-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
1920 metais demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas. Per neilgą gyvavimo laiką jo nariai nuveikė nemažai itin svarbių Lietuvai darbų, o ten gimusios kai kurios idėjos buvo puoselėjamos ir toliau.
Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus mokslo darbuotojas daktaras Artūras Svarauskas sako, kad 1918 metų vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas paskelbė tik valstybės atkūrimą. Tačiau kokią priimti santvarką, turėjo nuspręsti visų piliečių išrinktas Seimas.
Į pirmąjį posėdį šis Seimas susirinko tik 1920 metų gegužės 15 dieną. Pasak istoriko, buvo dveji metai – nuo 1918-ųjų iki 1920-ųjų, – kai Seimo niekaip nebuvo galima sušaukti, nes vyko nepriklausomybės kovos, buvo neramu. Tačiau galiausiai Lietuvos politikai nusprendė nebedelsti ir, nepaisant neramumų, nebeatidėlioti: tikintis tarptautinio Lietuvos pripažinimo, manyta, kad demokratiškai rinkto Seimo valdoma valstybė sulauks didesnio užsienio šalių palaikymo.
„Iki to laiko Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, praktiškai dar nebuvo pripažįstama, – pasakojo A. Svarauskas. – Pirmasis prezidentas Antanas Smetona, kuris tuo metu buvo valstybės tarybos – aukščiausios to meto politinės institucijos – galva, buvo gana skeptiškas demokratinio valdymo požiūriu, todėl stengėsi atidėlioti Steigiamojo Seimo rinkimų datą. Bet galiausiai pamatė, kad reikia tarptautinės opinijos, ir 1920 metų balandį rinkimai įvyko, o 1920 metų gegužę jau susirinko Seimas.“
Istoriko teigimu, rinkimai vyko išties demokratiškai – ir ne vien vertinant to meto sąlygomis. Tiesa, nėra aišku, kiek žmonių balsavo. Anot A. Svarausko, būsimasis prezidentas Aleksandras Stulginskis posėdžio pradžioje sakė, kad balsuoti atėjo iki 90 procentų žmonių, tačiau manoma, kad šie skaičiai perdėti ir balsuoti galėjo apie 70–80 procentų gyventojų.
„Tai tikrai pats didžiausias balsavimas. Jis vyko pakiliai. Kaimo moterys apsirengė ir tautiškais drabužiais – kaip į šventę ėjo į tuos rinkimus“, – sako, kad buvo didžiulis susidomėjimas, A. Svarauskas.
Įdomu tai, kad pagrindinės besivaržančios partijos turėjo beveik tą pačią programą. Didžiausias buvo krikščionių demokratų blokas, turėjęs Bažnyčios, dvasininkijos paramą.
Kaip primena A. Svarauskas, Lietuvos visuomenė buvo religinga, ypač provincijoje, ir už šią partiją daugiausia balsavo moterys. Krikdemai surinko 59 iš 112 mandatų. Antroji pagal vietų Seime skaičių partija buvo Valstiečių liaudininkų, socialdemokratai liko treti.
„Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, pačius autoritetingiausius asmenis vienijusi partija – tai yra Tautos pažangos partija, kurios sąrašuose buvo Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras, Juozas Tumas Vaižgantas, Jonas Basanavičius, – negavo nė vieno mandato. Žvaigždės pralošė politinių partijų programoms“, – pasakoja A. Svarauskas.
Radikalizmo protrūkis O tie partijų pažadai prieš rinkimus, anot A. Svarausko, buvo labai radikalūs.
„Visą laiką manoma, kad Lietuva – valstietiškas, konservatyvus kraštas. Anaiptol, – patikina istorikas. – 1920 metais, galima sakyti, buvo socialinio radikalizmo protrūkis, nes visų partijų programose esminiu momentu buvo žemės reforma – socialinis rūpinimasis valstiečiais ir žemės dalijimas visiems bežemiams.
Kaip žinoma, baudžiava panaikinta XIX amžiuje, bet valstiečiai žemės dar neturėjo – ją nuomojo. Aplink žemės reformą iš esmės ir sukosi pats pagrindinis Steigiamojo Seimo agitacinis laukas. Buvo daug žadama.
Vieni sakė: atimsime iš dvarininkų ir bajorų žemę ir ją išdalysime nemokamai – tokia labai radikali, galima sakyti, „raudona“ ta reforma.“
Seimas, pasak A. Svarausko, dirbo tik kiek daugiau nei dvejus metus – nuo 1920-ųjų gegužės iki 1922-ųjų rudens. Tautos išrinktieji patirties neturėjo. Pirmiausia dėl savo amžiaus, nes tai buvo labai jauni žmonės: 29 Seimo nariai neturėjo nė 30 metų ir tik 8 buvo vyresni nei 50-ies.
