I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

52 Sekundės su kultūra. ARŪNAS ASTRAMSKAS

52 Sekundės su kultūra. ARŪNAS ASTRAMSKAS

Norėčiau ne pati jus pristatyti, o paprašyti prisistatyti. Labai įdomu, kaip save matote jūs pats?

Esu Arūnas Astramskas – gan paprastas šiuolaikinės visuomenės žmogus. Kaip ir kiekvienas iš mūsų turiu daugybę tapatybių. Esu ir tėvas, ir profesionalus specialistas, ir lietuvis, ir europietis, ir pilietis. Ir visos tos tapatybės, manyčiau, pasireiškia situatyviai. Vienu metu labiau reiškiasi vienos, kitu – kitos.

Kodėl istorija? Kada savyje aptikote istoriko gyslelę? Ar nebuvo minčių apie kitą gyvenimo, veiklos sritį, kryptį?

Tai buvo iš dalies valingas pasirinkimas, iš dalies – tiesiog aplinkybių sutapimas. Mokykloje nelabai sekėsi tikslieji mokslai, nors jie man visada buvo įdomūs. Kai reikėjo rinktis studijų kryptį, ėjau ten, kur tiksliųjų mokslų mažiau. O istorija jau nuo vaikystės traukė. Tad ją pasirinkau ir nesigailiu.

Kada susidomėjau istorija, net negaliu pasakyti, bet vaikystėje ganėtinai daug skaičiau. Pergyvenau tą periodą, kurį pergyvena kai kurie paaugliai, kai yra skaitoma viskas, kas randama, ir po keletą kartų – nuo grožinės literatūros iki enciklopedijų. Matyt, per laiką susiformavo samprata, kad istorija yra įdomi sritis.

Ar turite labiausiai dominančias ar mėgstamas temas, laikotarpius, sritis?

Istorija yra labai plati sritis, apimanti tūkstančius metų ir labai įvairius bendruomenių aspektus. Natūralu, kad istorikai specializuojasi tam tikrose srityse. Mano specializacija yra Rusijos imperijos naujųjų laikų istorija, o jei siauriau – dalies Rusijos imperijos, buvusios istorinės Lietuvos ir konkrečiai Kauno gubernijos ir Panevėžio praeitis devynioliktame amžiuje, dvidešimto amžiaus pradžioje.

Kiek kultūra ir istorija yra neatsiejamos, artimos ar kaip tik nesusijusios?

Kultūra turi daugybę apibrėžimų. Visuomenė negali gyventi be kultūros bendrąja prasme. Pačia tokia plačiausia prasme kultūra tikriausiai yra visa žmogaus kūryba. Pradedant nuo tarpusavio santykių, nuo pasaulėžiūrų kūrimo, baigiant maisto kultūra. O išgirdus šį klausimą, man iškilo tos pačios abejonės, kurios kartkartėmis iškyla dėl Panevėžio kraštotyros muziejus, kuris laikomas kultūros įstaiga, o jo darbuotojai – kultūros darbuotojais. Tas klausimas lydi nuo tada, kai pradėjau muziejuje dirbti, tiek ir dabar. Tokio pobūdžio instituciją iš dalies laikyčiau kultūros, labiau įsivaizduoju, kaip tyrimo, atminties ir bendruomenės atminties formavimo įstaiga. O savęs netapatinu su kokia nors kultūros sritim – nei su muzika, nei su teatru, nei su menu.

Kraštotyros muziejaus jau pats pavadinimas sufleruoja apie krašto, šiuo atveju Panevėžio, tyrinėjimus. Kaip svarbu žinoti, pažinti savojo krašto praeitį ir aktualijas?

Kraštotyra kaip sąvoka turi keletą prasmių. Ir pradinė jos prasmė yra ne krašto tyrimas apskritai, o krašto tyrimas visuomenės jėgomis. Kraštotyra įvairiose šalyse susiformavo skirtingu laiku. Lietuvoje pirmosios institucijos atsirado XIX a. ir tuo metu nebuvo tokių profesionalių tyrimų institucijų, buvo pasikliaujama visuomenės jėgomis, ypač tarpukario draugijose, tame procese dalyvavo inteligentija. Jie jautė pilietinę pareigą tyrinėti savo artimą aplinką. Toks lokalus tyrimas yra svarbus keletu aspektų. Pirmiausia tuo, kad globalume yra daug lokalumo. Tai, ką mes matome besireiškiant valstybės ar civilizacijos masteliu, viskas reiškiasi ir lokalios bendruomenės masteliu.

