-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Spaudos puslapiuose negailima patarimų, kaip reikėtų gyventi, kad ligos ir traumos užkluptų kuo rečiau, kad sveikata, ir sulaukus garbingų metų, nepašlytų
Panevėžio ligoninės chirurginė palata (1933–1937 metai). PB ARCHYVO nuotr.
Sveikata – brangiausias žmogaus turtas. Ypač gerai šią tiesą žino tie, kuriems patiems teko patirti įvairių negalavimų, netikėtai atsidurti ligos patale.
Ligų ir negalių yra tūkstančiai, o sveikata – viena. Tad kiekvienas žmogus jai turėtų skirti savo dėmesį, jėgas, pastangas – grūdintis, saugoti, puoselėti savo brangiausią turtą.
Patarimų, kaip tai geriausia daryti, „Panevėžio balsas“ buvo dosnus: visais laikais laikraščio puslapiuose pasakota apie pavojingiausias ligas, būdus ir galimybes jų išvengti.
Informacija visiems
Kai nei televizijos, nei kompiuterių, nei mobiliųjų nebuvo, žmonės tik iš laikraščio galėdavo sužinoti miesto naujienas, tarp jų – ir sveikatos apsaugos srityje. Spaudoje nuolat buvo rašoma, kur ir kokios ligos siautėja, kur kyla pavojus užsikrėsti, susižaloti ar kitaip nukentėti.
Prieš 85-erius metus „Panevėžio balsas“ pasakojo: „Miesto prad. mokyklose labai išsiplėtusi vadinamoji jadra, ir vaikai, vieni nuo kitų vis daugyn užsikrečią. Taip pat, girdėti, pasimaišanti ir baisioji trachoma, reikalaujanti vaikučius izoliuoti.“ (Citatų kalba netaisyta.)
Be to, buvo pranešta, kad „kai kuriose miesto dalyse, prasidėjus šaltoms rudens dienoms, susirgimų skaičius angina auga“.
Tik iš „Panevėžio balso“ galima sužinoti, kad prieš devyniasdešimt metų Miežiškiuose sėkmingai buvo įveiktas sunkios ligos protrūkis. „Miežiškiuose siautusi dėmėtoji šiltinė mažėja. Sergančių tebėra tik 4 žmonės“, – rašyta laikraštyje.
Daug dėmesio spaudoje, be abejo, būdavo skiriama tų laikų rykštei – džiovai. 1940-aisiais, kai virš Lietuvos jau buvo susikaupę juodi debesys, kviesta: „Visi stokime į kovą su džiova!“ „Nors prie dabartinių pasaulio įvykių šis šūkis atrodo nublukęs, nustelbtas kasdienių pranešimų iš kovos laukų, tačiau visiems įsidėmėtina, kad karas, badas ir kitos žmonių nelaimės susilpnina žmonių ir tautų atsparumą – po tokių nelaimių džiova plinta nevaržomai.
Džiovos bacilos paliečia ypač jauną organizmą ir jį palaužia. Jos patenka į mūsų kūną per nešvarumą, per dulkes, per spiaudančių žmonių skreplius. Pagaliau ir karvės pienas, jei karvė serga, gali būti ligos priežastimi. Pavojų apsikrėsti yra daug ir visur.
Lietuvoje miršta kasmet nuo džiovos apie 5000 žmonių, serga apie 60000, kurie negali dirbti ir turi būti globojami“, – teigta laikraštyje.
Visuomenė buvo kviečiama prisidėti, įsigyti knygelių, ženklelių, aukoti: „Nė vienas jūsų centas nenueis niekais: reikalinga išlaikyti dispanseris, reikalinga vežti vaikus beturčius į pušynus, reikalinga įrengti skubiai prieglaudą sunkiems džiovininkams, atskirti juos nuo sveikų.“
Ragino būti atsargius
„Panevėžio balsas“ nuolat pasakodavo ir apie nelaimingus atsitikimus, per juos patiriamas traumas, priminė žmonėms, kur gali tykoti pavojus, ir ragino juos būti atsargius.
