Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko teigimu, ne apie visų signatarų tragiškus likimus ano meto visuomenė žinojo. Išimtis buvo nebent Jono Basanavičiaus laidotuvės ir Antano Smetonos žūtis 1944-aisiais, kuomet gedulingi minėjimai rengti visuose Lietuvos kampeliuose – taip pat ir Panevėžio mokyklose. T. ŠIAUDINIO nuotr.

Signatarai. Skaudūs laisvės šauklių likimai

Kūrusieji Lietuvą ir pagalvoti negalėjo, kad didžiausias pavojus jų lauks ne po Vasario 16-osios Akto pasirašymo, bet po daugiau nei dviejų dešimtmečių. Šeši signatarai tapo sovietinio teroro aukomis, dalis kitų buvo priversti palikti šalį, kurios laisvės taip siekė, ir savo dienas baigti emigracijoje.

Visų dvidešimties Nepriklausomybės akto signatarų likimai buvo nelengvi ir labai skirtingi. Dalis jų net nebeišvydo, kaip 1940 metais Lietuva buvo okupuota. Praėjus aštuoneriems metams po Nepriklausomybės Akto pasirašymo, Kaune po sunkios ligos mirė iš Biržų krašto kilęs Jokūbas Šernas. Dar po metų, 1927-ųjų vasario 16-ąją, Vilniuje mirė Jonas Basanavičius.

Kaip pasakojo Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas, į tautos patriarcho laidotuves vykusiai lietuvių delegacijai teko tam gauti Lenkijos valdžios leidimą. Nepaisant tvyrojusio speigo, Vilniaus skautai, vadovaujami Prano Žižmaro, J. Basanavičiaus kapą žemėmis užpylė rankomis.

Iš Biržų rajono kilęs Alfonsas Petrulis mirė 1928 metais. Signataras Stanislovas Narutavičius gyvenimą baigė savižudybe 1932-aisiais Kaune. 1933 metais Kaune mirė Stanislovas Banaitis, tuo metu dirbęs Kauno autobusų stoties viršininku.

Dar keli signatarai – Jonas Vileišis, Justinas Staugaitis, Jonas Smilgevičius, – mirė Antrojo pasaulinio karo metais. Istorikai neatmeta tikimybės, kad jų mirtims įtakos turėjo ir karas, atvedęs į Lietuvą naujus okupantus.

Sovietų okupacija nieko gero šaliai nežadėjo. 1940 metais represijas patyrė didelė dalis Lietuvos gyventojų, ir vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai nebuvo išimtis. Vieni jų žuvo ar buvo ištremti, kitus permainos privertė pasitraukti iš Lietuvos ir niekada nebegrįžti.

Gyvenimą emigracijoje pasirinko šeši signatarai. Pirmasis jų, primena žinomą faktą D. Pilkauskas, buvo prezidentas Antanas Smetona, 1944-ųjų sausį žuvęs JAV per gaisrą. Kai įsiplieskė liepsnos, jis buvo trečiame namo aukšte, kuriame dirbdavo su dokumentais. Kiti šeimos nariai išsigelbėjo, o prezidentas – nespėjo.

„Minint žūtį, Lietuvoje jo atminimui buvo gedulingos pamokos mokyklose. Paminėjimas vyko ir Panevėžio mokyklose“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Jonas Vailokaitis į Vokietiją pasitraukė 1940 metų liepą, tačiau karo pabaigos nesulaukė – mirė svečioje šalyje.

Mykolas Biržiška 1962 metais mirė Los Andžele, o po dvejų metų ten pat, Jungtinėse Amerikos Valstijose, mirė Niujorke gyvenęs Steponas Kairys.

Jurgis Šaulys ir Kazimieras Steponas Šaulys po karo, tik skirtingu laiku, mirė Šveicarijoje.

Dar šeši signatarai nukentėjo nuo sovietų teroro: buvo sušaudyti, pražuvo kalėjimuose ar tremtyje, prarado sveikatą lageriuose, kur kartu su visais patyrė alinamą fizinį darbą, maisto trūkumą ar net badą, sunkias gyvenimo sąlygas. Dalies šių Lietuvos sūnų net tiksli palaidojimo vieta nežinoma.

Diplomatas, vienas Lietuvos banko steigėjų Kazimieras Bizauskas buvo pirmasis sovietų valdžios sušaudytas signataras. ARCHYVO nuotr.

Pirmosios aukos

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas daktaras Darius Juodis pasakoja, kad iš dviejų sovietų valdžios sušaudytų Nepriklausomybės Akto signatarų pirmasis žuvo Kazimieras Bizauskas – dar Antrojo pasaulinio karo pradžioje.

Pasak istoriko, prasidėjus karui, kaliniai buvo evakuojami į Rusijos gilumą. Kartu su jais išvežtas ir suimtas signataras. Pakeliui jie visi, taip pat ir K. Bizauskas, buvo sušaudyti prie Červenės Baltarusijoje.

Signataras, ateitininkų vadas, ministras pirmininkas, profesorius Pranas Dovydaitis kartu su šeima suimtas 1941 metais. O sušaudytas 1942-aisiais Sverdlovske. Lietuvis buvo apkaltintas kontrrevoliucine veikla – už tai skirta mirties bausmė.

