P. Židonio nuotr.

Siekis – švęsti gyvenimą

Siekis – švęsti gyvenimą

Nuo vaikystės ieškojęs gyvenimo prasmės, panevėžietis Patrikas Skrudupis ją rado ėmęsis dirbti tiems, kurie ne vienam gali atrodyti nebevertingi.

Griežtas „ne“ sovietinėms vaikų organizacijoms, entuziastingas dalyvavimas laisvoje Lietuvoje atkurtoje ateitininkų veikloje, įpusėtos, tačiau nebaigtos studijos Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, mokslai Amerikos bei Austrijos aukštosiose mokyklose. Taip pat aukštieji mokslai tuometiniame Vilniaus pedagoginiame bei Mykolo Romerio universitetuose… Tokį solidų žinių bei patirčių bagažą sukaupęs vos 42-ejų metų Panevėžio Šv. Juozapo globos namų direktorius Patrikas Skrudupis vis tiek tikina, kad ir toliau kasdien mokosi. Tarp geriausių jo mokytojų – paties vadovaujamų senelių namų gyventojai, vadinamieji socialinių paslaugų klientai, ir bendradarbiai.

Taip vieni su kitais bei vieni iš kitų mokosi pažinti pasaulį, gyvenimą, įprasminti darbą, o svarbiausia – mokosi pažinti bei įprasminti save.

„Kapitalistinis“ vardas

Neretai beverčiais žmonės tampa ir patys sau. Čia P. Skrudupis sako ir pamatęs siekį: stengtis įrodyti kiekvieno asmens vertę.

Jis šypsosi sakydamas, kad nuo pat vaikystės buvo kovotoju už asmens laisvę, orumą ir išskirtinumą. Bet pirmieji dar sovietmečiu jo vardu kovą pradėjo Patriko tėvai. Ji – ir nemenka – užvirė dėl noro sūnų pavadinti Airijos globėjo šv. Patriko garbei.

„Tėtis yra sakęs, kad vardą man išrinko vyskupo Kazimiero Paltaroko asmeninėje bibliotekoje radęs knygą apie šventąjį Patriką, – pasakoja P. Skrudupis. – Jį sužavėjo tai, kad airių pagrobtas ir jiems vergavęs Patrikas, kai tik išsivadavo iš vergovės ir Romoje buvo įšventintas vyskupu, panoro tarnauti ne kam kitam, o savo buvusiems engėjams. Būtent tos tautos žmonėms Patrikas ėmėsi skelbti evangelinę išsilaisvinimo žinią.“

Dabar vyras svarsto, kad galbūt asmenybės, kuri rinkosi ne lengvesnį, o sunkiausiąjį kelią, vardas ir jį patį visą gyvenimą stumia būti ten, kur daugeliui atrodo tikrai sunku. Kur „ne prestižas“. Būti su tais, su kuriais galbūt ne kiekvienas ištvertų.

„Na, o kai tėtis nuėjo manęs gimusio registruoti šiuo vardu, civilinės metrikacijos specialistų buvo sugėdintas, kad kūdikį norintis pavadinti perdėm „kapitalistiniu“, taigi sovietiniam žmogui netinkančiu vardu.“

Bet tėvo, anot P. Skrudupio, būta kieto. Jam pavyko įrodyti, kad ne kam kitam, o būtent gimdytojams priklauso privilegija suteikti vaikui vardą. Tai įrodžius, nors ir nenorom, buvo išduotas gimimo liudijimas Patriko vardu. O paaugusiam sūnui šis tėvų žingsnis visam gyvenimui įstrigo į atmintį kaip asmenybės pergalė prieš sistemą. Net jei anuomet Lietuvoje išskirtinis, retas vardas vaikystėje kiek komplikuodavo gyvenimą.

Patriko Skrudupio svajonė – sodyboje, kurioje užaugo, sukurti galimybę lankytis sveikatos problemų turintiems vaikams: įkvėpti gryno kaimo oro, prisiliesti prie gamtos. P. Židonio nuotr.

„Gyvenau Panevėžio priemiestyje, Molainių kaime – taigi buvau kaimietis, priemiesčio gyventojas ir dar Patrikas. Kaip Patriką mane greičiau įsidėmėdavo mokytojai, užkliūdavo mano vardas ir bendraamžiams“, – neslepia vyriškis.
Kad vardas normalus, P. Skrudupis teigia pagaliau pajutęs tik besimokydamas užsieniuos. Tenykščiams žmonėms jis neatrodė niekuo išskirtinis – dargi priešingai. Svečiose šalyse jaunuolis sužinojo, kad jo vardas reiškia viltį ir džiaugsmą, ypač pamatęs, kaip iškilmingai švenčiama Šv. Patriko diena.

Tikro džiaugsmo nesuvaidinsi

P. Skrudupiui būtent studijos užsienio aukštosiose mokyklose įtvirtino ne vien platesnį požiūrį į pasaulį, bet ir atskleidė žmogaus vertę. Šios vertės, orumo ir unikalumo suvokimas jam ypač padeda dabartiniame darbe.

