-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
1918 metų vasario 16-ąją dvidešimt vyrų pasirašė Nepriklausomybės Aktą. Tarp mūsų valstybę kūrusių neeilinių asmenybių – kai kurių, deja, jau primirštų, – ne viena buvo kilusi iš Panevėžio krašto ar bent su juo glaudžiai susijusi.
Rokiškio rajone gimęs Vladas Mironas buvo vienas tų, kurie 1918 metais pasirašė Lietuvai lemtingą dokumentą.
Dabar Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Panemunio filiale įkurtame muziejuje šiai asmenybei skirta didelė ekspozicija.
Kunigas, politikas, spaudos darbuotojas, vienas iškiliausių lietuvybės žadintojų ir nepriklausomos Lietuvos kūrėjų gimė 1880 metų birželio 22 dieną Kauno gubernijos Čedasų valsčiaus Kuodiškių vienkiemyje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Šios bibliotekos bibliotekininkė Pranutė Petrylienė apgailestauja, kad medinė bažnyčia, kurioje buvo pakrikštytas būsimasis Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas, o vėliau pats lankė su šeima, neišliko. Ji sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą.
Panemunyje baigęs pradžios mokyklą, gabus dvylikametis V. Mironas išvažiavo į Mintaujos – dabar Jelgavos (Latvija) – gimnaziją, išauginusią daug gabių Lietuvos šviesuolių, tuo metu buvusią lietuvybės židiniu. Tame mieste gyveno daug XIX amžiaus sukilimo dalyvių, dirbo ne vienas iš Lietuvos išsiųstas Bažnyčiai neįtikęs kunigas, pavyzdžiui, Mintaujoje kunigavo Juozas Tumas-Vaižgantas, mokytojavo Jonas Jablonskis.
Pasak P. Petrylienės, gimnazijoje V. Mironas susidraugavo su Antanu Smetona, Juozu Tūbeliu, Vladu Stašiu, Konstantinu Mironu, Jurgiu Šlapeliu ir kitais tautiečiais, jau tuomet dalyvavusiais slaptoje moksleivių draugijos veikloje.
„Vladui Mironui, kaip ir kitiems lietuviukams, teko klausyti vikaro Juozo Tumo-Vaižganto pamokslų, – sako bibliotekininkė. – Be to, Mintaujoje gyveno aktyvūs lietuviškos spaudos bendradarbiai, tautinei kultūrinei bei visuomeninei veiklai atsidavę žmonės – Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Motiejus Lozoraitis, Motiejus Čepas, Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Antanas Kriščiūnas-Aišbė, Liudvika Didžiulienė-Žmona. Pas juos svečiuodavosi Pranas Mašiotas, Vincas Kudirka, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė…“
Šis kraštas buvo mažiau rusifikuotas, tačiau po kurio laiko, pasak P. Petrylienės, ir Latvijoje įsibėgėjo šis procesas. Permainos Mintaujos gimnaziją pasiekė 1896 metais: buvo įvesta rusų kalba ir už imperatorių ne tik stačiatikiai, bet ir katalikai turėjo melstis rusiškai.
Moksleivių kapeliono Prano Urbonavičiaus paskatinti, gimnazistai atsisakė svetima kalba kreiptis į Dievą.
„Tada aktyviausi gimnazijos maištininkai, o jų buvo 33, pašalinti iš gimnazijos su „vilko bilietu“ – be teisės bet kur tęsti mokslą“, – pasakoja P. Petrylienė. Ji priminė, jog nukentėjo ir mokytojas Jonas Jablonskis.
Pašalinti gimnazistai lengvai nepasidavė – kreipėsi į Peterburgo švietimo ministeriją, rašė laišką popiežiui. Tikslą pasiekė: jiems leido tęsti mokslus, o maldą skaityti lotyniškai.
Tačiau nors bausmė buvo panaikinta, gimnazijoje jaunuoliai tapo nepageidaujami.
Tuomet V. Mironas jau buvo baigęs keturias gimnazijos klases, kurios prilygo progimnazijos kursui, tad nutarė nebegrįžti į Mintaują.
Pasak P. Petrylienė, tais laikais po keturių gimnazijos klasių priimdavo į kunigų seminariją. Norui tapti dvasininku pritarė ir Vlado tėvai, tad septyniolikmetis vaikinas įstojo į Vilniaus kunigų seminariją.
Manoma, kad tokiam jo sprendimui nemažai įtakos turėjo du giminaičiai kunigai – Juozapas Mironas ir Konstantinas Stašys. Be to, paskatino ir J. Jablonskis, jis patarę, jog reikia darbuotis tautos labui, gimtajam kraštui. O tapus kunigu, tą buvo galima daryti Lietuvoje.