Prieš daugiau kaip aštuoniasdešimt metų išspausdintame straipsnyje „Negeistinas paprotys“ rašyta: „Lietuviai kiekvienose didesnėse šventėse turi daugybę įvairių papročių… Bet jų yra ir visai negeistinų. Vienas tokių papročių yra „supuoklių“ darymas per Velykas. Supuokles daro beveik kiekvienas Lietuvos sodžius ar šiaip ūkininkas. Bet kokia iš to nauda? – O gi ta, kad padaugina Lietuvos sužeistųjų skaičių. Jau neskaitant mažesnių susitrinkimų iškritus iš supuoklių, pasitaiko net tokių, kurie žmogų visam gyvenimui sužaloja, o kartais žmogų ir visai užmuša. Gerai, jei supuoklės tvirtai ir patogiai įtaisytos, tai dar nieko, bet dažniausiai būna įtaisytos ant „greitųjų“ ir dėl to dažnai trūksta ir atneša labai blogų pasekmių. Juk čia nėra jokio sporto. Daug geriau būtų, kad jaunimas ripką ar kitą kokį žaidimą žaistų, yra gi tautiškų gražių žaidimų be pavojaus savo sveikatai, o net ir gyvybei. Gerai būtų, kad su tuo negeistinu papročiu pradėtų kovoti kunigai per pamokslus ar šiaip įtakingesni žmonės.“
Rašiniuose apie nelaimes perspėjimų būti atsargiems negailėta. „Visur atsargumo!“ – prašyta ne kartą, taip pat ir pasakojant apie atsitikimą Užpaliuose: „Velykų rytą beskambinant einant aplink bažnyčią, skambintoja netikėtai iškrito iš varpinyčios ir susilaužė ranką. Be to, išnėrė petį ir šiaip nesunkiai susižeidė.“
Visuomenė ir gydytojai
Gana įdomią ir visais laikais aktualią temą „Panevėžio garsas“ nagrinėjo 1936 metais – apie gydytojų ir ligonių santykius.
Panevėžio gydytojų draugijos pasirašytame tekste skelbta: „Mes turime vilties, kad taurioji visuomenės dalis įvertina sunkų ir pavojingą gydytojų darbą, tuo pačiu padėdama jam nuolatiniame budėjime piliečių sveikatingumo sargyboje.“
Įvykis, kuriuo remiantis parašytas šis kreipimasis, neeilinis. Cituojame: „Šiomis dienomis Panevėžio visuomenę sujaudino netikėtas įvykis, kuris ypač palietė gydytojus.
Prieš kurį laiką pasiturinčioje šeimoje nuo septinės skarlatinos formos mirė vienintelis vaikas. Diagnozo teisingumą patvirtino konsiliume dalyvavusieji gydytojai.
Įvykis sunkiai paveikė motiną, kuri, išėjusi iš pusiausvyros, viešai gatvėje sumušė gydžiusį jos sūnų gydytoją. Toks pasielgimas, turbūt, bus iš viso pirmas ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje. Bet, nežiūrint į tai radosi Panevėžyje žmonių, net inteligentų, kurie tą motinos žygį pateisino ir net džiaugėsi juo. Tuo tarpu nukentėjęs gydytojas ne tik nesiėmė priemonių atkeršyti už šį baustiną žygį, bet priėmęs domėn motinos psichinį stovį, jai tai atleido.“
Toliau straipsnyje teigiama, jog „visuomenės pasielgimas buvo labai skaudus smūgis gydytojams, tuo labiau, kad neteisingas“.
Gydytojai pasakojo apie savo darbą, atsakomybę, apie tai, kad „kiekvieną kartą jų didžiausias troškimas yra, kad gydomas ligonis pagytų“.
„Bet, deja, yra susirgimų, kurie visai nepasiduoda gydymui, o taip pat labai daug priklauso pasveikimas nuo ligonio konstitucijos – prigimties ar anksčiau persirgtų ligų.
