-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Viena gražiausių pavasario švenčių – Motinos diena – Geležių gyventojai Jovitai Barolienei šiemet bus ypatinga ne vien dėl vaikų dėmesio.
Šiandien trijų vaikų mamai iš Panevėžio rajono prezidentas įteiks ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį.
Jovita sako esanti dėkinga atžaloms, leidusioms mamai būti tokiai, kokia yra, ir daryti tai, kas jai atrodė svarbiausia.
Jovitos ir Virginijaus Barolių vyresnėliui Ailandui jau 31-eri, Grėtai 27-eri, o jaunylei Austėjai šiemet sueis 23-eji.
Baroliai jau turi metų ir mėnesio anūkę Luką.
„Močiute nenoriu būti. Noriu būti vadinama babyte. Man šis žodis – labai šiltas“, – šypsosi J. Barolienė.
Į prezidentūrą atsiimti apdovanojimo iš prezidento rankų ją palydės vyras ir dvi dukros.
„Tik su meile, atida užaugintas vaikas bus atidus kitam žmogui ir mylintis kitus.“
J. Barolienė
Pasak Jovitos, apdovanojimų ceremonijoje gali dalyvauti tik du svečiai, tad nuspręsta, kad sutuoktinis palauks prezidentūroje už durų, o sūnaus šeima – namuose, Panevėžyje.
Kitiems, net ir savo mamai, apie garbingą įvertinimą J. Barolienė net nepasakojusi – pati dar neįsisąmonino tokios jaudinančios žinios.
„Labai netikėta. Visos mamos atiduoda gyvenimą dėl vaikų, linkėdamos jiems viso ko geriausio. Turbūt kiekviena verta ne tik vaikų meilės, apkabinimų, bet ir tų gražių apdovanojimų“, – svarsto daugiavaikė mama.
J. Barolienę galima pristatyti įvairiai ir nesuklysti – pradinių klasių mokytoja, Tiltagalių kultūros centro teatro meno vadovė, Geležių kaimo bendruomenės pirmininkė, organizacijos „Nereikalingi vaikai“ savanorė, pilietinės iniciatyvos „100-mečio šalikas Lietuvai“ autorė, įvairių renginių ir edukacijų vedėja ir kt.
Pati juokauja, kad visko dar buvo maža, todėl 2020-aisiais įgijo teatro ir kino pedagogo profesiją.
Aktyvi moteris visada buvo skubanti, bėganti, daug dirbanti mama. Po vaiko priežiūros atostogų į darbą grįždavo labai anksti.
„Gal vaikams neatidaviau tiek laiko, kiek jo reikėjo. Kai jiems pranešiau žinią, sakiau, kad man gal reikėtų įteikti nominaciją: „mama, kuri vaikams neiškepė nė vieno torto“, – svarsto J. Barolienė.
Vaikai mamą nuramino: ne tortai jiems buvo svarbiausia.
„Mes tave matėme kaip pavyzdį, su meile dirbančią savo darbą. Tu – geriausias pavyzdys to, ką mes dabar esame pasiekę, taip, kaip dabar mes žiūrime į savo gyvenimą, koks yra mūsų požiūris: į viską žiūrėti su meile, su atida, su atsakomybe. Išmokei mylėti, vertinti kiekvieną sutiktą žmogų. Jei klysti – atsiprašyti ir padėkoti. Mums tavęs užteko“, – jautrius vaikų žodžius išgirdo Jovita.
Išgirdusi, kad prezidentas ją apdovanos ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, Jovita Barolienė pajuokavo esanti verta nominacijos „mama, kuri vaikams neiškepė nė vieno torto“. Vaikai nuramino: ne tortai jiems buvo svarbiausia. G. Kartano nuotrauka
Daugiau nei du dešimtmečius dirbusi Geležių pagrindinėje mokykloje J. Barolienė džiaugiasi, kad pačios vaikai visada buvo šalia.
„Man pasisekė, kad aš dirbau, o jie mokėsi toje pačioje mokykloje. Jaunėlę mokiau pati – buvau jos pradinių klasių mokytoja. Vaikai ir užaugo mano akyse, net darbe buvo su manimi“, – sako Jovita.
J. Barolienei, turinčiai daug darbų ir visuomeninių pareigų, tekdavo gerai pagalvoti, kaip viską suderinti. Neretai dėjusi lygybės ženklą tarp šeimos, namų ir darbo, o poilsio ir laiko sau likdavo mažiausiai.
„Visą laiką vaikus turėjau kažkur greta savęs, kad jie labai nenutoltų“, – džiaugiasi mama.
Gal tik sūnus mamą labiau stebėjo iš šono, nes nėra scenos žmogus, o dukros noriai kartu įsitraukdavo į kultūrinę, sceninę veiklą. Jaunėlė dukra prieš ketverius metus netgi vaidino mamos baigiamajame bakalauro darbe.
O sutuoktinis Virginijus ne tik ūkininkauja, bet ir vadovauja Tiltagalių kultūros centro Geležių padaliniui. Pasak J. Barolienės, jis – didžiausia atrama. Kai pati iš vaiko priežiūros atostogų anksčiau grįždavo į darbą, jis išeidavo tėvystės atostogų.
„Taip ir sukomės. Toks gyvenimas ir kitokio neįsivaizduojame. Jis visko pilnas, spalvingas“, – sako Jovita.
J. Barolienė, šeimoje augusi su seserimi, neturėjo planų, kiek vaikų augins. Tai, kaip susidėliojo gyvenimas, priima kaip Dievo dovaną – tarsi planą iš aukščiau.
