-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dalios Smagurauskaitės draugystė su Italija prasidėjo prieš šešerius metus, kai ji apsigyveno Florencijoje. Moteris ten išvyko pagal Europos savanorių tarnybos programą, Florencijos savivaldybės paruoštą projektą.
„Studijavau kultūros ir meno istoriją, todėl labiau su šiomis sritimis susijusią šalį nei Italija būtų sunku rasti. Domėjausi itališku kinu, šiek tiek studijavau kalbą. Be to, buvo labai smalsu patirti legendomis apipintą pietietišką gyvenimą“, – apie savo susižavėjimą Italija „Panevėžio balsui“ kalbėjo keliautoja.
Turistai mafijos nedomina
Iš meilės Italijai gimė dvi D. Smagurauskaitės knygos. Pirmoji pasirodė beveik prieš dvejus metus – apie Italijos regioną, kuriame gyveno, – Toskaną. Neseniai pasaulį išvydo ir naujausia knyga apie Siciliją.
Keliautoja neslepia, kad sala patraukė daugybe skirtingų veidų ir emocijų.
„Sicilija – tarsi mozaika, kurią galima tyrinėti ir žiūrinėti labai ilgai, – tikina D. Smagurauskaitė. – Joje galima pamatyti gyvenusių tautų pėdsakus, gamta čia nuostabi, maistas verčia varvinti seilę, o patys siciliečiai visuomet stebina svetingumu ir ne pačiu lengviausiu charakteriu.“
Ne paslaptis, kad Sicilijos vardas pasaulyje pirmiausia siejamas su mafija. Rašytoja neneigia – prie tokio salos įvaizdžio kūrimo itin prisidėjo knygos ir filmai.
„Dažnai mafija pateikiama kaip teigiamas reiškinys. Ji tarsi savotiškas pietietiškas Robinas Hudas, padedantis nuskriaustoms šeimoms“, – tvirtino pašnekovė. Tačiau tikrovė yra visiškai kitokia. Mafija – tai sudėtinga organizuota nusikalstama grupuotė, kurios pagrindinis tikslas yra nauda siauram savų žmonių ratui. Ji užsiima narkotikų platinimu, ginklų kontrabanda, valdo prostitucijos tinklus.
„Grupuotės yra infiltravusios savo patikėtinius į valdžios institucijas, tad labai dažnai stambius viešuosius pirkimus laimi su mafija susijusios įmonės. Turistai mafijos nedomina, – tikino moteris. Ir pridūrė: Dalis siciliečių neigia mafijos egzistavimą arba sako, kad ji ne tokia, kokia buvo „senais gerais laikais“. Tokiu atveju esu linkusi įtarti, kad kalbantysis vienaip ar kitaip yra susijęs su nusikaltėliais.“
Tarp vietinių yra ir tokių, kurie apie mafiją kalbėti nemėgsta, nes daugumai jų ši tema yra skaudi ir kiek gėdinga.
Bet D. Smagurauskaitė, rašydama knygą apie Siciliją, norėjo papasakoti ne apie tai, o apie su ja kovojančius paprastus gyventojus. Tuos, kurie priešinasi reketui, iš mafiozų konfiskuotose žemėse kuria kaimo turizmo sodybas ir vyno ūkius, rengia ekskursijas ir pasakoja turistams apie tai, kokia žiauri yra mafija.
„Sicilija – tarsi mozaika, kurią galima tyrinėti ir žiūrinėti labai ilgai.“
D. Smagurauskaitė
Sicilijos rašytoja nelaiko pavojingu kraštu. Čia kaip ir visur kitose vietovėse reikia laikytis elementarių saugumo taisyklių.
„Ko nereikėtų daryti? Palikti daiktų ant automobilio sėdynės, puoštis brangiais papuošalais ir laikrodžiais, naktį vaikštinėti pavojinguose didmiesčių rajonuose. Kitaip tariant, viso to, ko nederėtų daryti Prancūzijoje, Vokietijoje ar Lietuvoje“, – patarimų negailėjo moteris.
Keliautoja savo antrąją knygą apie Italiją pavadino „Saulės sala Sicilija“. Tokį pavadinimą lėmė tai, jog saulė ten šviečia daugiau nei du šimtus dienų per metus.
„Kita vertus, kai pagalvoju apie salą, prisimenu žmonių šypsenas ir dideles širdis. Man visa tai taip pat siejasi su saule“, – šypsojosi D. Smagurauskaitė.
Ji tikina, kad kiekvienas Italijos regionas yra skirtingas. Keliaujant iš šiaurės į pietus, keičiasi peizažas, dialektai, net maistas ir tradicijos.