Kaip statistika rodo, geriausiose vakarų Europos klinikose nemažas vaikų nuošimtis miršta nuo paprasto plaučių uždegimo, o ką čia bekalbėti apie užkrečiamas ligas. Bet ten niekam neateina į galvą kaltinti dėl to gydytojus. Mūsų laikais toks elgesys gali tik vieno pasiekti – apsunkinti ir taip nelengvą gydytojo darbą.“
Sveikatos baruose
Sovietiniais metais spauda taip pat nemažai dėmesio skirdavo žmonių sveikatai, pasakodavo apie ligas, spausdindavo gydytojų patarimus – žmonės galėdavo sužinoti nemažai naudingos informacijos.
Kaip ir visose srityse, taip ir rašant apie sveikatos apsaugos reikalus, pasigyrimai apie didžiulius laimėjimus, svarų partijos indėlį ir panašiai tiesiog būdavo praleidžiami pro akis.
Iš laikraščio puslapių nesunku suprasti, kokiomis ligomis kokiais dešimtmečiais daugiausia sirgta, kokios sveikatos problemos buvo aktualiausios, skaudžiausios.
1954-aisiais ir ankstesniais metais nemažai rašyta apie difteriją ir kovos su ja būdus.
„Difterija – sunkus užkrečiamas susirgimas. Dažniau ja serga vaikai, bet gali sirgti ir suaugę. Nuo mikrobų – labai mažyčių, paprasta akimi nematomų gyvūnėlių patekimo į organizmą iki ligos pirmųjų reiškinių praeina 2–7 dienos. Difterija dažniausia pasireiškia žiotyse, rečiau – gerklose, nosyje. Jei laiku nesuteikiama medicinos pagalba, tai vaikas gali visai uždusti.“
Straipsnyje pabrėžta, kad nuo ligos gali apsaugoti skiepai: „Priešdifterinis serumas yra vienas iš svarbiausių medicinoje atsiektų laimėjimų, kuris, panašiai kaip penicilinas, kasmet išgelbsti milijonus gyvybių.“
Nuolat rašyta ir apie džiovą – tuberkuliozę. Visuomenė būdavo raginama nepamiršti šios klastingos ligos. Štai ištrauka iš 1968-ųjų laikraščio numerio: „Per paskutinius 10 metų mirtingumas nuo tuberkuliozės mūsų mieste sumažėjo veik 3,5 karto, tačiau naujų susirgimų skaičius per tą laikotarpį sumažėjo tik 1,6 karto. Vadinasi, dar ne viskas padaryta, kad neatsirastų naujų susirgimų.
Reikia prisiminti, kad laiku pastebėti plaučių tuberkuliozę be rentgeno pagalbos – neįmanoma, todėl nors ir sveikiausi jaustumės, kasmet bent vieną kartą reikia pasitikrinti rentgene. Profilaktika – svarbiausias ginklas kovoje su tuberkulioze.“
Temų įvairovė
„Panevėžio balsas“ savo rašiniuose gvildeno įvairias sveikatos temas. Ko gero, nerastum ligos, apie kurią nebūtų per ilgus laikraščio gyvavimo metus rašyta ir pasakota.
Štai ištraukos iš 1975 metais spausdinto rašinio „Ar galima išvengti vėžio ligos?“ „Dabar, kaip taisyklė, ligonis kreipiasi pas gydytoją tada, kai liga jau toli pažengusi ir sunkokai galima išgydyti… Kai vėžys anksti diagnozuojamas jis gali būti išgydomas.
Labai svarbu ir kita: pašalinti ligą sukeliančias priežastis. Pavyzdžiui, mes dažnai ranka numojame į patarimą valgyti ritmingai, t. y. po nedaug 4–5 kartus dienoje, tomis pačiomis valandomis. Arba rūkymas – kalbėdami apie jo žalą, minime tik nikotiną, pamiršdami, jog tabako dūmuose yra daugiau kaip trisdešimt medžiagų, kurių dauguma – kenksmingos.“
Beje, rūkymo žala būdavo pabrėžiama ir anksčiau. Štai ištrauka iš beveik prieš devyniasdešimt metų išleisto „Panevėžio balso“: „Beveik visose mūsų įstaigose ar tai valdiškose, ar privačiose galima pastebėti stambiomis raidėmis užrašas „rūkyti draudžiama“.