Tad Steigiamasis Seimas buvo jaunas visomis prasmėmis. Be to, anot istoriko, kiti parlamentarai net nesuprato, ką veiks Seime. Tad turbūt nereikia stebėtis, jog posėdžiuose vyravo labai karšta atmosfera, vyko principiniai ginčai.
„Palyginti, tarkime, su dabartiniais Seimais, su 1990 metų Lietuva, to Seimo darbe buvo labai ryškus momentas – ideologinis angažuotumas, – dėsto A. Svarauskas. – Kitaip tariant, partijos buvo pasiskirsčiusios. Sąlyginai dešinioji Krikščionių demokratų – nors ji vykdė ganėtinai kairiąją socialinę politiką, sakyčiau, raudonąją, – ir ofcialiai pripažintos kairiosios partijos – socdemai, liaudininkai: tarp šių partijų visais klausimais vyko labai dideli ideologiniai ginčai. Paradoksas, bet dėl ūkio, dėl reformų daugiau ar mažiau jos visos sutarė – problemų čia nebuvo.
Principinis momentas, trukdęs Seime dirbti, buvo švietimas, religija ir Bažnyčios vieta valstybėje. Įdomu… Dabartiniame Seime ginčų apie švietimą praktiškai nėra, o tuo metu tai buvo pagrindinis ginčas – tikybos dėstymas bus privalomas ar ne, ar reikalinga Lietuvai civilinė metrikacija, ar tie teisės aktai bus tik Bažnyčios registre atliekami ir daug tokių niuansų.“
Dar viena Steigiamojo Seimo ir kitų tarpukario Lietuvos Seimų specifka, pasak istoriko, buvo atskiros tautinių mažumų partijos: pateko žydų, lenkų, o vėliau – ir vokiečių.
Nors 1920-aisiais sušauktas Seimas dirbo tik porą metų, priėmė keletą itin svarbių nutarimų. Per jo darbą buvo priimta pirmoji nuolatinė ir vienintelė demokratinė tarpukario Lietuvos Konstitucija.
„Antras labai svarbus nutarimas ir, mano supratimu, pats reikšmingiausias, – žemės reformos įstatymo priėmimas, – sako daktaras A. Svarauskas. – Nuo 1922 metų iš esmės kardinaliai pasikeitė Lietuvos socialinis veidas. Lietuva tapo ta tikrąja, kokią mes įsivaizduojame iš tėvų, senelių pasakojimų, – pasiturinčio, vidutinio ūkininko, valstiečio šalimi.
Būtent tai susiformavo dėl žemės reformos. Iki tol buvo daugiau kaip aštuoniasdešimt procentų valstiečių, bet aštuoniasdešimt procentų jų neturėjo žemės, nes dirbo dvaruose.“
Istorikas pripažįsta: nors svarbu, kad atsirado naujas gyventojų sluoksnis, gaila, jog kaip kultūrinis objektas išnyko dvarai, senoji bajorija. Kita vertus, jo manymu, ši radikali žemės reforma iš esmės užkirto kelią bolševizmui ir komunizmui plisti.
„Tenka pripažinti, kad 1918–1919 metais tikrai nemaža dalis Lietuvos visuomenės visgi rėmė raudonas Vinco Mickevičiaus-Kapsuko idėjas – socialistines, komunistines, – sako A. Svarauskas. – Mūsų išrinkti politikai – krikdemai, liaudininkai, kiti suprato, kad reikia kažką duoti liaudžiai.
Taigi išardė dvarus. Komunistinėmis priemonės padarė tą, kad būtų atitraukta nuo tikrųjų komunistų.“
Dar vienas, A. Svarausko teigimu, paradoksas, kad į kitą Seimą buvo išrinkti penki niekam nežinomi komunistai, o A. Smetona, J. Basanavičius vėl į jį nepateko.
„Vadinasi, visuomenėje raudonos, radikalios nuotaikos egzistavo“, – apibendrina XX amžiaus istorijos žinovas. Ir vis dėlto, anot jo, Seimui tai nesutrukdė atlikti savo pamatinio darbo: žemės reforma jis išsaugojo ir nepriklausomybę.
Galiausiai apsisprendė Steigiamasis Seimas ir dėl švietimo – pradžios mokslas tapo nemokamas ir privalomas.