„Kaip minėjau, aš visą gyvenimą ieškojau prasmės. Kuo ilgiau gyvenu, vis labiau suprantu, kad žmogaus gyvenimo prasmė – jį nugyventi rodant pagarbą, teikiant pagalbą kitam, ypač silpnesniam“, – sako pašnekovas.
Šv. Juozapo globos namų vadovas teigia ir pats besidžiaugiantis jam suteiktu gyvenimu, o drauge norintis, kad kuo daugiau žmonių išmoktų tą daryti.

Itin svarbu meile kasdienybei – arba, kaip vadina P. Skrudupis, gyvenimo šventimu užkrėsti tuos, už kurių gerovę yra atsakingas.

„Sakyčiau, kad švęsti gyvenimą – tai visų pirma priimti ir save, ir kitą tokius, kokie esame. Atleisti nuoskaudas – ir savo pačių padarytas sau, ir tas, kurias mums padarė kiti. Taip pat gyvenimo šventimas – tai noras, kad ne tik mums, bet ir visiems būtų gera“, – įsitikinęs globos namų vadovas.

Ir prideda: „Beje, esu įsitikinęs, kad Šv. Juozapo globos namuose gyvenimas išties švenčiamas.“

Anot jo, tą išduoda linksmi, geranoriški ir daugelio gyventojų, ir juos aptarnaujančiųjų veidai, atspindintys vidinę ramybę.

„Nes jei vidinės ramybės neturėsi, džiaugsmas tebus tik vaidyba“, – mano P. Skrudupis.

Nesutariančiųjų taikytojas

Lietuvoje ir užsienyje įgyti mokslai, gautos kvalifikacijos P. Skrudupiui suteikia teisę, be vadovavimo globos namams, dirbti pedagoginį bei teisinį darbą. Tą jis ir daro mokydamas socialinio darbo Panevėžio kolegijos studentus bei dirbdamas mediatoriumi Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje.

Kaip mediatorius – tarpininkas, nešališkas asmuo, padedantis spręsti konfliktus, – P. Skrudupis tampa nesutariančiųjų taikytoju, kai besiskiriantys tėvai nepasidalija vaikų priežiūros, kai žmonėms kyla finansinių bei įvairių kitų bėdų. Kai teismo procese galima taika, P. Skrudupio užduotis tuomet būna kartu su abiem besiginčijančiomis pusėmis rasti geriausią sprendimą.

Tačiau teisininkas sako, kad jam dažnai tenka imtis mediatoriaus vaidmens ir atliekant tiesioginį – senelių globos namų vadovo darbą. Prisireikia padėti spręsti globotinių bei jų artimųjų, giminaičių problemas.

Panašų, tik kitaip pavadintą darbą P. Skrudupis pasakoja turėjęs ir iki tapdamas globos namų direktoriumi. Panevėžio vyskupijos šeimos centre jis dirbo su išsiskyrusiais asmenimis, organizavo mokymus kūdikių besilaukiančioms šeimoms. Teko jam dirbti ir tikybos, etikos bei anglų kalbos mokytoju.

Šv. Juozapo globos namams vadovauti jis pradėjo nuo 2008-ųjų.

„Dirbti į šiuos globos namus atėjau tada, kai tie dar nebuvo pastatyti, – prisimena P. Skrudupis. – Reikėjo išspręsti nemažai teisinių ir finansinių problemų, baigti statybas, o tada jau buvo galima apgyvendinti žmones.“

Privilegija tarnauti kitam

Šiuo metu šv. Juozapo globoje yra 88 žmonės. Į greta veikiančią labdaros valgyklą pasiimti maisto paketų ateina dar po pusšimtį žmonių kas dieną, dar keli panevėžiečiai gauna šių globos namų teikiamą paslaugą į namus.

Organizuojama pagalba negalią turintiems panevėžiečiams, Panevėžio bendruomenių šeimos namų veikla, kur socialinės paslaugos pasiekia konkrečius asmenis ir konkrečias miestiečių šeimas.

Netrukus šalia Šv. Juozapo globos namų pradės veikti savarankiško gyvenimo namai, juose įsikurs 6 gyventojai. Tad direktoriui ir 84 jo bendradarbiams, kaip visada pabrėžia žodžio „pavaldinys“ vengiantis P. Skrudupis, veiklos niekada netrūksta.

Pasidomėjus, kaip apskritai pasikeitė pati socialinė sistema per jo vadovavimo senelių globos namams metus, pašnekovas pripažįsta: pokyčių išties daug. Ir paslaugų teikiama vis daugiau, ir parengiama daugiau socialinio darbo, kitų specialistų.

„Tačiau aš matau problemą, kad ne visi dirbantieji su pagalbos reikalingaisiais mato juose sau lygiavertį asmenį. Kartais susikuria perdėm globėjiškas santykis, o tai nėra gerai“, – atvirauja P. Skrudupis, trokštantis, kad tie, kas teikia pagalbą, suprastų tai kaip privilegiją tarnauti kitam, turinčiam savitą gyvenimo istoriją.

