-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pasak Vyriausybės vadovo, jau aptarusio šį klausimą su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu ir kariuomenės vadu generolu leitenantu Jonu Vytautu Žuku, visuotinis šaukimas gali būti įvestas 2019 metais. Planuojama, kad į kariuomenę būtų šaukiami visi tinkamos sveikatos vidurinę mokyklą baigę vaikinai, neįstoję į aukštąsias mokyklas. Anot premjero, tokių jaunuolių kasmet būna apie 6 000–7 000.
Šiuo metu į kariuomenę kasmet yra šaukiami 3 000–3 500 vaikinų nuo 19 iki 26 metų.
Šaukimas į Lietuvos kariuomenę grąžintas 2015 metais, reaguojant į Rusijos veiksmus Ukrainoje ir Baltijos jūros regione. Bet ar karo prievolė iš tiesų reikalinga?
Lietuvoje paskelbus, kad Rusijos keliamos grėsmės akivaizdoje gali būti grąžinta privalomoji karo tarnyba, pasigirdo įvairių tokio sprendimo vertinimų. Ar šauktinių kariuomenė suvienija, sutelkia tautą? O gal iš laisvo demokratinės visuomenės nario atima teisę rinktis tai, ko jis nori?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius, karybos ekspertas Deividas ŠLEKYS pasidalijo mintimis apie galimus šios temos įvairius aspektus.
– Ar karo prievolė pateisinama demokratinėse šalyse? Ar tai, kad tarnyba – privalomoji, nesikerta su demokratijos ir žmogaus laisvės sampratomis?
– Tikrai nesikerta. Jei pažiūrėtume į istorinius tyrimus arba į tai, ką sako sociologai, mes neįsivaizduotume demokratinio režimo be šauktinių formato. Jis padėjo pagrindus Vakarų demokratinėms valstybėms.
Šauktinių tvarka demokratizuoja tai, kad kiekvienas pilietis turi tarnauti ir ginti savo valstybę, bet mainais jis paprašo sau teisės balsuoti rinkimuose arba teisės būti išrinktam į valstybės pareigas – Seimo nariu, prezidentu ir panašiai. Sociologai tai vadina „kraujo mokesčiu“ – „blood tax“ angliškai: aš einu ir tarnauju kariuomenėje, bet mainais į tai aš gaunu politines teises.
„Žvelgiant į Lietuvos istorines tradicijas, šauktinių tvarka pasiteisina. Ji jaunimą grąžintų prie klausimų, kas yra valstybė ir ką jie veikia joje.“
D. Šlekys
Šis ryšys tarp šauktinių kariuomenės, privalomosios karinės tarnybos ir užtikrinamų teisių balsuoti, kandidatuoti labiau prisideda prie šalies demokratizacijos sklaidos. Per paskutinius du šimtmečius Vakarų demokratijos valstybėse masinės šauktinių ir rezervistų kariuomenės realiai prisidėjo prie demokratijos sklaidos ir įtvirtinimo.
– Kokie, jūsų manymu, yra visuotinio vaikinų šaukimo į kariuomenę pagrindiniai privalumai?
– Neseniai televizijos laidose tiek Lietuvos kariuomenės vadas, tiek ministras pirmininkas minėjo, kad jaunimui tai yra gera gyvenimo mokykla. Mane kiek nustebino tai, kad šiame kontekste buvo minimi tik vaikinai. Reikėtų mąstyti ir apie merginų kvietimą. Tai platesnė diskusija visuomenei.
Kai kalbama apie visuotinį šaukimą, kalbama apie vyriškumo mokyklą, valios ir fizinės tvirtybės ugdymą. Tai taip pat yra ir svarbių tam tikrų įgūdžių išmokimas, kad ir kokie minimalūs jie būtų. Žmogus išmoksta skirti ginklus, juos išardyti, užtaisyti ir juos valdyti. Tai ta ABC, kurios neįgysi būdamas aukštojoje ar profesinėje mokykloje.
Kitas svarbus aspektas nukreiptas į tarptautinę politiką. Visiems, kurie turi blogų kėslų Lietuvos atžvilgiu, iškart yra problema. Kai turime profesinę karinę tarnybą, ji apima siaurą ratą žmonių, galbūt 10–15 tūkstančių. Kai yra privalomoji šauktinių kariuomenė, tu turi ir profesionalias karines pajėgas, ir šauktinius. Daug šauktinių po tarnybos tampa kariuomenės rezervu, dirba gamyklose, turi savo verslus, profesines karjeras ir panašiai. Bet visgi jie gali paimti ginklą į rankas, moka juo naudotis ir žinotų, kaip reikia priešintis. Vadinasi, jei tu pulsi kraštą, jį gins ne 10–15 tūkstančių profesionalų kariuomenė, o gal 100 tūkstančių ir daugiau karių. Tai jau yra problemos priešui, kaip planuoti operaciją, o gal jis, įvertinęs sąnaudas ir riziką, nuspręs visai nepulti tokios valstybės.
