-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Panevėžio balsas“ ne kartą pasakojo istorijas apie žmonių pažintis, jų tarpusavio santykius, vestuves, išsiskyrimus ir susitaikymus
ARCHYVO nuotr.
Vasario 14-oji dabar skirta meilei – minima Švento Valentino, Įsimylėjėlių, diena. Vis dėlto daugeliui jau įprasta, tradicijas turinti šventė yra palyginti dar visai nauja, pradėta populiarinti ir švęsti jau po nepriklausomybės atgavimo. Bet, manoma, panaši šventė senovės lietuvių kultūroje galėjo būti gegužės 13-oji – meilės deivės Mildos diena.
Pažintys gegužinėje
Vartant prieškarinius „Panevėžio balso“ numerius apie Įsimylėjėlių dieną nepavyko rasti nė užuominos. Niekur nerašyta ir apie deivės Mildos dienai skirtus renginius.
Vasarį nemažai rašinių būdavo dedikuojama Vasario 16-ajai, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo dienai, o gegužės numeriai mirgėte mirgėjo kitų švenčių aprašymais – tuo metu vykdavo dainų ir šokių šventės, daug masinių renginių.
Meilės tema taip pat bene dažniausiai būdavo paliečiama gegužę – kai prasidėdavo gegužinės, jaunimo pasilinksmino vakarai.
Kokios anuomet vykdavo gegužinės, iš savo tėvų ir senelių pasakojimų žino nebent vyresnio amžiaus žmonės, – nedaug beliko tų, kurie patys tikrose gegužinėse linksmindavosi.
Įsivaizduoti reikėtų gegužės vakarais į būrį susirenkantį kaimo, miestelių jaunimą, laiką smagiai leidžiantį su muzika, šokiais, žaidimais, užsimezgančiomis pažintimis ir meile.
Štai ką apie gegužines rašyta 1927 metų gegužės mėnesio numeryje (citatų kalba netaisyta): „Prasidėjo gegužinių ir įvairių iškilų sezonas ir reikia laukti, kad nei vienas vasaros sekmadienis ar šiaip šventadienis neapsieis be jaunimą viliojančių pramogų.
Dirstelėjus į prieškarinius laikus visi atsimena, kad ir tada tokios pramogos buvo mėgiamos, tačiau, sulyginus šių dienų pas mus rengiamas gegužines su anų laikų pramogomis, turime pasakyti, kad tose pramogose daug taisytino.
Jeigu anų laikų pasilinksminimuose buvo nors šiek tiek duodama ir dvasiai bei estetikai peno, pavidale koncertų, vaidinimų, paskaitų, deklamacijų ir t. p., tai dabartinės gegužinės rengėjai turi tik vieną objektą – pinigėlius. O su kultūriniu darbu jie galvos sau nesuka, nes žino, kad eilinis gegužinių svečias – žmogus be pretenzijų. Jisai pasitenkina „tanculkomis“, o jei tai nusibosta, susiieškojęs porelę traukia kur į krūmus.
Ir ko bereikia – rengėjams pinigai, svečiams smagumas, o jei kokiai glebėsčiavimą patyrusiai jaunajai viešniai ištinka „nečestėlis…“
Per ilgai nevakaroti
Prie gegužinių kultūros grįžtama kasmet. 1940-ųjų „Panevėžio balse“, straipsnyje „Kultūrinkime gegužines“, rašyta:
„Prasideda vadinamasis gegužinių sezonas. Niekas neginčys, jog žmogui reikia ir sveika pasilinksminti. Sveikas ir nuosaikus pasilinksminimas žmogų kaip ir atgaivina, suteikia jam jėgų kasdieniniam darbui.. Bet jeigu gegužinė ruošiama aikštėje, kurioje šokant nuo dulkių žmogaus nematyti, tokia gegužinė bus ne naudinga, o žalinga. Kada gegužinės bus ruošiamos su svaigiaisiais gėrimais bei šokiais, šokiais ir dar kartą šokiais, jos bus dar žalingesnės… Todėl rengiant gegužines reikėtų dėmesį kreipti ne į pelną (žinoma, pelno reikia, iš nuostolių gyventi negalima), bet vykdyti savo tiesioginę paskirtį: kultūrinimą ir švietimą.“
Kartais tuo klausimu pasisakoma net griežtai. Štai ištrauka iš 1939 metų laikraštyje skelbto pranešimo: „Šauliams įsakyta, kad jų gegužinės turi būti baigtos ne vėliau kaip 23 val.; gegužinių vietoje neturi būti pardavinėjami svaiginamieji gėrimai; gegužinėse turi būti meninė dalis: chorų dainos, vaidinimai, gyvieji paveikslai ir kitokios pramogos, pav.: šaudymai iš mažojo kalibro šautuvų, sporto pratimai, komiško sporto varžybos.“
Spauda dėmesį kreipdavo ne tik ir į jaunimo elgesį, bet ir į išvaizdą, dažnai ją pakritikuodavo: „Dvi mokinės išsiraudonavę lūpas, susitikę pašte kunigą, negudriai slėpė veidus, čia į sieną nusisukdamos, čia į apykaklę įsigniaubdamos.“
Gegužinėse, žinoma, būdavo visko – neapsieidavo jos be susistumdymų, muštynių. Visa tai spauda taip pat aprašydavo.