O Sicilija ypatinga savo istorija, nes ji buvo daugybės tautų ir kultūrų sankryža. Salos gyventojai kalba sicilietišku dialektu, kurį nelengva suprasti ir patiems italams.
„Vietiniai žmonės yra beprotiškai svetingi, besididžiuojantys savo sala. Jie labai myli Siciliją ir stengiasi, kad ir turistai ją pamėgtų bei suprastų. Žinoma, jie temperamentingi ir vos per kelias akimirkas gali tapti geriausiais draugais arba labai įsižeisti dėl menkniekio“, – pasakojo pašnekovė.
D. Smagurauskaitę žavi tai, kad sicilietis garbės reikalu laiko svetingumą. Svečiu, ypač užsieniečiu, labai rūpinamasi. To Dalia sako pasigendanti turistų išlepintuose miestuose: Romoje, Florencijoje ar Venecijoje.
Keliautoja juokiasi, kad visos Sicilijos per vienas atostogas pamatyti ir pažinti neįmanoma. Pati ji saloje lankėsi ne kartą, o prieš atiduodama knygą leidėjams Sicilijoje praleido dar mėnesį, nes norėjo kuo geriau pažinti kraštą ir jo žmones.
D. Smagurauskaitės nuomone, Sicilijoje būtina pamatyti arabiška dvasia dvelkiantį Palermą, vieną iš archeologinių parkų – Agridžento Šventyklų slėnį arba Selinuntę, Noto slėnį ir jame pasislėpusius barokinius miestus, mažytį rojaus kampelį – Lampedūzos salą (deja, liūdnai pagarsėjusią per migracijos krizę), baltąjį Sirakūzų miestą ir, žinoma, garsųjį Etnos ugnikalnį.
„Šios vietos man padarė didžiausią įspūdį ir kiekviena savaip. Ant Etnos galima pasijusti tarsi kitoje planetoje, o mintis apie po kojomis ugnimi alsuojančius žemės vidurius jaudina. Visai kitaip yra Lampedūzos saloje – ten, toli nuo civilizacijos, apima visiškas ramybės ir atsipalaidavimo jausmas, – pasakojo D. Smagurauskaitė. – Archeologiniai parkai suteikia leidžia prisiliesti prie tūkstantmetės istorijos tiesiogine prasme, nes daugumą griuvėsių galima pačiupinėti.“
Sicilijoje, sako Dalia, viskas vyksta savu ritmu ir pagal savas taisykles: didmiesčiuose šias diktuoja temperamentingieji jų gyventojai, provincijoje – ramybės kupina gamta.
Dalia sako, kad apibūdinti Siciliją keliais žodžiais beveik neįmanoma. Gyvenimas didmiesčiuose ir mažuose miesteliuose skiriasi. Didžiuosiuose salos miestuose vyrauja chaosas, triukšmas, žmonės skuba, gaišta laiką eismo spūstyse, vėluoja, turgaus pardavėjai garsiai šūkauja. O mažų miestelių ir kaimų ritmas visai kitoks, labai ramus.
„Čia gyvenimas verda rytą – baruose ir turguje, o atėjus pietums, parduotuvės ir barai užsidaro, gatvėse nelieka nė gyvos dvasios. Gyvenimas į jas grįžta tik vakarop“, – atskleidė pašnekovė.
Dalia Sicilijoje nemalonių nuotykių nėra patyrusi. Ji prisiminė vos kelis atvejus, kuriam laikui sugadinusius nuotaiką.
„Galiu paminėti į Lampedūzos salą neišplaukusį keltą, nors jūra buvo ramut ramutėlė, dvigubai didesnį užstatą už automobilį, negu buvo numatyta, nešildomą viešbučio kambarį ankstyvą pavasarį“, – vardijo keliautoja, bet čia pat šypsodamasi pridūrė, jog keliaujant po salą reikia būti pasiruošus nedidelėms „staigmenėlėms“. Svarbiausia atsipalaiduoti ir nesinervinti, nes gyvenimas Sicilijoje vyksta savu ritmu ir pagal savas taisykles.
„Siciliją aš pažįstu kaip turistė, – prisipažino Dalia. – Nesijaučiu gerai pažįstanti kasdienį salos gyvenimą, rutiną. Tačiau ieškodama atsakymų į įvairius klausimus daug skaičiau ir klausinėjau.“
D. Smagurauskaitė į savo knygą apie Siciliją įtraukė ir pokalbius su vietiniais žmonėmis. Taip sumanė, kai jau buvo baigusi pusę rankraščio. Vieni pašnekovai jos kelyje pasipainiojo netyčia, apie kitus lietuvė perskaitė gilindamasi į įvairias temas.