Šauktinių kariuomenė gali būti traktuojama kaip atgrasymo priemonė priešininkams: geriau nelįsti ir nepulti valstybės, turinčios tokias pajėgas, nes pigiai, greitai ir lengvai karo prieš tokią valstybę nelaimėsi.
– Esate išsakęs mintį, kad Lietuvoje labiau akcentuojamas patriotizmas ir pareiga valstybei, tačiau nėra intensyvios komercinės reklamos. Jūsų manymu, valstybė turėtų labiau pabrėžti finansinę tarnybos naudą? Galbūt tai paskatintų dar daugiau savanorių tarnauti valstybei?
– Finansinės paskatos turi būti protingos. Šauktiniui tikrai neprimokėsi daugiau nei reikia. Geriau stiprinti profesinės karinės tarnybos karių atlyginimus, nes jie bus kariuomenės branduolys. Kai aš kalbu apie komercinę reklamą, turiu omeny tai, kad mes turime daugiau naudoti įvairių žaismingų elementų reklamuojant tą pačią karinę tarnybą, pareigą valstybei ir kitus dalykus. Mums šito trūksta. Kitose valstybėse kuriami vos ne Holivudo lygio reklaminiai kelių minučių klipai. Tai nėra pigu ir reikalauja tam tikrų įgūdžių nufilmuoti ir pateikti.
Mes Lietuvoje kartais viską darome per daug biurokratiškai. Krašto apsaugos ministerijoje yra viešųjų ryšių skyrius, kuris yra atsakingas už reklamą. Viskas gerai – žmonės ten dirba šauniai, jie stengiasi, bet jie negali visko sumąstyti. Kartais reikia ne tokių šabloniškų, biurokratinių žingsnių darant reklamą.
Reikia pripažinti, gerų pavyzdžių daugėja, bet ilgą laiką to nebuvo. Kaip tu įtikinsi šešiolikos–aštuoniolikos metų jaunuolį eiti tarnauti į kariuomenę? Popierinis bukletas jaunimo nepasieks – jaunuoliui reikia gal kietos programėlės išmaniajam telefonui.
Šie niuansai yra svarbūs. Reikia jausti laikmetį ir daryti taip, kaip daro komercinės firmos, reklamuojančios savo produktus. Deja, kariuomenė ir karinė tarnyba tam tikra prasme taip pat yra produktas, kurį reikia reklamuoti.
D. Šlekys
– Ar šiais technologijų laikais išvis svarbu kalbėti apie kiekybę? Gal moderni, šiuolaikinė technika, puikiai paruošti profesinės tarnybos kariai gali atstoti dvigubai ar trigubai daugiau šauktinių?
– Slidus klausimas. Taip, daug kas pasakytų (ypač žvelgiant kuo toliau į Vakarus): jei turi gerą gynybos biudžetą, geriau turėti mažą profesinę karinę tarnybą, kurioje kariuomenė ginkluota moderniais ginklais ir su mažu žmonių būriu gali padaryti daug daugiau nei su dideliu menkų karinių įgūdžių turinčiu šauktinių būriu. Bet yra keli niuansai. Tą akimirką tai yra stipri kariuomenė, didelė jėga, bet jei kariai žūva, yra nukauti, tada reikia rezervo. Iš kur mes greitai rasime rezervą, jei iki šiol nebuvo šauktinių?
Prisiminkime, kodėl grįžo šauktiniai – todėl, kad turėtume rezervą, kad galėtų gerai funkcionuoti profesinė karinė tarnyba.
Sąžiningai kalbant, aš pats esu labiau už profesinę karinę tarnybą negu privalomąją. Bet aš suprantu šių dienų realijas. Lietuva, turinti pašonėje kaimynę Rusiją, su savo kariniu biudžetu negali turėti tik profesionalios kariuomenės – ji kainuoja milžiniškus pinigus. Mes kalbame apie moderniausius ginklus, komunikacijos sistemas, oro pajėgas ir visus kitus komponentus. Lietuvos kontekste tai sunkiai yra pasiekiama. Tad, žvelgiant į Lietuvos istorines tradicijas, šauktinių tvarka pasiteisina. Ji jaunimą grąžintų prie klausimų, kas yra valstybė ir ką jie veikia joje, ir tai būtų signalas Rusijai, kad visuomenė yra pasirengusi ir moka priešintis.
