-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lygūs ir vienodi žmonės niekada nebuvo ir nebus – vienas nuo kito skiriamės išvaizda, charakteriu, sveikata, socialine, materialine padėtimi ir daugeliu kitų dalykų
Panevėžio varguoliams turgaus dienos paprastai reikšdavo jei ne laikiną papildomą uždarbį, tai bent daugiau dosnesnių paramos dalytojų (1916–1918 metų nuotraukoje – tuometė Panevėžio Rinkos, dabar – Laisvės aikštė). ARCHYVO nuotr.
Lemtis, aplinkybės, gyvenimas kartais sudėsto taip, kad žmogui tenka atsidurti ant žemiausio laiptelio – skurde ir dideliame varge, be jokio turto, be namų, be darbo.
„Panevėžio gatvėmis pereina daug išbalusių, nudriskusių elgetų. Šiomis dienomis bandžiau juos suregistruoti. Dirbome keli žmonės, tačiau dar nepadarėme viso darbo. Elgetaują vargšai, nusiminę, būk juos surašę sukišią kalėjiman, o paskui sušaudysią, šalinosi mūsų. Visgi jau 71 elgeta davė savo vardą, pavardę, nurodė gyvenamąją vietą ir apsakė savo vargus“, – 1928 metais „Panevėžio balse“ rašė kunigas J. Tilvytis ir kvietė panevėžiečius daryti gerus darbus, padėti šiems vargšams (citatų kalba netaisyta).
Tokių varguolių būdavo visais laikais – vieniems įsikibus į ištiestą pagalbos ranką pavyko iš didžiausių vargų ištrūkti, kitų gyvenimas pasibaigė liūdniau.
Pakelti akis ir atverti širdis
„Panevėžio balsas“ ne kartą pasakojo apie bėdoje atsidūrusius žmones, kvietė ir ragino jiems padėti.
Prieš aštuoniasdešimt dvejus metus spausdintame tekste „Pakelki akis“ rašyta:
„Skaitytojau, aprėbk ratu brangiąją Tėvynę. Ką ten pamatysi? Tūkstančiais senelių skursta, šimtai našlaičių vargsta. Kas senelį priglaus, jo skausmus krūtinėje užmigdys, našlaitėlį nuramins? Niekas kitas, kaip tik tu, pilieti.“
„Šv. Vincento a Paulo Draugijos Panevėžio Skyriaus Valdyba jau 1929 metais kreipėsi į gerbiamąją visuomenę ir ji šauksmą išgirdo. Jos dėka šiandien skyrius išlaiko per tris šimtus vargšų. Be to, dar didelį skaičių suvargusių šeimų įvairiais metų laikais šelpia. Nežiūrint didžiausios ekonomijos, jokiu būdu neužtenkame lėšų žmogiškam valgiui, o ką bekalbėti apie drabužius, apavą, kūrą, patalpą.“
Vargšų globėjai kvietė: „Jaunime, visuomenės vyrai, kilnūs tautos veteranai, ypatingai šiuo momentu pakelkite žvilgsnį, praplėskite akiratį, atverkite širdis, atidarykite sielas – našlaitėliui, skausmų surakintam seneliui, invalidui jaunuoliui.“
Spaudoje būdavo pranešama, kuriomis dienomis ir kur vyksta viešoji rinkliava, žmonės buvo kviečiami aukoti ar pasiųsti bent mažą dovanėlę vargšams gailestingųjų darbų savaitės proga.
Vaišės neturtingiesiems
Žmonės išgirsdavo tokius kvietimus, kiek galėdami stengdavosi padėti, prisidėti. Pasibaigus rinkliavoms, už aukas būdavo dėkojama ir „Panevėžio balse“: „Vieton Velykų vizitų aukojo (be minėtų pavardžių) p.p. Panevėžio apskr. Žemės Tvarkytojas B. Galvydis 25, Mikeliūnas 25, Juknevičiūtė 10 ir kiti tos įstaigos tarnautojai. P.p. Moigiai, aplankę Dievo Apvaizdos senelių prieglaudą, paliko jos reikalams ir prieglaudiečiams – tėms išdalinti 40 lt. Be to, minima prieglauda gavo iš įvairių asmenų šventėms daug aukų natūra. Už gausias aukas visiems tariam nuoširdų ačiū.“
Tame pat numeryje, straipsnyje „Vargšų vaikučių Velykos“ pasakojama apie tai, kad daug turtingų šeimų rinkdamos aukas aplankė Panevėžio mergaičių amatų ruošos mokyklos eucharistininkių būrelio rinkėjos. Lėšų surinkta nemažai ir Velykų pirmą dieną „prasidėjo seniai su dideliu nekantrumu vaikučių laukiamas vaišinimas. Už gražiai papuoštų stalų, apdėtų skaniais valgiais, 120 mažų linksmų vaikučių buvo sodinami prie iškilmingų pietų. Susėdę už bendro stalo gauna po keturius buterbrodus ir po keturius kiaušinius, kuriuos su dideliu smalsumu muša, dalijasi, o likusius valgius susideda kas į kepurę, kas į skepetaitę parsinešti namo pasirodyti tėvams.