„Tad aš ir studentams, kuriuos mokau, ir kolegoms stengiuosi priminti, kad kiekvienas žmogus savo esybe yra ne tik svarbus, bet ir šventas. Būtent tas jame esantis šventumo pradas žmogų daro išskirtinį, unikalų, vienintelį“, – sako P. Skrudupis.

Teko maištauti

Globos namų vadovas neslepia vidurinėje mokykloje Panevėžyje pagal gaunamus pažymius buvęs vidutiniokas. Iš bendraamžių išsiskyrė tuo, kad augo tikinčioje smulkų verslą turėjusių tėvų šeimoje. Tikėjimas ir darė jį savotišku maištautoju.

„Manasis maištas buvo toks, kad, tėvų pamokytas, jau pirmosiose klasėse atsisakiau būti sovietinės vaikų organizacijos nariu – spaliuku“, – šypsosi prisiminęs ir sako priėmimo dieną netgi nenuėjęs į mokyklą.

„Nebuvau ir pionieriumi, – tęsia P. Skrudupis. – Tačiau kai atkūrus mūsų šalies nepriklausomybę vėl buvo atkurta ir ateitininkų organizacija, atradau bendraminčių, mielai įsiliejau į ją, noriai dalyvavau ateitininkų stovyklose.“

Anuomet, atsivėrus sienoms, į Lietuvą atvykdavo ateitininkų iš kitų šalių. Svečiai atrodė kitokie, laisvi, drąsiai kalbantys, turintys idėjų, skatinantys mąstyti, nebijantys liudyti tikėjimo ir kviečiantys gilintis į jį.

„Dabar galėčiau įvardyti, kad kaip tik tuomet aš labai norėjau ir labai stengiausi suvokti, kaip funkcionuoja pasaulis, be to, gyvenau tikėjimu, ieškančiu supratimo bei pagrindimo“, – mena P. Skrudupis.

Šios paieškos po vidurinės baigimo jį nuvedė į Vilniaus kunigų seminariją, kurioje studijavo dvejus metus. Po šių studijų, tikėjimo bičiulių raginamas, pasinaudojo galimybe trejus metus studijuoti viename Amerikos universitetų. Pasirinkt teologo-religinių studijų specialisto studijų kryptį.

Filosofijos magistro laipsnį ir mokytojo kvalifikaciją jis įgijo jau Vilniaus pedagoginiame universitete, po to gilino žinias vienoje Austrijos aukštųjų mokyklų. Nuo 2008-ųjų iki 2014 metų P. Skrudupis Lietuvoje studijavo dar ir teisę – turi teisės magistro diplomą.

Traukia vandenų platybės

Į tiesų klausimą, kodėl netapo kunigu, P. Skrudupis atsako, kad apie tai kalbėti būtų pernelyg asmeniška.
Pasiteiravus apie šeimą, irgi išlieka santūrus: „Atsakysiu taip: esu tėtis ir turiu puikią 14 metų dukrą. Nepaisant to, kad su žmona gyvename skyrium, gyvenimo prasmę matau tėvystėje. Apskritai esu įsitikinęs, jog įvairūs gyvenimo prasmės ar ramybės ieškojimai itin glaudžiai susiję su šeimos santykiais ir šeimos ryšiais.“

O štai paklaustas apie laisvalaikį P. Skrudupis iškart prisipažįsta esąs keliautojas. Ir taip nuo mažens – keliones mėgusių tėvų po kone visą buvusią Sovietų Sąjungą išvežiotas. Dabar jį itin vilioja kalnai, kol nesiautė pandemija, dažna kelionių kryptis buvo Pietų Italija – pas ten gyvenantį bičiulį.

Molainių kaime, kuriame užaugo, vyras turi sodybą, ten net ir ūkininkauja. Sako ketinantis šią vietą paversti tokia, į kurią galėtų atvykti sveikatos problemų turintys vaikai – pabūti gryname ore, pažaisti, pabendrauti su naminiais gyvūnais. Tiesa, avelės ir triušiai, šeimininko teigimu, dar tik ateities dalykas. Tačiau socialinio ūkio ir reabilitacijos vietos idėja net labai gyva.

Visai neseniai P. Skrudupis sako pradėjęs mokytis ir buriuoti. Kol kas netoli krantų, tačiau tikisi išplaukti ir į platesnius vandenis. Tačiau tik griežtai tiesiogine prasme: paklaustas, ar jo netraukia ir politinės srovės, nė akimirkos nedvejoja.

„Na šito tai jau tikrai nenoriu. Esu laimingas ten, kur esu, tai yra dirbdamas su reikalingais pagalbos ar ūkininkaudamas. Laimę teikia tai, ką veikiu – o valdžia netraukia“, – patikina.

Komentarai

  • koks nuostabus myli visus senelius zmones

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų