-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tačiau specialistai pastebi, kad ta visuotinio sąmoningumo banga slūgsta ir lietuviai vis dažniau vėl atsimena nuo seno gyvavusią „auklėjimo“ priemonę – diržą.
Dar baisiau, kad tarp smurto atvejų Panevėžyje daugėja seksualinio pobūdžio įvykių.
Ko tenka imtis ginant vaikus ir jų teises nuo smurtaujančių suaugusiųjų, klausiame Panevėžio miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Audronės GRAINIENĖS.
– Atsimenu, kai atsitiko tas įvykis, žmonės pradėjo skambinti ir pranešti bet kokius įtarimus dėl vaikų. Per dieną sulaukdavome iki dešimties skambučių. Visuomenė tada labai smarkiai sureagavo į minėtą nelaimę ir mes buvome jai dėl to labai dėkingi – vos spėjome suktis, kiek buvo darbo. Bet dabar vėl viskas aprimo. Pranešimų būna – negali sakyti, kad mūsų žmonės visiškai nevisuomeniški, – bet taip nebėra, kaip praeitų metų pradžioje.
Dabar mūsų darbas vėl teka įprasta vaga. 2016 metais buvo 54 smurto atvejai, pernai – 57, o šiemet jau du. Tokius skaičius užfiksavo mūsų Vaiko teisių apsaugos skyrius. Policija turi visai kitokius duomenis.
Kad ir kaip keistųsi įstatymai, mes privalome tuoj pat reaguoti į pranešimus ir reaguojame, patikriname juos, pažiūrime. Pirmiausia kalbame su pačiais vaikais ir jie mums svarbiausi. Niekada įvykio nepaliekame kitai dienai.
– Taip, gavome informaciją, kad į Panevėžį grįžo mūsų stebėta mama, kuri buvo išvykusi gyventi į Jurbarką. Sužinojome, kad ji į mūsų miestą parsivežė tik du vaikus, trečią paliko ankstesnėje gyvenamojoje vietoje su vyru. Tik tas vyriausias sūnus – ne jo…
Visa ši situacija labai kebli. Vienu metu buvome iš tos moters paėmę vaikus, nes mama nesugebėjo užtikrinti jiems saugios aplinkos, neprižiūrėjo. Pati gyventoja – neįgali, nuo trylikos metų nekalba. Nuvažiavę į jos namus pirmą kartą radome kūdikį paliktą lovelėje vieną visai kitame kambaryje. Mama prie jo visiškai nesiartino, nebendravo, nenešiojo ir neugdė, pati miegodavo su savo motina. Rastas apleistas mažylis trankė galvą į sieną, visai nesivystė. Toks šios šeimos gyvenimo būdas ir supratimas apie motinystę.
Ilgą laiką bandėme mokyti mamą, ugdyti jos socialinius įgūdžius, kas dieną ją lankėme. Dabar prašome paskiepyti mažylius, nes nė vienam tai nepadaryta.
Vieną kartą norėjome paaiškinti šiai moteriai, kad tamsiuoju paros metu reikia atšvaitų ant vaiko vežimėlio, tačiau ji patikino, jog to nedarys, nes nori būti nematoma – esą ją su vaikais gali pagrobti gatvėje.
– Iš tiesų yra tokių dalykų. Bet labai sunku pagrįstai viską įrodyti, kad galėtum padėti vaikams. Privalome laikytis įstatymų – negalima paimti mažylio iš niekur nieko. Ir minėta moteris, jos artimieji labai sukilo, kai mes ėmėme rūpintis šia šeima. Buvome apskųsti kontrolieriams. Tačiau nustatyta, kad mūsų veiksmai buvo teisingi. O dabar visi giminaičiai „gelbėtojai“ visai dingo ir mama vėl liko viena.