Pietų metu griežė patefonas, sudarydamas jaukioj šeimynėlėj dar linksmesnę nuotaiką. Po pietų loterėja, kur visi surinkti aukoti dalykėliai buvo išdalyti vaikučiams ir kiekvienas gavo po 2 mtr. medžiagos.“
Vaikai buvo pavaišinami ne tik per šventes. Rašyta: „Šv. Vincento a Paulo d-jos Panevėžio skyriaus vaikų prieglaudai surengti pietūs, kurių likučiais vaikai maitinosi dar porą dienų. P.p. Stropai paaukojo 192 kg jautienos, p.p. Jankauskai 85 lt žąsims pirkti. Už taip dideles dovanas šiais sunkiais laikais skyriaus valdyba nuoširdžiai dėkoja aukotojams, o vaikai ir seneliai siunčia Aukščiausiajam savo maldas už geradarius.“
Ir mūsų dienomis turtingiau gyvenantieji taip pat turi galimybę parodyti gerą širdį, – paramos reikalingų žmonių taip pat yra. Galima paremti „Betliejaus“ labdaros valgyklą prie Šv. Juozapo globos namų, Šeimos namuose agentūros „SOS vaikai“ valgyklą, parama pradžiugins ir labdaros draugiją „Atjauta“, „Caritą“ ir kitas vargšams padedančias organizacijas.
Parama mokiniams
„Panevėžio balse“ prieškariu nemažai rašyta ir apie neturtingų šeimų galimybes išleisti savo vaikus į mokslus.
Prieš aštuoniasdešimt penkerius metus „Panevėžio balsas“ pasakojo: „Didesnėje mūsų apskr. valsčių dalyje jau įvestas privalomas mokslo įstatymas. Nuo jo įvedimo padidėjo mokyklų, mokytojų, mokinių, o ypač beturčių skaičius. Mokyklų rajonuose, kur daugumas tėvų dirba dvaruose, mokiniai-beturčiai sudaro 40-50 proc. visų mokinių. Yra ir ūkininkų, kurie daugiau rūpinasi bonkų nusausinimu nei savo vaikais, todėl jų vaikams irgi reikia skirti pašalpą. Visus beturčius mokinius šelpia valsč. savivaldybės, skirdamos tam reikalui 50-100 lt per mokslo metus.
Čia reikalinga daug didesnė pašalpa. Vertėtų pašalpoms skirti didesnes sumas, nes prie dabartinių sąlygų privalomasis mokslas yra tik popieriuje, o ne gyvenime.“
Kitame rašinyje priminta: „Nuo mokesčio už mokslą ir egzaminus yra atleidžiami Lietuvos savanorių kūrėjų vaikai, pradžios mokyklų mokytojų vaikai, virštarnybinių kareivių vaikai ir vaikai karių, kurie eidami karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje nustojo sveikatos ar gyvybės. Be to, atsižvelgiama į atleidžiamų nuo mokesčio mokinių mokymąsi ir elgesį.“
Gerai besimokantiesiems būdavo skiriamos turtingesnių žmonių ar organizacijų įsteigtos stipendijos. Rašyta: „Panevėžio Apskrities Valdyba buvusio juriskonsulto a.a. Jono Moigio vardu paskyrė stipendiją vienam neturtingam amatų mokyklos mokiniui per 4 metus po 125 lt.“
Išeities paieškos
Į vargstančiųjų gretas šeimos kartais panirdavo ir visai netikėtai – po įmonės bankroto, varžytinių, praradusios pajamų šaltinį, netekę darbo.
