmai, visi pagrindiniai darbai čia sukurti.

Nors jau tiek metų Panevėžyje, nors žmona irgi aukštaitė, kilusi iš Ukmergės, vis tiek žemaitiškai puikiai šneku. Kai sutinku žemaičių, su jais gerai „pavarom“.

Ko palinkėtumėte savo šeimai ir panevėžiečiams artėjančių Kalėdų proga?

Šeimai – meilės ir sutarimo, sveikatos ir laimės, pasiekimų ir gausos. Visiems – tikrų draugų, puikios nuotaikos ir gero vyno taurės prie liepsnojančio židinio.