-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kalbant apie švarą ir tvarką, ko gero, ribų tobulėti nėra: rūpestingi šeimininkai visada atras būdų pasitempti, dar labiau pagražinti, papuošti miestą
Šeduvos gatvė, Panevėžys. Tarpukaris. ARCHYVO nuotr.
Budri žiniasklaidos akis, o dar padedama skaitytojų, miesto gatvėse, kiemuose ar aikštėse visada pastebėdavo tvarkytinus, taisytinus dalykus.
Per daugiau kaip devyniasdešimt „Panevėžio balso“ leidimo metų spausdinta tūkstančiai rašinių, kuriuose kalbėta apie miesto švarą, tvarką. Ne vienas paskatino teigiamas permainas, prisidėjo prie miesto tobulinimo.
„Tvarka reikalinga visur“ – straipsniai tokiais ir panašiais pavadinimais dažnai būdavo tęstiniai, po kelis kartus grįžtant prie tos pačios problemos, domintis, kokių darbų imtasi, kas padaryta.
Nusižengusius baudė
Miesto valdžia, siekdama, kad gyventojai deramai tvarkytųsi, priimdavo specialius sprendimus, išleisdavo įsakymus. Jiems paklūsti buvo privaloma.
Štai 1937 metais „Panevėžio garse“ – taip tuo metu vadinosi „Panevėžio balsas“ – spausdintas „Naujas privalomas įsakymas“. „Panevėžio Apskrities Viršininkas išleido šį privalomą įsakymą švarai miestuose, miesteliuose, bažnytkaimiuose ir kurortuose palaikyti.“ Gyventojai perspėjami, kad „Gatvėse, šaligatviuose, aikštėse, parkuose, keliuose ir kitose viešojo judėjimo vietose draudžiama krauti nešvarumus, šiukšles, pilti pamazgas, mėtyti visokias nereikalingas atmatas, popiergalius ar kitaip tas vietas teršti.“ (Citatų kalba netaisyta.) Taip pat primenami ir kiti reikalavimai, pavyzdžiui, prievolė šluoti šaligatvius, žiemą valyti nuo jų sniegą, ledą, pabarstyti smėliu, pelenais. O „Vartoti sniegui nutirpinti druską ar kitus kokius chemikalus draudžiama.“
Tarp kitų įstatymo reikalavimų nurodoma, kad „baltiniai, rūbai ir t.p. negali būti džiovinami, vėdinami ar dulkinami iš išeinančių į gatvę ar aikštę langų, durų ar balkonų, o taip pat ir prie namų iš gatvės pusės“.
Už dešimties punktų įsakymo pažeidimus gyventojai gali būti baudžiami „pinigine bauda ligi 1000 litų arba areštu ligi vieno mėnesio“.
Kad nelakstytų palaidi
Miesto bendrą vaizdą gali labai sugadinti po gatves bebėgiojančių valkataujančių keturkojų būriai. Tad visais laikais miesto valdžia išleisdavo taisykles šunų, kačių augintojams ir reikalaudavo jų laikytis.
Daugiau kaip prieš septyniasdešimt metų, dar prieš karą laikraštis rašė: „Nors yra išleistas privalomas įsakymas atitinkamai laikyti ir tvarkyti turimus šunes, bet vis dėlto labai daug palaidų šunų maišosi mieste. Daug jų ir „palaidai“ vedžiojamų.
Panevėžyje atsiradus pasiutusių šunų, miesto burmistras paskelbė įsakymą visus be išimties šunes laikyti pririštus ir naikinti visus be išimties palaidus šunes.“ Nesilaikančiuosius šio reikalavimo žadama griežtai bausti, be to, iš jų bus „reikalaujamos visos išlaidos, susidariusios su aprietų žmonių gydymu“.
Prie klausimo apie šunų laikymo taisyklių laikymąsi miesto spauda grįždavo nuolat – kiekvienais metais ir visais laikais.
1979-aisiais straipsnyje „Iš kur jie – tie benamiai?“ rašyta: „Nors kasmet informuojama spaudoje, dar ne visi žino, jog visi gyventojų laikomi šunys ir katės periodiškai turi būti vakcinuojami.
Išties verta kuo rimčiausiai susirūpinti ne tik nuolat didėjančiu valkataujančių šunų ir kačių skaičiumi, bet ir vis labiau dažnėjančiais apkandžiojimų atvejais.“
Kokios gatvės, toks ir miestas
Ypač daug dėmesio visuomet būdavo skiriama miesto gatvių būklei, juk ir apie miestą dažnai sprendžiama, jis prisimenamas vertinant jo gatves, šaligatvius.