Pasak bibliotekininkės, būsimasis signataras XX amžiaus pradžioje baigė Vilniaus dvasinę akademiją. Kaip daug žadantis, turintis geras seminarijos vadovų rekomendacijas ir puikius atsiliepimus, V. Mironas buvo pasiųstas į Peterburgo imperatoriškąją Romos katalikų dvasinę akademiją – aukštąją Katalikų bažnyčios mokyklą. Taigi darbuotis tautos labui į Lietuvą grįžo tik po trejų studijų metų, jau gavęs teologijos magistro laipsnį. Ir 1904 metais, ką tik įšventintas į kunigus, Vilniaus vyskupo Edvardo Roppo buvo paskirtas privačių mokyklų kapelionu.
P. Petrylienės teigimu, kunigo nuopelnai lietuvybei – milžiniški. Jaunas, vos 24-erių, V. Mironas tuoj pat įsitraukė į lietuvių inteligentų judėjimą. Jis tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu, aktyviu „Vilniaus žinių“ bendradarbiu.
Tiesa, po kelerių metų už lietuvišką tautinę veiklą Bažnyčios vyresnybė būsimą signatarą išsiuntė kunigauti netoli Balstogės. Tačiau net ir ištremtas į užkampį klebonas rašė į lietuvių spaudą, ją palaikė.
Ir vėliau kunigas buvo kilojamas iš vietos į vietą: dirbo Valkininkuose, Dauguose, Merkinėje. Tačiau aktyvus klebonas nenurimo – organizavo vakarones su liaudies šokiais ir dainomis, rengė liaudies teatro vaidinimus. Savo lėšomis leido dvisavaitinį laikraštį „Aušra“, įsteigė leidyklą, Blaivybės draugijos skyrių, išvertė į lietuvių kalbą tikybos vadovėlį ir iki vokiečių okupacijos Vilniaus krašte įkūrė apie 90 lietuviškų pradžios mokyklų. Daug dirbo puoselėdamas lietuvybę, pagelbėdamas kitiems.
Politinėje veikloje V. Mironas aktyviai pradėjo dalyvauti 1917 metų vasarą. Jis priklausė Organizaciniam komitetui Lietuvių konferencijai Vilniuje surengti. Galiausiai 1918 metų vasario 16 dieną pasirašė Nepriklausomybės Aktą.
Vėliau V. Mironas taip pat aktyviai dirbo, kaip Tautininkų sąjungos atstovas buvo išrinktas į Seimą. Pasak P. Petrylienės, artimai draugavo su A. Smetona. O po 1926-ųjų perversmo pradėjo savo politinę karjerą. Dirbo Švietimo ministerijoje, tapo vienu žymiausių Tautininkų sąjungos veikėju, vėliau buvo išrinktas Kauno miesto tarybos nariu. Galiausiai 1938 metais tapo ministru pirmininku ir juo buvo iki 1939-ųjų – vadovavo dviem ministrų kabinetams.
V. Mironas turėjo sureguliuoti santykius su Lenkija, tačiau to padaryti nepavyko ir teko priimti lenkų ultimatumą.
Prieš baigiantis premjero kadencijai gautas ir Vokietijos ultimatumas dėl Klaipėdos krašto.
V. Mirono likimas buvo tragiškas. Kaip pasakojo P. Petrylienė, prasidėjus okupacijai, dvasininkas buvo suimtas, kalinamas, net sutiko būti KGB informatoriumi. Kunigas, pašnekovės teigimu, nieko neįskundė, siuntė niekines ataskaitas ir už tai dar kartą nukentėjo. Jis buvo vėl kalinamas, baustas ir mirė Vladimiro kalėjime.
Kitas Nepriklausomybės Akto signataras – Jokūbas Šernas – buvo kilęs iš Biržų krašto Jasiškių kaimo. Kadangi jo tėvai buvo reformatai, ir pats nenusišalino nuo Evangelikų reformatų bažnyčios veiklos. Kartu su kitais lietuvių visuomenės atstovais aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninių, švietimo draugijų veikloje, dirbo žurnalistinį darbą.
Pirmojo pasaulinio karo metais J. Šernas darbavosi Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1917 metais dalyvavo Lietuvių konferencijoje, buvo išrinktas į Lietuvos tarybą. Dar po metų, kartu su kitais pasirašęs Nepriklausomybės Aktą, tapo Tarybos prezidiumo sekretoriumi.
