Abi meilės tęsiasi iki šiol. Su Panevėžio styginių kvartetu koncertuojanti profesionali akordeonininkė nori parodyti, jog šio, daugiau nei dešimt kilogramų sveriančio instrumento galimybės neįtikėtinos – juo galima pagroti nuo vargonų muzikos iki paties roko.
Į muzikos pasaulį įžengiau gana vėlai, buvau jau dešimties. Augau Subačiuje, Kupiškio rajone. Kieme nugirdau mergaitę, kuri sakė, kad rytoj su tėvais važiuos į Kupiškio muzikos mokyklą dalyvauti atrankoje. Akimirksniu nusprendžiau, kad važiuosiu ir aš. Tėvai anksti ryte išvyko į darbą, o aš, pasipuošusi gražiausia suknele, iš taupyklės išsiėmusi 40 kapeikų, išdidžiai nuėjau į autobuso stotelę ir važiavau į Kupiškį. Muzikos mokykloje pati užpildžiau prašymą ir dalyvavau gebėjimų patikrinime.
Kiek buvo džiaugsmo, kai sužinojau, kad būsiu muzikos mokyklos mokinė! Mano pasirinkimas tėvams buvo netikėtumas. Tėtis svajojo, kad važiuosiu į sporto mokyklą.
Labai viliojo akordeonas. Ir tik akordeonas. Nuostabus skambesys, registrai, bosai… Intriguojantis vos prisilietus…
Pradėjus mokytis laukė ir iššūkiai. Dažnos kelionės autobusu į Kupiškį (18 km), grįždavau vakare, o dar laukdavo pamokų ruoša. Mokytis muzikos reikėjo užsispyrimo, tvirtos valios. Reikėjo derinti ir pramogas, ir grojimą. Gerokai vėliau supratau, kad užimtumas ir mokymasis muzikos mokykloje turėjo teigiamą įtaką. Bendrojo lavinimo ir muzikos mokyklose mokiausi puikiai.
Groti patiko, kuo daugiau, tuo geriau ir įdomiau. Noras mesti irgi buvo, tačiau tėvams užteko išminties įtikinti, kad reikia mokytis iki mokslo metų galo. O pasibaigus mokslo metams, tokio noro nebeliko. Muzikos mokyklos mokytojai paskatino tęsti mokslus tuometėje Panevėžio Jono Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje, dabartinėje V. Mikalausko menų gimnazijoje.
15-os metų atvažiavus į Panevėžį jį įsimylėjau. Čia iš karto patekau į kultūrinę terpę. Su bendramoksliais lankydavome koncertus, spektaklius, mūsų dėstytojai irgi buvo asmenybės.
Vėliau įstojau į Muzikos akademiją Vilniuje. Dar besimokydama jau dirbau tuomečiuose „Ekrano“ kultūros rūmuose. Ten sutikti žmonės – didelis turtas. Didžiuodavausi, kad esu iš Panevėžio. Vilniečiai studentai atvažiuodavo pas mus į renginius Panevėžyje. O baigusi akademiją jau dirbau pagal profesiją akordeono dėstytoja toje pačioje J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje.
Dirbant mokytoja grojimas man niekada nebuvo svetimas, bet aktyvesnio muzikavimo scenoje nebuvo. Kol kartą, prieš keliolika metų, Panevėžio styginio kvarteto narės, ruošdamosi kvarteto dešimtmečiui, sugalvojo į programą įtraukti akordeoną ir pradėjo man skambinti, primygtinai kviesti groti. Su styginių kvartetu pirmą kartą žengiau į sceną. Mane labai palaikė jo narės ir man ta veikla buvo tikra atgaiva. Nuo to ir prasidėjo aktyvesnis kelias.
Ne vieną dešimtmetį dirbančiai mokytojai išeiti į sceną yra didelis iššūkis. Sceną reikia prisipratinti ir tai sudėtinga. O mokiniams matyti savo mokytoją grojančią scenoje yra kažkas tokio! Jie tą labai vertina.
Akordeonas brangus instrumentas. Į jo gamybą tenka įdėti daug kruopštaus rankų darbo. Sumanius įsigyti, teks pusmetį palaukti, kol meistrai Italijoje pagamins. Mažiausias akordeonas, skirtas 5–7 metų vaikui, kainuoja apie tris tūkstančius eurų. Suaugusiam atlikėjui už akordeoną tenka mokėti 5–18 tūkstančių eurų ir daugiau. Suaugusio atlikėjo akordeonas sveria 12–18 kg.
Jo ir valdymas sudėtingas, nes grojama skirtingomis klaviatūromis (klavišais, mygtukais). Bet grojant svorio nesijaučia, keblumų pasitaiko, kai reikia transportuoti. Visgi ir šis nepatogumas išspręstas naudojant patogius dėklus – kuprines, važiuojančius dėklus.
Užsidėjus akordeono diržus ateina įkvėpimas.
Prieš renginius groju kasdien. Pagrindinė mano klausytoja būna vokiečių aviganė Bela – ištikimybės, draugystės įsikūnijimas. Jos dėka atradau pasivaikščiojimų bet kokiu oru malonumą. Net vaikystėje neturėjau šuns, bet kai įsigijome prieš 20 metų, atsirado daug naujų potyrių. Niekada negalvojau, kad šuo gali suteikti tiek džiaugsmo. Kai po 11-os metų augintinio netekome, buvo labai liūdna, kaip netekus šeimos nario. Maždaug po pusės metų nusipirkome Belą.