Kalbėdami apie bendrąją Lietuvos, Europos visuomenę ar apskritai civilizaciją, darome labai daug apibendrinimų, suniveliuojame, bandydami ieškoti bendrų jungiamųjų taškų, nes negalime kalbėti labai konkrečiai, kas yra įmanoma lokaliame lauke. O čia jau galime šnekėti apie konkrečių žmonių poelgius, laikyseną, apie jų pasaulėžiūrą, asmenų ar mažų grupių lygiu. Kitas svarbus dalykas yra tas, kad lokalios praeities pažinimas žmogui gali suteikti, pavadinkim, tam tikrą „įžeminimą“: jis gali geriau jaustis savo aplinkoje, savo bendruomenėje ir tai prisideda prie pilietinės bendruomenės tapatumo kūrimo. Žmonės kartais ima ir supranta, kad jų karta nėra pirmoji, kuri gyvena šitoje vietovėje. Kad jau yra nutikę daug įvykių ir daug žmonių nuveikusių tam tikras veiklas, iš kurių galbūt galima pasimokyti, iš kurių galbūt galima pasišaipyti, gerbti ar smerkti. Lokalios istorijos žinojimas tarsi tam tikras bendruomenės sąryšis. Tai yra vienas iš bendruomenės kūrimo įrankių.

Suprantu, kad jūsų interesų lauke daugiausia vietos užima istorija. O kas dar be jos?

Esu pakankamai brandaus amžiaus ir, kaip tikriausiai kiekvieno žmogaus, pomėgiai, ir laisvalaikio leidimo formos yra buvę labai įvairūs ir jau pasikeitę. Kažkada buvau labai susidomėjęs bitininkyste, turėjau savo didelį bityną.

Buvo gyvenimo periodas, kada labai domėjausi sodininkyste, dekoratyviniais augalais, dabar tai jau, ko gero, mažiau man įdomi sritis. Jaunystėje esu buvęs netgi žvejys. Pastaraisiais metais, dar prieš pandemiją, radau, kad man visai smagu pasakoti žmonėms apie istoriją. Gan ilgą laiką man tai daryti būdavo sunku ir sudėtinga dėl neišvystyto bendravimo įgūdžio. O atradau, kad galiu, ir po truputį ėmiau vesti ekskursijas, netgi buvo susibūręs nedidelis mano gerbėjų būrelis. Bet, žinoma, karantinas visa tai nubraukė. Tarp tokių visą gyvenimą išliekančių pomėgių įvardinčiau nuolatinę informacijos paiešką. Nuo vaikystės išliko poreikis skaityti knygas. O pastaraisiais metais atradau ir internetines paskaitas. Ir klausau nemažai įvairių sričių paskaitų: istorijos šakų, gamtos istorijos, geologijos, biologijos, kosmoso, sociologijos, bendruomenių gyvenimo.

O kokias knygas skaitote, kokius filmus renkatės, mėgstamiausi muzikos kūriniai, stilius?

Grožinės literatūros skaitau mažai, kartkartėmis, norėdamas pažvelgti į tą patį kūrinį jau tokio patyrusio žmogaus žvilgsniu, perskaitau ką nors iš lietuvių ar rusų klasikų. Labai mėgstu fantastinę literatūrą. Filmų žiūriu nedaug, fantastiniai filmai mane dažnai nuvilia, kaip ir kartais nuvilia grožinė fantastinė literatūra. Kaip istorikas labai lengvai pastebiu, kad jų siužetais yra kokių nors viduramžių bendruomenių situacija, perkelta į kitas sąlygas, transformuota, suteiktos kažkokios techninės galios, bet mentalitetas paliktas toks pat. To negali būti iš esmės. Gal kiek profesijos nulemtas, pastebiu detales, žiūriu ne į pagrindinį siužetą. Kaip ir atėjęs į kokį nors kitą muziejų, žiūriu ne į ekspozicijos turinį, o, pavyzdžiui, koks ten apšvietimas.

Esu iš tos kartos žmonių, susiformavusių paskutiniais tarybiniais dešimtmečiais, kai meniniam išsilavinimui buvo skiriama nedaug dėmesio, nors tėvai labai norėjo, kad aš muzikuočiau. Kurį laiką ir mokiausi muzikos. Tiesa, nuo to laiko nekenčiu kai kurių instrumentų… Kokio? Akordeono (juokiasi). Tai tas mano muzikinis akiratis yra toks labai siauras, neturiu nuolatinių skonių ar stilių, kartais mėgstu kokį klasikinį džiazą paklausyti. O šiuolaikinių nei žinau, nei klausau.

Galbūt yra personažas, kuriuo svajojote būti vaikystėje? O galbūt yra toks, kurio būdas, charakteris, elgesys būtų artimas jums?

