-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Grybavimas juokais Lietuvoje pakrikštytas viena iš nacionalinių sporto šakų – jei tik jo entuziastų godumas nesunaikins pamėgto užsiėmimo olimpinės dvasios.
Šią savaitę „Panevėžio balsas“ panevėžiečių klausia, ar jie mėgsta rinkti grybus. O dar – ar valgo grybų patiekalus? Gal turi ir savo mėgstamiausią?
Į mišką išsiruošti tenka tikrai dažnai. Jau 27-eri metai, kai turiu sodybą Aukštaitijos nacionaliniame parke Utenos rajone. Šiltąjį sezoną, jeigu nieko nesuplanavęs, savaitgalius leidžiu tik sodyboje, o ten aplinkui – vien miškai ir ežerai.
Kai prasideda grybai – grybauju, o kai jų nėra – žvejoju. Mėgaujuosi tuo, ką duoda mūsų gamta.
Visus pagrindinius grybus pažįstu, bet ne visus renku. Vietiniai, kurie gyvena tuose miškuose, sako, kad yra tik dviejų rūšių grybai: voveraitės ir baravykai. Kitų grybų nėra. Bet, be voveraičių ir baravykų, aš dar vadinamuosius kalpokus, arba vokietukus, renku. Ūmėdžių, kelmučių ir visokių kitokių neimu.
„Kai prasideda grybai – grybauju, o kai jų nėra – žvejoju. Mėgaujuosi tuo, ką duoda mūsų gamta.“
Grybus mėgstu valgyti. Skaniausias vasaros maistas – svieste keptos voveraitės su šviežiomis bulvėmis. O žiemai dažniausiai pagal seną šeimos receptą ruošiame džiovintus baravykus.
Tradicinis Kūčių patiekalas – „ausytės“ su džiovintais baravykais. Tai kažkas panašaus į koldūnus, kurių įdaras – džiovinti baravykai. Kiti juos verda, bet mūsų šeimoje „ausytės“ kepamos aliejuje. Tai senovinis lenkiškas receptas, dar vadinamas „uški“, paveldėtas iš močiutės, einantis iš kartos į kartą ir kepamas tik Kūčioms.
Anksčiau teko kelis kartus ir po bagažinę baravykų parsivežti, bet pastaraisiais metais baigiau šį „sportą“. Turiu savo normatyvą – du senoviniai krepšiukai, ir viskas. Kai tenka per naktį sutvarkyti tokį kiekį grybų, supranti, kad mūsų šeimai pakanka dviejų krepšių.
Pomėgis grybauti – nuo vaikystės, kai mane kokių 5–6 metukų tėtukas nusiveždavo dviračiu į Žaliąją rinkti grybų.
Šiemetinis grybavimo sezonas buvo labai, labai geras. Auga baravykai, o iš paskos ir visi kiti grybai. Antradienį dar buvau miške. Radau ir raudonikėlių, ir baravykėlių. Pastarųjų nors nebedaug, bet dar galima rasti.
Grybauju Žaliojoje, lapuočių miškuose už Naujamiesčio ir kitur. Šiemet labai gražiai baravykai dygo Žaliojoje.
Renku visus valgomuosius grybus, kokius randu. Aš juos pardavinėju, o žmonėms reikia visokių grybų. Nustojo intensyviai augti baravykai – pradėjo augti kelmučiai. Vienoje vietoje radau daug gražių. Nelabai kas jų ir turėjo turguje.
„Renku visus valgomuosius grybus, kokius randu.“
Šiemet augo ruduokės. Nešiau iš miško savaitę, jei ne daugiau. Dabar jų irgi dar yra, bet pakirmijusios.
Įspūdingiausi laimikiai, kai krūvoje randi daug baravykų. Tada ir nufilmuoju kokį 20 vienoje vietoje. Einu toliau – ir vėl jų yra, ir vėl.
Šiemet su dukra radome daug raudonikių. Nedideliame plotelyje augo gal 35 vienetai! Tokie gražūs, švietė iš tolo.
Pastebiu, kad dabar žmonės miškuose jau truputį mažiau samanas išvarto, jau protingesni tapo. Tačiau vietomis matosi. Kur aš grybauju, žmonių mažai būna.
Kartais samanas išknisa ir šernai. Esu tokių atvejų matęs Paįstrio miškuose. Neseniai nuvažiavau voveraičių, o taip šernų išknista – gal kokie du hektarai gražaus miško ploto. Ir voveraičių buvo sumindytų.
Esu tas, kuris nemėgsta grybauti. Yra dvi priežastys. Viena jų toji, kad miške man apskritai nejauku. Antroji priežastis – nuėjęs į mišką kažkodėl nematau grybų.