„Stengiausi parinkti Lietuvoje neįprastų sričių atstovus – pavyzdžiui, vulkanologą, jūrinių vėžlių gelbėjimo centro biologę, imperatoriaus palikuonį ir kitus. Man buvo įdomūs jų pasakojimai apie Siciliją ir jų pačių santykis su sala“, – pabrėžė rašytoja.
D. Smagurauskaitės teigimu, siciliečiai labai išdidūs žmonės, nepaprastai mylintys gyvenimą ir vertinantys savo salą, stengiasi apie ją kalbėti gerai. Tiesa, paburnoti ant valdžios, kaip ir mes – nevengia. Nors jaunimo emigracija didelė, tačiau daugelis keliautojos sutiktų žmonių teigė, kad jie savo salos į jokią kitą vietą žemėje neiškeistų.
„Vietiniai labiausiai didžiuojasi salos gamta, tradicijomis, ypač maistu. Maistas yra ir pats populiariausias būdas parodyti svetingumą ir įsiteikti svečiams. Dietos laikytis Sicilijoje tiesiog neįmanoma! O jei bandysite atsisakyti siūlomų patiekalų, rizikuosite įžeisti virėją arba namų šeimininkę“, – šypsojosi pašnekovė.
Dalia kitus keliautojus nuramina ir sako, kad jai, šešerius metus gyvenusiai viename brangiausių Italijos miestų, Sicilija atrodo gana pigus kraštas.
„Juokinga, tačiau italai iš žemyninės dalies skundžiasi, kad sala yra brangi. Žinoma, viskas priklauso nuo metų laiko ir kiekvieno turisto poreikių“, – kalbėjo moteris.
Pasak keliautojos iš Lietuvos, siciliečiai nepaprastai svetingi ir didžiuojasi bei mielai dalijasi savo salos gėrybėmis.
Dalia sako, kad bene įspūdingiausias objektas, kuriame ji praleido ne vieną valandą, – Monrealio katedra, įtraukta į UNESCO paveldo sąrašus. Jos interjerą puošia šeši tūkstančiai kvadratinių metrų XII–XIII amžiaus bizantinio stiliaus mozaikų, kuriose vaizduojamos Senojo ir Naujojo Testamento scenos, o apsidėje – milžiniškas Kristaus atvaizdas.
„Dar viena vieta, kurioje leidau ir vėl galėčiau leisti ilgas valandas, – Agridžento Šventyklų slėnis su vienu iš įspūdingiausių išlikusių graikų miestų. Jame stovi dešimties dorėninių šventyklų liekanos, nekropolis, agora, gynybiniai įtvirtinimai ir daugybė kitų pastatų. Šventyklų slėnyje galima prisiliesti prie senosios Europos kultūros ištakų!“ – su susižavėjimu vėl Siciliją prisiminė D. Smagurauskaitė.
Ji teigė negalinti nepaminėti ir Sirakūzų, kvapą gniaužiančio barokinio miesto. Vis dėlto, nepaisant visų Sicilijos architektūrinių bei kultūrinių stebuklų, saloje į akis krenta šiukšlės, apleistos pakelės ir ne visai legaliai pastatyti namai.
„Deja, pietiečiai dar neišmoko saugoti to, ką turi, – apgailestavo keliautoja. – Taip pat kartais būna sunku suderinti reikalus – žmonės linkę vėluoti ir atidėti, biurokratija yra sunkiai pakeliama. Italijoje, kaip ir kiekvienoje šalyje – yra tiek gerų, tiek blogų dalykų.“
Moteris sako, kad apie Siciliją įvairiais aspektais daugybę knygų yra prirašę tiek patys italai, tiek užsieniečiai. O josios knyga pirmiausia skirta lietuviams.
„Italai galėtų nebent pamatyti, kaip jų salą supranta ir mato viena užsienietė iš Šiaurės Europos“, – aiškino Dalia, pridūrusi, jog pasakyti, kur tiksliai yra Lietuva, gali tik nedaugelis italų.
D. Smagurauskaitė jau aplankiusi daugiau nei trisdešimt šalių. Paskutinė iš jų – Jungtinės Amerikos Valstijos, tačiau įspūdingiausios kelionės titulą moteris suteikia Jordanijai. Ji prieš kelionę visuomet užsisako bilietus ir rezervuoja viešbučius. Jei reikia, išsinuomoja automobilį, taip pat susirenka pagrindinę informaciją apie vietą ar šalį, lankytinus objektus ir maistą.
„Planavimas, ruošimasis kelionei – didžiulis malonumas. Tačiau turiu prisipažinti, kad į trumpas savaitgalio keliones leidžiuosi ir visai nepadariusi namų darbų“, – tvirtino keliautoja.