Augau tokioje šeimoje, kur mokslas ir išsilavinimas buvo laikomi labai svarbiu dalyku, ir nuo paauglystės mano herojai yra tyrėjai ir mokslininkai. Iš istorikų tokiu herojumi tikriausiai laikyčiau mažai ne specialistams žinomą prancūzų istoriką, vadinamosios istoriografinės Analų mokyklos atstovą, vieną iš struktūralizmo pradininkų Fernandą Brodelį (1902–1985 ).

Įdomus faktas apie jo asmenybę yra tas, kad kai jis tarnavo prancūzų kariuomenėj, pateko į vokiečių nelaisvę. Būdamas belaisvių stovykloje, sugebėjo parašyti savo vieną svarbiausių istorinių tyrimų apie naujųjų laikų viduržemio jūros regioną. Tai atrodo kaip koks mokslinis žygdarbis. Ir vėliau jis sukūrė tokią patrauklią daugumai istorinio pažinimo instrumentų sistemą, labai sureikšmino ilgų procesų poveikį bendruomenėms ir visą gyvenimą išliko toks smalsus ir darbštus. Pavyzdžiui, nuvažiavęs į kokią šalį, prašydavo, kad jį nakčiai užrakintų archyve, ir jis visą naktį ten fotografuodavo dokumentus. Pats turėjo neįsivaizduojamo dydžio archyvą ir kažkaip su juo susitvarkydavo. Buvo labai universalus mokslininkas, kuris galėjo tirti labai lokalią istoriją, su konkrečiais žmonėmis, bet kartu matė viso pasaulio bendrą vaizdą. Man tas labai imponuoja. Yra žinomas toks atsitikimas, kai kartą jis nuvažiavo į Stokholmą ir, susitikęs su kažkokiu profesoriumi, vaikščiojo po miestą. Profesorius ir klausia F. Brodelio, ar šis norėtų į senamiestį, gal Karalių rūmus apžiūrėti. Tačiau istorikas pasirinko turgų, nes, jo požiūriu, turguje atsiveria tos šalies kultūra. Jo požiūriu, turgus atspindi kultūrą, kurios neatspindi rūmai.

Pakalbėkime apie jūsų humorą jausmą, kurį ir man teko patirti jūsų vedamose ekskursijose. Ar tai padeda žmonėms įsisavinti tam tikrus dalykus? Atsipalaiduoti prieš faktus, kažkokias datas?

Ekskursijų vedimas yra tam tikras istorijų pasakojimo žanras. Jis visiškai skiriasi nuo akademinės istorijos ir nuo mokyklinės pamokos. Jis yra daug laisvesnis. Žmonės, kurie dalyvauja ekskursijoje, paprastai nori gerai praleisti laiką. Neslėpkim, niekas nenori mokytis, nes tai reikalauja daug pastangų. Humoras, pasakojimas pirmuoju asmeniu ar tembro keitimas padeda išlaikyti dėmesį ir sudominti. Man tai kainavo daug darbo ir daug patirties, kol supratau, kad žmonėms nėra labai svarbu datų gausa, dažniausiai juos domina kitų žmonių gyvenimo įvykiai.

O jūs pats daug keliaujate? Ar keliones renkatės profesijos atžvilgiu?

Labai mėgstu keliauti. Dėl tam tikrų sąlygų keliauju ne tiek daug, kiek norėčiau. Dabar jaučiuosi gana užsisėdėjęs, karantino sąlygos apribojo ir bendravimą su žmonėmis. Pajutau, kad jau norėtųsi naujų patirčių. Nesu laukinių vietų gerbėjas. Man svarbesni kultūros, žmogaus kūrybos objektai, bet taip pat gali būti ir parkai, ir miškai. Tyrinėdamas objektus, keliu kvalifikaciją, plečiu akiratį. Smagu, kai keliaujančių drauge interesai sutampa. Su žmona Jolanta, taip pat istorike, galime padiskutuoti, pasikeisti įžvalgomis. Pamenu, prieš keletą metų, keliaudami po Vokietiją, ankstyvųjų viduramžių bažnyčioje aptikome skulptūrą, labai neįprastai lietuviams vaizduojančią Kristų. Pas mus Kristaus vaizdavimas yra įprastas kaip atgailaujančio ir atleidžiančio, o ten buvo kaip teisėjo, su didžiuliu kalaviju ant kelių, rūsčiu veidu. Įdomi religinė samprata, išprovokavusi diskusiją.

Nieko nenustebinsiu sakydama, kad vaikai, augdami tam tikroje aplinkoje, natūraliai įgauna tam tikrų įgūdžių. Ar judviejų su žmona pėdomis pasekė jūsų atžalos?