J. Šernas dirbo įvairiose komisijose, o 1919-aisiias ministrų kabinete buvo ministru be portfelio. Vėliau vadovavo Prekybos ir pramonės bankui, dirbo Vidaus reikalų ministerijos referentu. Šis signataras tapo pirmuoju Savivaldybių departamento direktoriumi. Siekė, kad Klaipėdos kraštas vėl būtų Lietuvos. Tiesa, jį atgavus, tuo džiaugėsi neilgai – 1926 metais po sunkios ligos J. Šernas mirė.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad su Panevėžio kraštu yra susiję ir daugiau signatarų. Pavyzdžiui, iš Žemaitijos, Šilutės rajono, kilęs Kazimieras Steponas Šaulys. Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, 1899 metais jis buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas vikaru į Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią.
Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko teigimu, su mūsų kraštu yra susiję nemažai signatarų – čia gimusių, ėjusių mokslus ar dirbusių.
Iki 1905 metų K. S. Šaulys dėstė tikybą trijose Panevėžio pradžios mokyklose. Be to, nuo 1901 metų pabaigos iki 1906-ųjų rugpjūčio vidurio buvo Panevėžio realinės mokyklos tikybos mokytoju ir kapelionu. Pasak D. Pilkausko, pradėjus veikti keturių klasių Marijos profesinei mokyklai, joje keletą mėnesių mokė tikybos.
Iš Panevėžio būsimasis signataras išvyko 1906 metų vasaros pabaigoje, kai buvo paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos Kaune dėstytoju.
D. Pilkauskas pasakoja, jog kunigas aktyviai prisidėjo kuriant mieste katalikišką labdaros organizaciją, kuri 1906 metais atidarė vargšų prieglaudą. Dirbdamas tikybos mokytoju, prisidėjo stiprinant mokinių tautinę savimonę. K. S. Šaulys rašė straipsnius į lietuviškus laikraščius. Be to, paskelbė pirmąjį lietuvišką Panevėžio istorijos tekstą, o išspausdintas jis buvo 1906 metais Peterburge išleistame kalendoriuje „Metraštis arba kalendorius 1906 metams“.
Be to, 1905 metais Didžiajame Vilniaus Seime K. S. Šaulys atstovavo Panevėžiui.
Su Panevėžiu susijęs ir Kazimieras Bizauskas, gimęs dabartinės Latvijos teritorijoje. Jis buvo jauniausias Nepriklausomybės Akto signataras – vos 24-erių.
Nuo 1909 metų K. Bizauskas aktyviai bendradarbiavo lietuvių katalikiškoje spaudoje, studijavo Maskvos universiteto Teisės fakultete. D. Pilkausko duomenimis, į Panevėžį jis atvyko 1915 metais ir dirbo miesto valdybos sekretoriumi. Kartu su kitais mieste likusiais inteligentais kūrė pirmą Lietuvos švietimo istorijoje lietuvišką gimnaziją, kuri darbą pradėjo 1915 metų spalio 1 dieną – joje dėstė lietuvių ir lotynų kalbas.
Signataras tapo Panevėžio lietuvių gimnazijos inspektoriumi.
Po 1918 metų K. Bizauskas dirbo tiek Seime, tiek Vyriausybėje, tiek atstovavo Lietuvai užsienio šalyse.
Su Panevėžio kraštu ar jo žmonėmis yra susiję ir daugiau Nepriklausomybės Akto signatarų. Pavyzdžiui, vyskupas Justinas Staugaitis, žinomo mieste mediko giminaitis.
Kateliškių kaime, Biržų rajone, gimė ir kunigas, signataras Alfonsas Petrulis, mokęsis Panevėžio realinėje mokykloje. Kaip sako D. Pilkauskas, tuo metu vyko rusinimas ir lietuvių tiek mokytojų, tiek mokinių buvo nedaug, tačiau būtent A. Petrulio mokymosi metais pradėjo busti lietuviška sąmonė.
Baigęs mokslus Panevėžyje, A. Petrulis įstojo į Žemaičių kunigų seminariją, tačiau vėliau pasitraukė ir porą metų mokėsi Veterinarijos institute Lvove. Grįžęs į tėvynę, vėl rinkosi dvasininko kelią.
D. Pilkauskas pasakoja, kad iš Vilniaus kunigų seminarijos A. Petrulis buvo pasiųstas mokytis į Peterburgo dvasinę akademiją. Tapęs kunigu, kovojo už lietuvių kalbos teises bažnyčioje, po 1905 metų steigė lietuviškas mokyklas, buvo persekiojamas caro valdžios ir kilojamas iš vietos į vietą.
Kaip ir kitų, kelias į politiką prasidėjo 1917 metais.