„Nuo to prasidėjo Lietuvos švietimo sistema, nes neraštingumas buvo tragiškas“, – pašnekovas primena, kad trečdalis šalies gyventojų buvo absoliučiai beraščiai – nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, maždaug apie trečdalis mokėjo arba skaityti, arba rašyti, nors tas skaitymas arba rašymas daugmaž apsiribojo maldaknygės ar laikraščio antraštės perskaitymu, parašo padėjimu.
„Švietimas tikrai buvo reikalingas. Prasidėjo mokyklų kūrimas, oficiali švietimo politika“, – dar vieną reikšmingą darbą vardija A. Svarauskas.
Svarbu ir tai, kad Steigiamojo Seimo metu Lietuvą galiausiai pripažino pasaulis. Ji 1921 metais įstojo į Tautų sąjungą, 1922 metais pasipylė visa plejada Lietuvos pripažinimo de jure faktų: tą padarė JAV, Didžioji Britanija, kitos valstybės.
Beje, 1920 metais nustatyti santykiai ir su sovietų Rusija. Kodėl tai svarbu?
„Visgi Lietuva per visą XIX amžių buvo užimta, buvo Rusijos imperijos sudėtyje, – primena istorikas. – 1917 metais Rusijoje įvyko perversmas, pučas, revoliucijos, ir kilo klausimas, ką darys Leninas ir bolševikai. Formaliai deklaruotas tautų apsisprendimo principas, kad kiekviena tauta gali gyventi nepriklausomai, bet realiai jų politika buvo aiški – tarptautinė permanentinės revoliucijos plėtra į Vakarus ir užėmimas. 1920 metais lietuviai dėl to, kad bolševikams buvo striuka dėl karo su
lenkais, liepos 12 dieną pasirašė taikos sutartį ir pagal tą sutartį Leninas ir Lenino bolševikai, galima sakyti, pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
Pripažino Lietuvą kaip valstybę. O tai reiškia, kad jie ofcialiai, juridiškai atsisakė bet kokių pretenzijų į Lietuvą, į carinės Rusijos palikimą. Praktiškai tai pirmoji valstybė, su kuria Lietuva pasirašė tarptautinę sutartį. Ir išėjo į tarptautinę areną kaip subjektas. 1920 metų liepos 12-osios dienos sutartimi Lietuva visą laiką remia savo užsienio politiką.“
Bet štai 1920-aisiais nustatant sieną su kaimynine Latvija kilo problemų.
Vos nesusipykta dėl pajūrio ir kai kurių šiaurinių teritorijų. Latviai reikalavo, kad jiems priklausytų Mažeikiai, Palanga, o lietuviai irgi turėjo pretenzijų. Pasak A. Svarausko, dviem kaimynams nesusitarus, arbitru pakviestas britas diplomatas Džeimsas Jangas Simpsonas taikiai išsprendė konfliktą – nustatė sienas su latviais.
Per visą šio Seimo gyvavimo laiką užsienio politikoje nestigo problemų su lenkais, bene skaudžiausia buvo Vilniaus netektis.
„Steigiamojo Seimo metu prarandamas Vilnius ir Seime niekaip nerandama išeities, kaip išspręsti Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimą ir kaip susigrąžinti Vilnių“, – teigia A. Svarauskas.
Steigiamajame Seime buvo ir kelios parlamentarės moterys. Pasak A. Svarausko, buvome vieni pirmųjų, kurie suteikė teisę balsuoti ir moterims, ir taip nutiko daug anksčiau nei Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ar kitose šalyse.
Pasak istoriko, suteikti teisę balsuoti moterims ragino visos partijos, bet ypač Krikščionių demokratų. Jo manymu, to siekta puoselėjant konkrečių tikslų: dvasininkų, kunigų įtaka bažnyčiose moterims buvo didelė, o moterys buvo gausus elektoratas.
„Aišku, kad reikėjo, jog šitas elektoratas – didžioji Lietuvos visuomenės pusė, – tikrai turėtų teisę balsuoti. Tai užkulisiniai žaidimai, bet faktas tas, kad turime kuo labai didžiuotis“, – kalba apie tarpukario pasiekimus istorikas.
O dar Steigiamajame Seime buvo subrandinta idėja, kad moterys gali užimti aukščiausius valdžios postus.
Tad galėjo nutikti taip, kad Lietuva pirmoji pasaulyje būtų turėjusi moterį prezidentę – dar 1926-aisiais.
Tais metais prezidento rinkimuose dalyvavo dvi moterys, mūsų kraštietės, – Felicija Bortkevičienė, gimusi Linkaučių dvare Krekenavos valsčiuje, ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Kiek žinoma, jos gavo po balsą, A. Smetona – du balsus, o kitus susižėrė Kazys Grinius.