Šeima yra labai svarbus institutas. Vaikams šeima daro didelę įtaką, kaip ir mano šeima padarė man. Tik šitai supranti gerokai vėliau, kai pagauni save bekartojantį kokius nors tėvų įpročius. Taip, ir mūsų vaikai paveikti mūsų, visi keturi iš esmės yra humanitarai. Pastebiu, kad su sūnum ir knygas panašias skaitom. Vienas iš vaikų studijavo istoriją, nors ir nedirba toje srityje. Man, kaip istorikui, aišku, kas yra istorinė atmintis, kuri funkcionuoja visuomenėje. Labai gerai suvokiu, kad kaip istorikas turiu ganėtinai ribotą įtaką ir kad mano tyrimai yra įdomūs mažam žmonių ratui. O koks nors močiutės posakis anūkui gali suformuoti daug stipresnę istorinę atmintį nei mano istorinis straipsnis.

Gal yra klausimas, kurį sau dažnai užduodate?

Galbūt nuolatinis mano „klausimas“ – stebėjimo fokusas yra bendruomenių gyvenimas: ir šiandieninio pasaulio, ir praeities. Kaip gyvena įvairios mažos grupės, kokie jų tarpusavio ryšiai, kaip jos randa bendrą kalbą, kaip jos konfliktuoja?

Paklausiu kaip istoriko: koks yra Panevėžio identitetas? Kuo mūsų miestas skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų?

Principinio skirtumo nėra, tiesiog didesniuose miestuose vyksta didesni reiškiniai, mažesniuose jų apimtys mažesnės. Iš esmės skiriasi tik konkrečios asmenybės. Jeigu vienur atsiranda entuziastingas muzikos kūrėjas, tai toje vietoje susikuria kokia nors muzikos mokykla ar kita institucija. Jeigu kitur atsiranda dviračių sporto mėgėjas, susikuria jo interesų sritis. Viskas daroma entuziastų rankomis. Sulaukus institucinio palaikymo, iš to entuziazmo gimsta tradicijos. O ar tradicijos turi poveikį visuomenei? Iš vienos pusės – taip. Aplinka, kurioje gyvename ir kurioje vystomi tam tikri specifiniai reiškiniai, turi įtakos ten gyvenantiems žmonėms. Tačiau jeigu tai neturi realaus praktinio pagrindo, labai sunku tokią veiklą pateisinti. Deja, turėčiau pasakyti, kad Panevėžys ryškaus stereotipinio įvaizdžio neturi, išskyrus mus vis dar persekiojantį nusikaltėlių miesto šleifą. Šis gan stiprus įvaizdis labiau žinomas tuose regionuose, kurie mažiau pažįsta mūsų miestą, mūsų kraštą.

Ar Panevėžys turi potencialo išaugti į stiprų kultūros židinį?

Jūs uždavėte klausimą, į kurį atsakymas yra vertas Nobelio premijos (juokiasi).

Visuomenės raida priklauso nuo labai daug įvairių faktorių. Ir ekonominių, ir kultūrinių, ir geografinių, ir nuo asmenybių, ir politinių sprendimų. Kaip visa šita kraitelė konkrečiu atveju susiklostys, faktiškai neįmanoma prognozuoti. Be abejonės, daug ką gali sustiprinti atsiradęs modernių paslaugų centras, kultūrinis objektas, netikėtas architektūrinis kūrinys. Labai daug yra tokių dalykų, kurie gali priversti žmogų gerbti savo miestą ir privilioti atvažiuoti žmones iš kitur. Turistui pritraukti reikia turistinio objekto. Didelė kliūtis, kad pas mus nėra kokių nors įspūdingų kultūrinio paveldo objektų – pilies, rūmų. Tokius turintiems miestams sąlygiškai nereikia didelio indėlio. Bet tą turistinę trauką įmanoma sukurti. Panevėžio potencialas – čia gyvenę ir dirbę labai savitų, įvairių sričių žmonės. Tai mūsų miesto stiprybė. Tik ją išreikšti yra gana sudėtinga. Reikia kurti tą miesto naratyvą, o tai ilgas, nuolatinis ir nuoseklus procesas.

Pabaigai pasvajokime, kad savo rankose turite stebuklingą lazdelę ir galite išpildyti vieną norą Panevėžio labui. Koks tas noras būtų?

Sukurčiau kokią nors priemonę, kuri didintų bendruomenės pilietiškumą ir įsitraukimą į viešuosius reikalus, ko dabar labai trūksta Panevėžiui.

Dėkoju už pokalbį.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų