-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tarp pagerbtųjų – ir garsūs panevėžiečiai: Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Eleonora Koriznaitė, „Vilties“ progimnazijos pradinių klasių mokytoja Asta Sakalienė, Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytojas neurochirurgas Gediminas Miliūnas.
Ceremonijoje prezidentas Gitanas Nausėda kalbėjo, kad savo darbais tarnaujantys žmonėms asmenys yra neįkainojamas pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis daugeliui.
„Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi už įsimintinus vaidmenis bei reikšmingą indėlį į Lietuvos kultūrą apdovanota lietuvių teatro, kino ir televizijos aktorė Eleonora Koriznaitė,
artimųjų ir bičiulių dažniau vadinama Eglute, sukūrė dešimtis įsimintinų vaidmenų teatro scenoje, filmavosi kino filmuose.
„Kūrybiniame kelyje ne visada vyksta taip, kaip norėtum, bet kai gauni tokį apdovanojimą, tai sustiprina ir duoda jėgų toliau eiti keliu, kuriame matau prasmę.“
E. Koriznaitė
Nors teatro ikona oficialiai savo kaip aktorės karjerą pradėjo 1976-aisiais, kai įstojo mokytis į J. Miltinio teatro studiją, o po ketverių metų pradėjo dirbti tame pačiame teatre, jos kelias prasidėjo gerokai anksčiau.
Būdama vos dvejų metų, ji jau vaidino viščiuką spektaklyje „Katės namai“. Vištą vaidinusi Ona Banionienė nešiodavo po sceną Eglutę, nes mažiausioji aktorė nespėdavo paskui kitus viščiukus.
Apdovanojimas prezidentūroje aktorei Eleonorai Koriznaitei tapo didele staigmena. R. DAČKAUS nuotr.
E. Koriznaitė bandžiusi savo gyvenimą susieti su daile, lankė Dailės mokyklą, tačiau scenos trauka buvusi didesnė. Jos mama – taip pat garsi aktorė, J. Miltinio mokinė Eleonora Matulaitė, tad toks gyvenimo kelio pasirinkimas nieko nenustebino.
Apdovanojimas prezidentūroje E. Koriznaitei tapo didele staigmena.
Mat jos kandidatūros, anot aktorės, niekas neteikė – pats prezidentas taip nusprendęs.
„Esu maloniai nustebinta įvertinimu. Kūrybiniame kelyje ne visada vyksta taip, kaip norėtum, bet kai gauni tokį apdovanojimą, tai sustiprina ir duoda jėgų toliau eiti keliu, kuriame matau prasmę“, – sakė E. Koriznaitė.
Simboliška, kad pastaruoju metu E. Koriznaitei dažnai tenka įsikūnyti į Panevėžio krašto šviesuolę Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, tiek daug nuveikusią Lietuvos labui. Savo idėjomis, vertybėmis ir pasaulio matymu ji labai artima ir pačiai aktorei.
„Su G. Petkevičaite-Bite negaliu lygintis, bet bandau palaikyti jos idėjas ir nešti toliau“, – sakė E. Koriznaitė.
Valstybiniu apdovanojimu įvertinta Asta Sakalienė svarsto, jog vaikų kartos, mokymo metodai, būdai ir priemonės keičiasi, bet mokytojo tikslas lieka tas pats. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Lietuvos prezidentas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu už pedagoginius nuopelnus, profesionalumą ir inovatyvius sprendimus, orientuotus į mokinių pažangą, apdovanojo ir „Vilties“ progimnazijos pradinių klasių mokytoją ekspertę Astą Sakalienę.
Šiuo metu užsienyje atostogaujančiai pedagogei apdovanojimas bus įteiktas vėliau.
A. Sakalienė už savo kūrybiškumą, inovatyvumą ir atsidavimą darbui vertinama ne tik mokinių ir jų tėvų. Pedagogė pelniusi šalies ir Panevėžio mokytojo vardą, prieš penkerius metus išrinkta inovatyviausia pradinių klasių mokytoja Lietuvoje.
Pasak A. Sakalienės, kiekvienas įvertinimas svarbus ir reikšmingas, parodantis, kad pasirinkai tinkamą kelią.