Pamenu, dar vaikystėj, kai eidavom su mama grybauti, aš būdavau krepšių nešikas, o rastus grybus į tuos krepšius kraudavo mama.
Sykį užėjome grybingą vietą, tai mama net subarė mane, kodėl aš mindau baravykus. Nors aš maniau, jog stoju ant nukritusių medžių lapų.
Nepaisant to, kad nemėgstu grybauti, valgyti grybus man labai patinka. Net seilė tįsta prisiminus vaikystės grybienę, mamos išvirtą su šviežiomis bulvėmis ir pagardintą spirgučiais.
Beje, nors pats negrybauju, mūsų namuose grybų būna. Jų prirenka mano žmona. Ji – miško vaikas, tvirtina, kad blogų žmonių reikia bijoti, ne žvėrių.
„Net seilė tįsta prisiminus vaikystės grybienę, mamos išvirtą su šviežiomis bulvėmis ir pagardintą spirgučiais.“
Į mišką man nesinori eiti, nes įtariu, kad orientacija prastoka. Bijau ne tik erkių ir įniršusių žvėrių, bet ir pasiklysti. Be to, ir šiaip miškas man dvelkia grėsme.
Sykį jaunystėje teko jau pavakare miško keliuku vienam pačiam pasiekti uošviją, tai krūpčiojau nuo kiekvienos šakos krustelėjimo. Atrodė, kiekviename žingsnyje manęs tyko vilkas, šernas, o gal net meška. Atsikvėpiau tik tada, kai išėjęs į palaukę išgirdau burzgiant traktorių.
Mano baimę stiprina ir tai, kad esu matęs, ką vienas, matyt, išbadėjęs šernas yra padaręs pažįstamo medžiotojo drabužiams. Pats medžiotojas sugebėjo nuo to šerno pabėgti, bet matyti drabužių skutai ir iki tol jaustą miško baimę dar labiau sustiprino.
Grybauti labai mėgstu. Nors nesu itin įgudusi grybautoja, bet ir pradžiamoksle savęs taip pat negaliu vadinti.
Grybavimas man dar vienas pomėgis, tarsi terapija, kai galiu pabėgti nuo rutinos ir rūpesčių. Dar vaikystėje tekdavo su giminaičiais keliauti į mišką, seneliai, dėdė kartu pasiimdavo, tad taip pažinau grybus.
Nors tuomet man tai neatrodė didelis malonumas, nes patiekalų su grybais nemėgau, tačiau dabar labai dažnai lankausi miške. Bet tik tuomet, kai dygsta grybai. Kitais metų laikais mieliau renkuosi pasivaikščiojimus pajūriu, bet ruduo traukte traukia pasižvalgyti po grybų pasaulį.
Dažniausiai renku pačius populiariausius: baravykus, raudonviršius, bet labiausiai mėgstu voveraites. Beveik visuomet grįžtu pilnu krepšiu grybų, tad jeigu dar rinkčiau ir kitokius, būtų per daug. Tad palieku kitiems.
„Kas kartą eidama į mišką vis galvoju, kad šis bus tikrai paskutinis grybavimas šiais metais, bet praeina pora dienų ir vėl traukia pasivaikščioti.“
Ne kartą teko grybauti ir Norvegijoje. Ten miškuose grybų nors vežimu vežk. Galima rasti ir retesnių, bet taip ir neišdrįsau jų nei rinkti, nei juolab ragauti, nors vietiniai juos vertina.
Beje, į mišką keliauju ne tik grybauti, man grybus patinka ir fotografuoti. Mano fotografijose – įvairiausios rūšys – ir valgomieji, ir nuodingi, ir menkaverčiai. Smagu, kai gali įamžinti keistose, išskirtinėse vietose augančius ar žavingai iš po lapų lendančius grybus bei jų šeimynas. Tokioms nuotraukoms ir šmaikščius pavadinimus sugalvoju.
Šie metai dosnūs grybų, tad ir virtuvėje jais kvepia dažnai. Mielai gaminu suktinukus su grybais, labai gardu virtinukai su voveraitėmis. Žiemai irgi pasiruošiau ir baravykų, ir voveraičių.
Kas kartą eidama į mišką vis galvoju, kad šis bus tikrai paskutinis grybavimas šiais metais, bet praeina pora dienų ir vėl traukia pasivaikščioti. Jau spalio vidurys, o grybų miške užtektinai, vis dar nulekiu, patikrinu žinomas vietas ir grįžtu nešina pilna pintine bei puikios nuotaikos.