Apie tokius likimus taip pat sužinome iš laikraščio puslapių. 1932 metų liepa: „Prieš kelerius metus įsteigęs lentpjūvėlę Lazdynėlių km. (Krekenavos valsč.) p. St.B. subankrutavo: lentpjūvė parduota iš varžytinių. Bankroto priežastis: per didelis, be atodairos skolinimasis ir nuolatinis baltakėlės sriubčiojimas. Nukentės ne vienas skolintojas, o ypatingai jo vekselių žirantai.“
Bedarbių dalia buvo nelengva – darbo paieškos neretai užsitęsdavo, šeimai vis giliau tekdavo klimpti į skurdą.
Rašinys „Panevėžio balse“ 1929 metų kovą: „Paskutinėmis dienomis didokas bedarbių būrys buvo apgulęs miesto valdybą ir reikalavo darbo. Burmistrui nedavus jokio konkretaus atsakymo ir miesto valdybos tarnautojams išsiskirsčius, bedarbiai burmistrą uždarė jo kabinete, prieš tai nutraukę telefono susisiekimą. Taip burmistras buvo uždarytas daugiau kaip 5 val. Vėliau apie tai sužinojusi pripuolamai policija burmistrą išleidusi.“
1932 metai: „Dabartinė ekonominė depresija taip pat labai skaudžiai atsiliepia į pramonininkus. Dėl to visa eilė fabrikų ir įmonių mažina darbo dienas ir darbininkų atlyginimą. Taip pat kai kur darbo dienų skaičius sumažintas iki trijų, kitur numuštas darbininkams atlyginimas arba dalis jų visai iš darbo atleista.“
Spaudoje pasirodydavo ir pranešimų apie galimybę įsidarbinti: „Panevėžio miesto bedarbiai šių metų miško kirtimo sezone galės gauti darbo Žalgirio miškų urėdijoje, Panevėžio miškų urėdijoje, Šimonių miškų urėdijoje. Viso Panevėžio miesto bedarbiai galės užsidirbti 25.000 lt. Bedarbiai bus priimami prie šių darbų nuo lapkričio 10 dienos. Bedarbiai bus laikomi tie, kurie bus gavę atitinkamų miestų savivaldybių tam tikrus pažymėjimus, kad jie iš tikrųjų yra bedarbiai.“
Uždarbiaudavo ir Amerikoje, ir Latvijoje
„Eina gandai, kad Amerikoj labai geromis sąlygomis samdomi 22-26 metų vyrai kariuomenei. Jei tai tiesa, ir jei mūsų Vyriausybė leistų išvažiuoti, tai mažai liktų pas mus vyrų, nes norinčių važiuoti tiek ir tiek, daugelis šiandien ta mintimi ir gyvena“, – rašyta „Panevėžio balse“.
Taip pat rašyta: „Apie Krekenavą dažnai pasisuka agentas ir rašo žmones norinčius važiuoti Latvijon laukų darbams. Išvažiavimo ceremonijos mažos: ištikimybės liūdymas, 20-25 lt agentui, dvi fotografijos, užsienio pasas, kurį išrūpina agentas, ir viskas. Dėl to važiuojančiųjų užsirašo daug ir laukia savo eilės.
Latvijoje mūsų darbininkai talpinami į tam tikrus barakus ir laikomi tol, kol ūkininkai juos pasamdo. Darbas sunkus, bet uždarbis neblogas. Moterims daugiausia tenka darbuotis apie daržoves. Moteris gali užsidirbti per metus apie 1000 Latvijoje litų, o vyras ir daugiau. Piemenys irgi gauna nemažą atlyginimą. Pažymėtina, kad piemenų amatas Latvijoje gerbiamas. Reikia pasakyti, kad Latvija viena geriausių „aukso“ šalių mūsų emigrantams.“
Tačiau vartant laikraščius tenka užtikti ir tokios informacijos: „Šiomis dienomis teko matyti grįžusių lietuvių darbininkų iš Latvijos. Nuplyšę, suskurę, alkani, Latvijoje pravalgę visus nusivežtus pinigus, net ir drabužius. Darbo ir ten nesą. Grįžo jie pėsti, kai kur prisiglausdami prie prekinių vagonų. Visi jie pataria neiti kitur laimės ieškoti, nes ten gera, kur mūsų nėra.“
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