„Kaskart gavusi įvertinimą jaučiuosi, kad esu savo rogėse, ir tai, ką darau, darau tinkamai. Visuomet smagu, kai ir kiti tai pastebi, įvertina“, – sakė A. Sakalienė.
„Pedagogika buvo mano svajonė nuo mažens ir tikslingai tuo keliu ėjau.“
A. Sakalienė
Pedagogė nuo vaikystės žinojusi, kad taps mokytoja.
Jos senelis, mama, tetos, sesuo taip pat pasirinko šį kelią, tad ji turėjo įkvepiančių pavyzdžių.
A. Sakalienė svarsto, kad mokytojo darbas yra pašaukimas, gyvenimo būdas.
Vaikų kartos, mokymo metodai, būdai ir priemonės keičiasi, bet mokytojo tikslas lieka tas pats – „įnorinti“ vaikus mokytis, padėti jiems atsiskleisti, paruošti gyvenimui.
„Pedagogika buvo mano svajonė nuo mažens ir tikslingai tuo keliu ėjau. Norint dirbti pedagoginį darbą, reikia daug – tam tikrų vertybinių nuostatų, žmogiškųjų savybių, atkaklumo, kantrybės, kūrybiškumo, pareigingumo, meilės vaikams – reikia begalės dalykų ir ta visuma nulemia pedagoginio darbo sėkmę“, – mano A. Sakalienė.
Riterio kryžiaus kavalierius gydytojas Gediminas Miliūnas. R. DAČKAUS nuotr.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi už ilgametį profesionalų darbą gelbstint ligonius ir jiems grąžinant viltį gyventi, už jaunosios medikų kartos mokymą nelikti abejingiems pacientui ir jo ligai įvertintas Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytojas Gediminas Miliūnas.
Respublikinės Panevėžio ligoninės Neurochirurgijos skyriui G. Miliūnas vadovavo nuo pat jo įkūrimo iki praėjusių metų gegužės, kai šias pareigas perleido kolegai.
Simboliška, kad gydytojo vaikystės namai stovėję ten, kur dabar yra Konsultacijų poliklinika. Tuo metu šioje vietoje dar nebuvo nei dabartinių gimdymo namų, nei daugelio kitų po Respublikinės Panevėžio ligoninės teritoriją išsibarsčiusių pastatų.
Dar besimokydamas universitete, G. Miliūnas turėjo dvi svajones – grįžti dirbti į gimtąjį miestą ir tapti neurochirurgu. Abiejų jų įgyvendinti iš karto nepavyko – tuo metu Panevėžio ligoninė dar neturėjo Neurochirurgijos skyriaus. Tad panevėžietis nusprendė likti Kaune ir gilinti chirurgo žinias.
„Man didžiausias džiaugsmas, kad dar galiu dirbti ir padėti žmonėms.“
G. Miliūnas
Maždaug dešimt metų Kauno klinikose išdirbusį neurochirurgą pasiekė žinia, kad Panevėžio ligoninėje planuojama atidaryti naują Neurochirurgijos skyrių. Ilgai nedvejojęs G. Miliūnas susikrovė lagaminus ir grįžo į gimtąjį miestą vadovauti ką tik įkurtam skyriui. Nuo pat 1986-ųjų daugiau nei tris dešimtis metų gydytojas ir vedė jį pirmyn.
„Turėjau gerą darbą Kauno klinikose, bet labai traukė gimtinė ir galimybės padėti savo miesto žmonėms. Džiaugiuosi, kad tąkart apsisprendžiau grįžti į gimtąjį miestą“, – sakė G. Miliūnas.
Iš prezidento rankų Riterio kryžių atsiėmęs medikas teigė nesureikšminantis apdovanojimų, tačiau gauti tokį įvertinimą, paspausti prezidentui ranką, anot G. Miliūno, be galo malonu.
Gydytojas kuklinasi, kad šis įvertinimas ne jo asmeninis, o visos komandos, kurioje dirba per tris dešimtys žmonių, nuopelnas: gydytojų, slaugytojų, Operacinio skyriaus kolegų.
„Visų apdovanoti negali, tai kažkam teko atsiimti. Šiuo apdovanojimu norėčiau pasidalyti su visais. Man didžiausias džiaugsmas, kad dar galiu dirbti ir padėti žmonėms“, – „Sekundei“ kalbėjo G. Miliūnas.
