Justas JASĖNAS. Šį kartą – kartu

Iš ankstyvosios savo vaikystės atsimenu sujudimą namuose, kai mama ir močiutė puldavo ruoštis, tvarkyti namus, gaminti valgį.

Niekas neskubėdavo, viską paruošdavo namie, visa buvo kaimiška, niekas nelėkdavo į parduotuvę, dar nebuvo ir dovanų pirkimo manijos. Suspėdavo pasiruošti vieną vakarą prieš Kūčias, o paskui šventės dieną pabaigdavo viską dėlioti.

Būtinai ir save atsiminti

Tik Kūčių dieną puošdavom eglutę. Prisimenu žaisliukus, burbulus, kurie išimti iš spintos, nuvalyti vėl taip gražiai blizgėdavo. Siųsdavom ir gaudavom daug šventinių laiškų, vartydavau atvirukus. Tiesiog kalnus atvirukų su tetų ir dėdžių linkėjimais mūsų šeimai.

Buvo ir Senio Šalčio skulptūrėlė, statydavo prie tos eglės. Su kaimynų mergaite, mano bendraamže, mums būdavo daug džiaugsmo aplink eglę suktis, žaisti.

Ypatingas vakaras, nes tik tada, prieš sėsdami vakarienės, kalbėdavo poterius, kalbėdavosi, prisimindavo išėjusius. Mirusiam žmogui ant stalo visada būdavo tuščia lėkštė ir įrankiai. Todėl būdavom susikaupę, nurimę, kažkokie truputį kitokie. Senelis rankose laikydavo vieną kalėdaitį, atsilauždavome kiekvienas po menką gabalėlį, užtekdavo. Kalėdaičiai ne traškučiai, niekas nepasikeis, kad ir maišą suvalgysi. Pavalgydavome, bet neprivalgydavome, juolab nepersivalgydavome. Saikas – geras dalykas.

Nakčiai stalo nenukraustydavom, palikdavom visą maistą vidurnaktį ateisiančioms vėlėms. Tik savo indus suplaudavom.

„Kokie mes tada buvome, kokie gi dabar. Kokia didi prabanga taip sėdėti prie stalo, neskubėti, būti, žiūrėti, kalbėtis ir daug daug prisiminti.“

J. Jasėnas

Kaime tą vakarą būdavo tylu, ramu, lyg ir kiek baugu, mistiška. Niekas be reikalo nešliaužiodavo, neskambindavo. Tiesiog susitaikę sėdėdavom kartu. Nereikėdavo niekur skubėti.

Namiškiai sakydavo, kad tą ypatingą naktį kalba gyvulėliai. Taip niekad ir neteko jų kalbos išgirsti. Tradiciškai prieš šventes apsiveršiuodavo senelių karvė. Vis klausdavau, kaip jis atėjo tokiomis šaltomis dienomis ir naktimis į mūsų tvartą. Močiutė sakydavo, kad tai mums dovana, kad karvė garsiai mūkdama prišaukė jį iš gretimo miškelio. Tokio paaiškinimo man užtekdavo. Jau po švenčių eidavau pasižiūrėti, kaip tas mažas gyvulėlis atrodo.

Prisimenu močiutės „šlyžikus“, kaime kitaip nevadino. Tais laikais moterys kepdavo juos didelėje kaimiškoje krosnyje, parduotuvėse nebuvo. Atmenu, sukiodavausi virtuvėje, vis stebėdavau, kas ką daro. Močiutė kruopščiai kočiodavo tešlą, pjaustydavo – putlūs ir labai skanūs tie „šlyžikai.“

Traukdavo šieno stiebelius iš po staltiesės, žiūrėdavo, kieno ilgesnis, kas ilgiau gyvens. Jau paaugęs lašindavau karštą vašką į šaltą vandenį. Žiūrėdavau, kaip rasdavosi visokios įdomios ir labai keistos figūrėlės.

Anksti ryte veždavo į raudonąją bažnyčią mieste. Žmonių spūstys, matydavau tik suaugusiųjų nugaras. Bet patikdavo prie prakartėlės. Skliautas žvaigždėtas, gyvulėliai, samanos ir mažytis Kūdikėlis – gniužulėlis ėdžiose, šviesus jo veidelis, gal ir jojo krykštavimą suspėsiu išgirsti… Kokie mes tada buvome, kokie gi dabar. Kokia didi prabanga taip sėdėti prie stalo, neskubėti, būti, žiūrėti, kalbėtis ir daug daug prisiminti.

Iš Betliejaus ateinama

Kalnynuose paskendęs Betliejaus miestelis – mažytis ir niekam nežinomas. Gausioms kareivijoms užtraukus „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“, vienu akimirksniu ir turbūt visiems žemės laikams tapo šviesus ir artimas.

Atlydėjo mus čia ne tik Raštuose suguldytos pranašystės, šlovės gyrių trimituojantys angelų pulkai, danguose užsižiebusi žvaigždė, sumišę piemenys, bet gležnas Kūdikėlis, sudaigintas amžinojo Tėvo plane.

Prasidėjo nauja, Dangaus ir Žemės palaiminta ir perkeista žmogaus kelių istorija: nelengva, miglota, persipynusi, be aiškių ribų. Taip tuomet nutiko, taip ir šiandien. Esame pakviesti savąją istoriją kurti, lipdyti naujai mokantis pasitikėti šalia esančiu, naujai mokantis viltis Dangaus pažadais. Mažas vaikelis Betliejaus ėdžiose – Golgotos erškėčių vainike paguldytas (toks jo patalėlis) žvelgia, verkia ir juokiasi, tiesia rankutes. Kvepia žmogiškumu…

Ateiname ir mes prie jo – truputį išsigandę, žaizdoti, pasiilgę, trokštantys priėmimo ir meilės, norintys taisyti ir sutvirtinti dužlią savo kasdienybę.

Šį sykį susitinkame prie lopšio, paprastumo suvienyti, sutelkti ir pašventinti. Nuščiuvę tik dairomės – gyvenimas mums dovanojamas.

Virpančios sielos tikrumą pasitikę dar sykį išgiedos angelai – už save ir už mus.

Justas Jasėnas – kunigas teologas, visuomenininkas, rašytojas poetas, publicistas.