Norinčių mokytis nėra daug, tačiau akordeono muzikos koncertai Panevėžyje suburia klausytojus.
Mokinių pasiekimai priklauso nuo tėvų palaikymo, mokytojo, paties mokinio indėlio į procesą.
Akordeonas nuo seno asocijuojasi su užstale, daugelis jį tapatina su liaudies muzika, prancūziškomis šansonomis. Išties šio instrumento ištakos siejamos su liaudies muzika. Bet šiuolaikinis akordeonas labai universalus instrumentas, nuolat meistrų tobulinamas, turintis plačias tembro galimybes. Juo galima pagroti daugiabalsę vargonų muziką, baroko epochos kūrinius, džiazą, popmuziką, net roką. Atlikėjų repertuaruose daug originalios akordeonui sukurtos šiuolaikinės akademinės muzikos. Kai mokinukai prisiliečia prie naujos kartos instrumento, aikteli: mokytoja, bet jis pats groja!
Džiugu, kad jaunieji akordeonininkai gali muzikuoti su naujais, šiuolaikiškais instrumentais, pasižyminčiais unikaliu tembru, spalvomis, plačia dinamine skale. Šiuolaikiniu akordeonu galima išgauti ne tik minkštą, subtilų, bet ir aštrų, daugiabalsį elektronikai būdingą garsą. Todėl jau matyti, kad susidomėjimas akordeono muzika auga.
„Šiuolaikinis akordeonas labai universalus instrumentas, nuolat meistrų tobulinamas, turintis plačias tembro galimybes. Juo galima pagroti daugiabalsę vargonų muziką, baroko epochos kūrinius, džiazą, popmuziką, net roką.“
Vertinu užsibrėžto tikslo siekimą, valią, o nemėgstu įtampos ir skubėjimo. Vis dar mokausi atsipalaiduoti.
Man svarbi pusiausvyra. Sutvarkyta buitis, žydinčios gėlės kieme, pomidorai šiltnamyje ir naujas repertuaras. Materija kūrybos procesą palengvina. Gera turėti jaukius namus, laukti grįžtančių vaikų, artimų bičiulių.
Mano rate muzikantai ohoho kokias sodybas ir gėlynus puoselėja! Prisilietimas prie žemės ne tik didelė terapija, bet ir rankų stiprinimas. Niekada nebijojau sunkesnių darbų. Tos pačios rankos gali dirbti ir darže, ir su instrumentu. Fizinis aktyvumas muzikantui būtinas, bet kokiu instrumentu grojant reikia ištvermės, viso kūno pasirengimo.
Kita vertus, sodas, daržas yra ir mielas veiklos pakeitimas. Štai ir dabar žiūriu pro langą ir matau žydinčias tulpes. Kai žiūriu į savo nokstantį daržą, žydinčias gėles, pagalvoju, kad tiek aplinkui daug grožio ir kartais visai be reikalo sureikšminu nereikšmingus dalykus.
Evita iš Endriaus Loido Vėberio miuziklo. Charakteringa, stipri, įdomi.
Aš ne solistė. Man grojimas ansamblyje yra kur kas labiau priimtinas. Muzikuoti ansamblyje didelis malonumas, juolab kad kūrybinė partnerystė su šiuo kolektyvu sieja jau daug metų. Kiekvienas narys turi savo partiją, tai tarsi subtilūs, intriguojantys pašnekesiai.
Ansamblinis muzikavimas man pats puikiausias, įdomiausias muzikavimo būdas, nes kiekvienas muzikantas atlieka savo partiją, įneša indėlį į kūrinį. Taip atskleidžiama daug daugiau spalvų, nei grojant solo. Pasitaiko visokių nutikimų ir tai dar labiau intriguoja. Jei pačiai kažkas nutinka, kaip šaunu, kai scenos partneris žaibiškai susiorientuoja ir padeda. Arba pati, pamačiusi, kad kažkas partneriui nutiko, imuosi iniciatyvos. Net kalbėtis nereikia. Muzikinė kalba kur kas išraiškingesnė nei šnekamoji ir priemonės, kuriomis muzikantai kalbasi scenoje, yra nepaprastos.
Gaila, kad toks atlikimas yra tik čia ir dabar. Nors ir padaromi garso įrašai, jie nėra tas pats, kas vyko scenoje. Mes galvojame, kaip smagu dailininkui ar kitam apčiuopiamo meno kūrėjui, kuris išlieja savo emociją, atlieka darbą ir gali į jį ilgai žiūrėti, su laiku jo darbas įgyja vertę. O mes sukuriame labai stiprų produktą, bet jo trukmė labai trumpa, nes kitą kartą tą patį kūrinį jau gali atlikti kitaip.
Komentarai
Labai puiku, kad tokį nuostabų instrumentą kaip akordeonas populiarina ne tik Levickis. Daugiau tokių puikių mokytojų!
Šita boba su savo rankų daužymu kai ne taip kažką grojau buvo mano vaikystės trauma