– Šiuo metu kalbama tik apie vaikinus, tačiau buvo informacijos esą „skaičiai yra numatyti ir merginoms“.
– Kai vyko Seimo rinkimų kampanija, kalba ėjo ir apie merginas. Dabar, kai pradėta kalbėti konkrečiau, dažniau minimi vaikinai.
Izraelyje moterys tarnauja, Norvegijoje moterys taip pat atlieka karinę tarnybą. Ar Lietuvoje merginos turėtų ir galėtų tarnauti? Ir taip, ir ne. Viena vertus, ir dabar niekas merginoms nekliudo tapti savanorėmis ir tarnauti gerai. Kitas dalykas – iššūkis visuomenei. Ir tai nėra kariuomenės ir krašto apsaugos bėda. Kelkime klausimą, kaip mes išvis visuomenėje traktuojame moterį, kiek mes ją gerbiame, ar nenaudojame prieš ją smurto, kaip ją integruojame į darbo rinką, ar mokame atitinkamą atlyginimą – vienodą, kaip ir tas pačias pareigas užimančio vyro darbo užmokestį? Taigi ar esame pasirengę moterį matyti kariuomenėje? Juk kariuomenė yra visuomenės veidrodis.
Lietuvoje vis dar vyrauja gana senamadiškas požiūris į moterį ir jos vietą visuomenėje, šeimoje, valstybės gyvenime. Kol jis nepasikeis, tol bus sunku moterį pakviesti į kariuomenę.
Kita vertus, kariuomenė gali tapti tuo ledų laužytoju. Jei mes pradėsime kviesti moteris į tarnybą, tas pavyzdys gali persikelti į visuomenę. Labai dažnai kariuomenės būna socialinių eksperimentų laboratorijos. Neretai ten išbandomi visuomenės atstumtųjų, nelabai norimų pripažinti grupių integracijos procesai. Žiūrėdamas iš tos perspektyvos sakyčiau, kad mums reikėtų kviesti merginas arba rasti būdų, kaip jas labiau patraukti į karinę tarnybą. Gal tai prisidėtų prie geresnio požiūrio į moters vietą mūsų visuomenėje.
– Ar tarnybos laikas – devyni mėnesiai – yra pakankamas terminas svarbiausiems įgūdžiams įgauti?
– Mano manymu, šeši mėnesiai tikrai yra per mažai, o ar devyni, ar vienuolika mėnesių, nėra didelės reikšmės. Metai galbūt per daug. Devyni mėnesiai gana greitai prabėga. Jei tarnaujama ilgiau, žmogus daugiau laiko praleidžia kareivinėse. Jei per tą laiką darome šaukimą, ar mes turėsime pakankamą infrastruktūrą naujiems šauktiniams? Tarnyba apribota infrastruktūros ir finansine prasme.
– Istoriškai žvelgiant, lietuviams tai jokia naujiena – privalomoji karinė tarnyba. Į sovietinę armiją ėmė visus iš eilės, tuo klausimu nebuvo jokių diskusijų. Ar nemanote, kad, įvedus visuotinį vaikinų tarnavimą, po kelerių metų tai jau būtų savaime suprantamas dalykas?
– Visą laiką bus tokių, kurie nenorės eiti, priešinsis dėl pacifistinių ar religinių motyvų. Tai yra suprantamas momentas. Negalime pradėti visuotinio šaukimo nekeisdami edukacinės sistemos ir mokymo vidurinėse mokyklose. Jei aiškinsime devintokui ar dešimtokui, kad jo laukia tarnyba kariuomenėje, o tik po to aukštoji ar profesinė mokykla, tada neturėsime bėdų. Tai nėra kariuomenės ir Krašto apsaugos ministerijos iššūkis ir darbas. Čia turi įsitraukti ir Švietimo ministerija, ir Kultūros ministerija. Reikia pakeisti visuomenės požiūrį, parengti mokytojus, knygas, edukacinius kursus, metodikas, kad mokytojai galėtų jaunesnio amžiaus mokiniams aiškinti apie tarnybą ir juos tam ruošti. Priešingu atveju, jei akcentuosime, kad baigus mokyklą visus imame į šauktinius, ir jei nedarysime normalių parengiamųjų darbų mokykloje, tikrai turėsime sunkumų.
Supratimas yra, mąstoma, kaip turėtų būti dirbama mokyklose šiuo klausimu, bet dar tikrai yra vietų, kur reikia įdėti daugiau pastangų.