– Čia kaip chirurgams – per ilgą laiką priprantama. Pareini namo ir stengiesi neapkrauti kitų patirtais vaizdais, įspūdžiais. Bet būna atvejų, kai ramiai reaguoti vis dar nepavyksta. Buvo įvykis, kai patėvis daug metų žagino mergaitę. Nagrinėjant šią situaciją be kolegų palaikymo būtų buvę sunku. O šiame darbe svarbu atsiriboti nuo emocijų, kad priimtum teisingą sprendimą. Tik ne visada tai paprasta padaryti.
– Visuomenėje vis dar gajus auklėjimas bausmėmis. Visai neseniai mūsų specialistė bendravo su vaikais ir išaiškėjo, kad tėvai jiems taiko fizines bausmes. Mažyliai pasakojosi, kad jiems skaudėjo, kai reikėjo klūpėti, ir panašiai. Mes turėjome reaguoti, nes ir įstatymas draudžia bet kokį smurtą prieš vaikus. Tačiau kalbėdami su policijos pareigūnais suprantame, kad kol vaikui neišsukiojamos kojos, rankos, neatsiranda mėlynių, tol, lietuvių įsitikinimu, nėra ir smurto.
Tėvai turi suvokti, kad fizinės bausmės nėra tinkama priemonė auklėti. O šiame darbe, mano nuomone, dar labai reikalingi pozityvios tėvystės mokymai. Mano svajonė – kad kiekvieni vaiko laukiantys tėvai juos išklausytų, kaip dabar būna su nėščiųjų kursais prieš gimdymą. Taip viskas pasikeistų.
– Pastaruoju metu nebuvo labai baisių atvejų, kad vaikas būtų sumuštas. Bet buvo nemažai seksualinio smurto – galima sakyti, kad tokių įvykių pas mus ir daugėja. Ir paskutinis atvejis buvo jau minėtas žaginimas.
– Taip, manyčiau, kad toks registras gal ir pasiteisintų. Reikia darbdaviams suteikti informaciją, kad dėl seksualinių nusikaltimų teisti asmenys negalėtų artintis prie vaikų. Ypač tai aktualu švietimo įstaigoms.
– Kaip jau visi žino, nuo liepos 1-osios įsigalios Vaiko teisių pagrindų įstatymo pakeitimai. Šiame dokumente bus tiksliai apibrėžta, kaip turėsime reaguoti į kiekvieną atvejį. Anksčiau tokių aprašų neturėdavome ir vadovaudavomės savo praktika.
Socialinė vaiko teisių apsauga bus perduota savivaldybėms, o teisinė liks mums. Mes dirbsime centralizuotai ir bus vienas Panevėžio regiono vaikų teisių apsaugos skyrius. Jam priklausys ir Panevėžys, ir Kupiškis, ir Biržai, ir Pasvalys.
Dėl naujos tvarkos mums dar daug neaiškumų. Bet žinome, kad reikės reaguoti per vieną valandą ir visame regione dirbs tik du budintys socialiniai darbuotojai. Nežinia, kaip jiems reikės įveikti tą valandą skubiu atveju per visą regioną. Neturime savo vairuotojo – darbuotojui reikės paimti vaiką ir streso būklės dar vairuoti. Šios pastabos išsakytos, gal kas ir pasikeis.
– Kol kas nieko nežinau, kur aš būsiu. Yra numatyta, kad regionas turės vedėją, dėl šių pareigų skelbs konkursą. Bus specialistų, patarėjų. Mes neturime žinių, ką mums pasiūlys. Nežinome, kas liks ir savivaldybėse. Kažkuris skyrius gal perims dalį mūsų funkcijų. Daug pokyčių, nežinomų dalykų, tad ir laukiame.
– Pritariame pertvarkai, kad reikia šią sistemą centralizuoti. Dabar socialinės paslaugos kertasi su vaiko teisėmis. Bet pats regioninis valdymas bus didelis mechanizmas ir sunku pasakyti, kaip jis veiks. Man, kaip praktikei, atrodo, kad bus sudėtinga. Viskas buvo jau žinoma, įprasta ir neblogai sustyguota. Bet kokiu atveju į kiekvieną pranešimą reikės reaguoti skubiai ir be klaidų.