Perspėjimo idėja gera, kultūringa, jei būtų vykdoma gyveniman. Neapsiriksiu pasakęs, kad šio perspėjimo laikosi ne daugiau kai 10 % tų žmonių, kur tas perspėjimas randasi, o visi kiti taip „pleškina“, kad nuo dūmų užrūksta ir pati iškaba.
Šis klausimas ne vieną kartą buvo keliamas spaudoje, išreikšta daug pasipiktinimų, bet rūkyti neperstota.“
Ir jaunam, ir pagyvenusiam
Atskiros temos spaudoje nuolat skiriamos vaikų sveikatai – nuo pačių mažiausių iki jau pilnametystės link artėjančių.
„Sveikas mažylis – laimė“, – buvo rašyta prieš trisdešimt metų ir pasakota apie tuomet Respublikinės Panevėžio ligoninės vaikų poliklinikoje veikusį plaukiojimo baseiną. Daug dėmesio būdavo skiriama regėjimo negaliai, pasakota apie virškinimo sutrikimus, odos ir venerines ligas, skaitytojai skatinti sportuoti, laikytis dienos režimo.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir laikraščiui susigrąžinus „Panevėžio balso“ vardą, sveikatos temos iš laikraščio nesitraukė. Jos taip pat pačios įvairiausios – skirtos ir vaikų, ir pagyvenusių, ir darbingo amžiaus žmonių fizinei bei psichikos sveikatai stiprinti.
Štai ištrauka iš rašinio apie vaikų regėjimą: „Daugybei vaikų regėjimas ima sparčiai prastėti jau nuo pirmos klasės. Aišku, kaltos dėl to būna ne tik pamokos, bet ir kompiuteriniai žaidimai, televizija, pomėgis skaityti atsigulus… Tačiau faktas, jog tai ne pastarųjų poros metų tendencija – panašiai buvo ir prieš dešimtmetį, ir prieš porą dešimtmečių.
Dabar, kai kurių šaltinių teigimu, bemaž 70 proc. mokyklinio amžiaus vaikų diagnozuojamas vienoks ar kitoks sveikatos sutrikimas. Ir beveik penktadalis jų turi regos problemų.
Kodėl moksleivių akys silpsta? Vaikų oftalmologai teigia, kad tam yra daugybė priežasčių: pradedant paveldimumu ir baigiant elementariu stresu. Savaime suprantama, ilgalaikiai padidėję krūviai akims taip pat atsiliepia regai, kaip ir netinkamas apšvietimas. Įtakos regėjimui turi net tai, ar taisyklingai vaikas sėdi skaitydamas.
Blogiausia, kad trumparegystė – progresuojanti liga. Ji vystosi tol, kol vaikas auga, t. y. iki 18 ar net 20 metų. Nes akys taip pat auga kartu su visu kūnu.“
Įdomus rašinys „Pagyvenusius žmones vargina ir nuovargis, ir haliucinacijos“ spausdintas beveik prieš dvidešimt metų. Jame – pasakojimas iš psichiatrės skaitytos paskaitos „Vyresnio amžiaus žmonių psichikos sutrikimai“.
Rašinyje atkreipiamas dėmesys, kad sutrikimai gali pasireikšti kliedesiais, regos, uoslės, klausos haliucinacijomis. „Geriausias vaistas – būti aktyviam. Užsidaręs siaurame rate labiausiai nukenčia pats žmogus. Visų mūsų psichikai palaikyti būtina fizinė ir protinė veikla. Reikia skaityti, žiūrėti televizorių, domėtis, kaip laikosi artimiausi giminaičiai“, – pataria psichiatrė.
Jos manymu, geras būdas ilgiau išlikti aktyviam ir lavinti atmintį – sudaryti giminės genealoginį medį, prikelti iš užmaršties žmones bei įvykius.
„Galime džiaugtis ne vien laimės akimirkomis, bet ir tuo, ką sunkaus išgyvenome. Kančia mums duodama tam, kad viską giliau apmąstytume, atskirtume tikrus dalykus nuo beverčių“, – senyvus žmones tikino psichiatrė.
Sutrikus sveikatai nepulti į neviltį, gyventi, dirbti, kentėti, padėti kitiems ir mokėti aukotis, – taip susirinkusiuosius į paskaitą skatino gydytoja.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