Beje, 2000 metais popiežius Jonas Paulius II P. Dovydaitį paskelbė kankiniu.

Signataras dvarininkas Donatas Malinauskas tais pačiais 1942 metais mirė tremtyje Altajaus krašte. Iš bado. Jo palaikai 1993-iaisiais pargabenti į Lietuvą.

Daktaro D. Juodžio teigimu, taip pat nukentėjo signataras Petras Klimas. Jo likimo vingiai išvis išskirtiniai. Dirbęs Prancūzijoje, P. Klimas karo metais nacių buvo įkalintas. Tuo metu signataras kelis mėnesius kalėjo įvairių šalių įvairiuose kalėjimuose, kol galiausiai buvo atvežtas į Lietuvą. Čia džiaugtis laisve taip pat neteko. Ankstesnė P. Klimo veikla sovietams nepatiko, tad 1945-aisiais buvo suimtas ir nuteistas kalėti Sibiro lageriuose. Nepaisant tekusių išbandymų, šis signataras grįžo į Lietuvą.

„Patyręs abiejų totalitarinių režimų represijas, jis grįžo 1954 metais ir gyvenimą baigė Lietuvoje“, – pasakoja istorikas.

2000 metais popiežius Jonas Paulius II signatarą Praną Dovydaitį paskelbė kankiniu.

Su sovietų represijų mašina susidūrė ir signataras, antrasis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis. 1941 metais suimtas, jis buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Į Lietuvą jis grįžo tik 1956-aisiais.

Tai buvo bene ilgiausiai tremtyje išbuvęs signataras, be to, ilgiausiai gyvenęs – A. Stulginskis mirė 1969 metais.

Tiesa, tremtyje buvęs prezidentas, anot D. Juodžio, gyveno santykinai nesudėtingai, nes vis siekta juo pasinaudoti. Kiek žinoma, karo metais A. Stulginskis buvo ne kartą tardytas – sovietinė valdžia niekaip neprarado vilties palenkti jį saviems tikslams, – tačiau nepavyko. Už „užsispyrimą“ signataras sumokėjo ilgais įkalinimo metais.

Pranas Dovydaitis buvo sušaudytas 1942-aisiais Sverdlovske – buvusiam Lietuvos ministrui pirmininkui mirties bausmė skirta už kontrrevoliucinę veiklą. LYA nuotr.

Kalino, bandė verbuoti, bet nepalenkė

Su represijomis susidūrė ir dvasininkas, signataras, buvęs premjeras Vladas Mironas, 1939 metų pavasarį pasitraukęs iš aktyvios veiklos ir apsigyvenęs savo ūkyje Dauguose.

Pirmą kartą V. Mironas suimtas dar 1940 metais: buvo kalinamas Alytuje, vėliau Kaune. Iš kalėjimo jį išlaisvino 1941-aisiais prasidėjęs Birželio sukilimas. Bet jau praūžus frontui ekspremjeras vėl buvo suimtas.

Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Panemunio filialo, kuriame yra muziejus ir jo ekspozicijoje daug dėmesio skirta V. Mironui, bibliotekininkė Pranutė Petrylienė pasakoja, kad tai įvyko 1944 metais. Neatlaikęs spaudimo, galbūt ir fizinių kankinimų, dvasininkas sutiko būti informatoriumi bei gavo slapyvardį Kuodas. Tačiau nieko neįdavė – siųsdavo sovietams niekines ataskaitas.

Tokie dalykai sovietams negalėjo patikti, tad V. Mironas buvo dar ne kartą suimtas. O galiausiai 1947 metais nuteistas dešimt metų kalėti.

Tiesa, vėliau, sako P. Petrylienė, nuosprendis sušvelnintas iki septynerių metų.

V. Mironas kalintas liūdnai pagarsėjusiame Vladimiro kalėjime, kuriame savo lemtį sutiko ne vienas nekaltai nuteistas lietuvis. Dvasininkas mirė 1953 metų vasarį, kai kalinius suvarius praustis į nekūrenamą pirtį, jį ištiko insultas ir, krisdamas ant grindų, susižalojo galvą.

Signataro kapo net nėra – jį palaidojo bendrame kape su kitais kaliniais.

Amžininkai, bendraminčiai rašė, kad V. Mironas troško mirti Lietuvoje, tad nepanoro iš jos trauktis. Ir, pasak daktaro D. Juodžio, jei kiti signatarai nebūtų pasitraukę iš Lietuvos, labai didelė tikimybė, kad jų būtų laukęs labai panašus likimas.

Į Vakarus traukėsi ir tie, kurie nebuvo represuoti 1940–1941 metais. „Kai kurie buvo persekiojami ne tik kaip signatarai, bet ir kaip buvę tarpukario Lietuvos įvairūs pareigūnai“, – sako istorikas, anot kurio, dabar galima tik spėlioti, kodėl vienas ar kitas signataras 1940 metais pakliuvo į sovietų akiratį, o kitas tuo metu galbūt dar ne. Be to, dalies jų – pavyzdžiui, Jurgio Šaulio, – iš viso nebuvo 1940 metais Lietuvoje – dirbo diplomatinėje tarnyboje.