Pasak jos, didelė šeima – smagu.
Dabar vaikai jau baigę studijas ir kuria savo gyvenimus.
„Jau ateina ta grąža, kai galiu stebėti, kaip vaikai eina mūsų pėdomis, kad po manęs ateina mano pačios kita karta, besilaikanti tų pačių vertybių, tradicijų“, – kalba mama.
Viena tokių šeimos tradicijų – eiti į bažnyčią Prisikėlimo rytą ir per Kalėdas. J. Barolienė džiaugiasi, kad jos vaikai prie to pratina ir savo antrąsias puses.
Ir Kūčių vakarienę visi valgo drauge.
Jovita juokauja, kad dabar, kai vaikai susirenka su savo antrosiomis pusėmis, prie stalo nebetelpama – reikia atnešti dar vieną. Tad teks įsigyti didesnį.
Šeimoje švenčiamos ir valstybinės šventės.
„Galvoju, kad Tėvynė ir Motina yra du svarbiausi dalykai. Tėvynė – ten, kur tu gimsti, kur įleidi šaknis, kur tau leidžiama būti savimi, siekti savo tikslų, svajonių, saviraiškos. O mama – ne tik žmogus, duodantis gyvybę, bet ir palydėtojas, augintojas, vertybių formuotojas“, – mano J. Barolienė.
Vienas kitą palaikydami Jovita ir Virginijus Baroliai užaugino tris vaikus. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kai vyresnieji išvyko iš namų studijuoti, pasakoja Jovita, viskas vyko tarsi natūraliai, tačiau kai namus paliko ir jaunėlė, sugėlė širdį ir privertė susimąstyti apie sparčiai bėgantį laiką.
„Neliko nei poreikio vakarienės virti, nei gaminti daugiau maisto, nei kažkokios priežiūros. Ir kambarių namuose vaikams reikėjo daugiau nei mums dabar“, – sako J. Barolienė.
Po studijų vaikai sugrįžo į savo kraštą – gyvena Panevėžyje.
Visos Barolių atžalos taip pat dalyvauja įvairiose veiklose. Sūnus yra Raudonojo Kryžiaus savanoris, neatsisako bendruomeninių veiklų, vyresnėlė dukra – kraujo donorė, jauniausioji dažnai su mama dalyvauja organizuojamose meno ir teatro veiklose, šventėse, savanoriauja renginiuose.
„Ne jie man, bet aš jiems esu dėkinga, kad galėjau daryti tai, kas man atrodė svarbiausia. Tame skubėjime, toje darbų gausoje išmokome vertinti kiekvieną akimirką kartu. Kai susitinkame, būna ypatingos akimirkos“, – kalba J. Barolienė.
Įpratę intensyviai suktis renginių verpete, Baroliai šeimos šventes mėgsta ramiai švęsti.
„Namuose ar kieme be didelės pompastikos, su paprastu žodžiu, susėdimu prie stalo. Jaukios ir paprastos šventės be brangių dovanų ir dar kažko. Brangiausia dovana yra susirinkti visiems ir vertinti tą laiką“, – artėjančios Motinos dienos laukia Jovita.
Jos tėtis jau išėjęs į amžinybę, o mama ir anyta gyvena maždaug už 7 km nuo Geležių, sesuo – Anglijoje.
Jovita – žemaitė. Į Aukštaitiją su tėvais persikėlė trečioje klasėje, tačiau žemaitiškos šaknys jai iki šiol svarbios.
Nors dar kalba žemaitiškai, tačiau per tiek gyvenimo metų Aukštaitijoje tarmė kiek išsitrynė. O kai kartą renginyje teko pasipuošti žemaitiškais tautiniais drabužiais, Jovitai buvo didelė laimė.
Jovitai Barolienei didelė laimė pasipuošti tautiniais drabužiais. Asmeninio archyvo nuotrauka
„Kažkuris rašytojas yra pasakęs: „Tik ant mamos rankų supasi gerumas, o ant peties – meilės paukštis gieda.“ Motinystė yra šventa pareiga. Palaimintos moterys, kurios išgyvena šitą džiaugsmą, gali matyti į pasaulį atėjusį kūdikį, stebėti jį augantį“, – mano J. Barolienė.
Ji svarsto, jog motinystė – labai sunkiai apibūdinamas jausmas, geriausiai jį nupasakoti gali poetai.
„Kai ištari „mama“, atrodo, pačios lūpos pakyla šypsenai“, – sako Jovita.
Motinystę vadinti darbu, jos nuomone, negalima, nors gyvenimas šalia vaiko yra labai atsakingas. Pasak J. Barolienės, mama yra ir augintoja, ir globotoja, ir vedlė, o kartais – tiesiog stebėtoja.
Paklausta, kokia buvo mama savo augantiems vaikams, ji susimąsto. Svarsto nebuvusi griežta. Nors vaikai turėjo pareigų, tačiau jiems suteikdavo laisvės.
„Labai svarbu buvo išauklėti, kad būtų vertinamos pareigos, atsakomybė, kad poelgiai būtų teisingi, nieko neužgaunantys“, – vardija Jovita.
Tris vaikus dorais ir sąžiningais piliečiais kartu su vyru išauginusi J. Barolienė svarsto, ar egzistuoja receptas, kaip tą padaryti.
„Galvoju, kad geriausias pavyzdys ir receptas yra pati mama. Tik su meile, atida užaugintas vaikas bus atidus kitam žmogui ir mylintis kitus“, – įsitikinusi prezidento įvertinimo sulaukusi Jovita.