Vestuvininkų nuotykiai
Nemažai gegužinėse, o vėliau, sovietiniais metais, šokiuose užsimegzdavusių pažinčių baigdavosi vestuvėmis. Tuo laiku leista „Panevėžio tiesa“ ypač dažnai supažindindavo su tuoktuvių tradicijomis, negailėdavo patarimų.
Prieškario „Panevėžio balse“ galima rasti daug įvairių pasakojimų apie vestuves. Kad ir tokių: „Vaidlonių kaime buvo vestuvės. Kaip visur, taip ir čia apsilankė nepakviestų svečių, kurie sukėlė muštynes. Paleido net ir peilius į darbą. Vieną gerai subadė, kuris ant rytojaus pasijuto beesąs Panevėžio ligoninėje.“
Rašyta apie susimušusius, apsivogusius vestuvininkus, apie netikėtus nutikimus, papročius. Tačiau būta ir gerokai liūdnesnių rašinių, kaip šis, spausdintas 1925 metais: „Survilų dvaro sutuoktuvininkai nuvyko į Troškūnus šliubo paimti, bet kažin kodėl šliubo negavo. Susigraudinęs jaunikis, privažiavęs Juostos upelį, įteikė jaunajai vadžias ir, įmetęs į ratus kailinius, šoko į Juostą ir prisigirdė.“
Meilė šeimose
Kaip dabar, tai ir praeityje, ne kiekviena meile liepsnojusių jaunų žmonių šeima būdavo laiminga.
„Panevėžio balso“ puslapiuose būdavo raginama šeimas tapti tvirtas, darnias, nesivaidyti dėl smulkmenų. „Kokios šeimos – tokia tauta“, – rašyta prieš aštuoniasdešimt metų.
„Medis, kurio blogos šaknys, negyja, netarpsta, skursta, neveda vaisių, taip ir pakrikusi šeima, linkusi gyventi vien kūno malonumais saugosi naštos, vengia naujos kartos, pasidaro ne gyvybės šaknis, o mirties nuodai, kurie žudo tautos viltis“, – tvirtinta straipsnyje.
Pasakota ir apie darnias šeimas, daug dėmesio buvo skiriama motinoms, šeimininkėms: „Šeimininkė yra visų namų ašis, jų pagrindas. Ne be reikalo mūsų liaudyje dažnai girdimas visai teisingas posakis: „Vyras namuose vienas kampas, moterys – trys“.
Apie penkiasdešimt metų turėjęs pavadinimą „Panevėžio tiesa“ miesto laikraštis, kaip minėta, niekada nerašė apie Valentino dieną – tokios šventės tada tiesiog nebuvo. Tačiau žmonių tarpusavio santykiams, šeimai, jos problemoms skirtas ne vienas rašinys. Vyresni skaitytojai gal dar atsimena pasakojimus apie darnias šeimas, pokalbius su psichologais, pedagogais, jų patarimus.
„Liaudies patarlė sako: „Vesk galvodamas, gyvensi dainuodamas.“ Iš tiesų stebina daugelio besituokiančiųjų drąsumas. Tuokiasi žmonės labai mažai pažindami vienas kitą, o kartais tiesiog nekreipdami dėmesio į ryškias neigiamas savybes.“
„Šeima – tai sudėtingas dviejų žmonių kūrinys. Būtina jos egzistavimo sąlyga – tarpusavio supratimas, pagarba, įvertinimas, vienintelė vertybė – geri santykiai.“
Ilgus metus drauge
Atkūrus Nepriklausomybę, laikraštis vėl susigrąžino senąjį vardą „Panevėžio balsas“, o šeima, jos santykiai ir toliau išliko svarbi ir reikšminga tema.
Beveik prieš dešimtmetį „Panevėžio balsas“ pasakojo apie vestuvėms pasirenkamas išskirtines datas: „2007 metų liepos 7-ąją ir 2008 metų rugpjūčio 8-ąją Lietuvos civiliniuose metrikacijos skyriuose būta vestuvininkų antplūdžio.
Populiaru registruoti ir vadinamąją naujametę santuoką.
Populiariausias laikas tuoktis yra liepos pabaiga–rugpjūčio pradžia, o vėliau norinčiųjų kelti vestuves mažėja.
Nei prieš Naujuosius metus, nei per Valentino dieną besituokiančiųjų antplūdžio nesulaukiama. Tai, specialistės nuomone, galbūt yra dėl to, kad, pavyzdžiui, Valentino diena dažniausiai būna savaitės viduryje.“
„Panevėžio balsas“ skaitytojams dažnai pasakojo apie poras, darniai nugyvenusias ilgus metus, sulaukusias auksinio – penkiasdešimties metų – jubiliejaus. Rašyta ir dar apie svaresnę – deimantinę – šešiasdešimties metų – sukaktį šventusias poras. Prieš keletą metų teigta:
„Deimantinės vestuvės – rekordinis bendro gyvenimo laikas. Smagu matyti ir sveikinti tokias poras, kurios kartu išgyveno 60 metų ir išsaugojo santykius gražius ir tvirtus.
Šių metų vasarą Santuokų rūmuose jau trečią kartą sveikino deimantinių vestuvių jubiliatus. O auksinių vestuvių jau buvo net keturios. Tradicija minėti auksines, smaragdines, deimantines ir platinines vestuvių metines – prasminga. Juolab kad kartu poros išgyvena daugelį metų ir žino gyvenimo vertę. Jie išmintimi nugalėjo gyvenimo kliūtis, buvusias jų bendro gyvenimo kelyje.“
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