1930 metais spaudoje rašyta: „Perėjimas per gatves tose vietose, kur yra lentų šaligatviai, dabar rudenį bent moterims visai nebeįmanomas, nes jokių lieptelių per griovius nėra, o ir tie patys grioviai padlynų pripuvę. Reiktų kam reikia pereit gatves, patikrint ir įsakyt.“
Po kelerių metų spausdintas toks pastebėjimas: „Norint iš Smėlynės g. įvažiuoti į Radio g. truputį palijus, ištisas savaites tiesiog neįmanoma per tokį didelį purvyną. Reikėtų nepagailėti žvyro.“
„Keliai Biržų, Panevėžio ir Šiaulių apskričiuose dar netvarkingi, o naujieji net neišvažiuojami dėl to, kad mažai žvyriaus privežta. Vietomis ir tiltai blogi. Mat viršaičiai, kad ir raginami, neprisirango taisyti.“
„Takas pro Gražio namus į lieptus iš Elektros stoties, pavasarį nepabaigtas, matyt, manomas dabar pabaigt, kad vieną dieną jau matėsi darbininkų akmenis dėstant. Jau labai laikas.“
„Gražu, kaip tvoros vienodai užtvertos ir nudažytos, bet reikėjo darbą pravesti tinkamiau, kad nebūtų veltui išmesti pinigai.
Pav. Ramygalos g-vėj įsakyta nudažyti tvoras žaliais dažais, bet jų žalumas nenurodytas, dabar, kai darbas atliktas, raginama perdažyti, nes daugumoj per tamsu.“
Sveikintini reiškiniai
Spaudoje ne tik kritikos žodžiai dėl netvarkos buvo išsakomi. Štai prieš aštuoniasdešimt metų džiaugtasi: „Panevėžio miestas šiais metais žymiai tvarkosi. Gražią išvaizdą miestui teikia priemiesčių gatvės – Agronomijos, kuri žymiai sutvarkyta, ir Upės g-vė, čia nuverstas didelis kalnas ir gatvė dabar atrodo visai miestiškai. Čia graži vieta pasivaikščiojimui. Gaila, kad nesirūpinama „Plūkių plento“ sutvarkyti. Jaukiaus atrodys ir Vytauto parko kelias į Ukmergės gatvę, kuris žvyruojamas. Reikia tikėtis, kad bus susirūpinta ir Panevėžio šoninėmis gatvėmis.“
Geri darbai nelikdavo nepastebėti. 1930 metais rašyta: „Iš Vasario 16 d. gatvės išsukimas į Marijos gatvę buvo staigus ir nepatogus: smaili kertė kliudė. Dabar ties apskr. viršininko raštinės būstu žemės nuimamos, padaroma apskrita, įtaisoma kliomba ir geri trotuarai. Reiškinys sveikintinas visais atžvilgiais.“
„Respublikos gatvė puošiasi dar naujais gražiais namais. Tarp p. Bariso ir p. Žitkaus baigiami statyti aukšti, dideliais langais ir centraliniu apšildymu p. Balčiulio mūro namai. Visu smarkumu imtasi statyti gražiuosius Lietuvos Banko namus Respublikos ir Puzino g. kampe. Statoma ar remontuojama ir daugiau gražių namų. Ypač svarbu, kad šioje gatvėje bene daugiausia namų savininkai yra lietuviai.“
„Apygardos teismo rūmai naujai suremontuoti iš vidaus. Kada bus statomi nauji Apygardos teismo rūmai savame sklype Piniavos g., dar nėra žinoma“.
„Ties šaulių teatru tvoros tveriamos, gal bus kas sodinama ir, tur būt, koks sodelis bus, ar kas – žodžiu, šiemet mūsų šauliai visiškai sutvarkys savo teatrą iš oro ir iš vidaus, kad tuo būdu galėtų būti jauki vieta spektakliams, susirinkimams, posėdžiams ir pailsėti.“
Skaitytojų laiškai
Sovietmečiu į laikraščių redakcijas plūsdavo šimtai skaitytojų laiškų, kuriuose žmonės išsakydavo savo pastebėjimus, nurodydavo negeroves, prašydavo padėti. Didelė dalis laiškų būdavo susijusi su miesto tvarka ir švara.
Pavyzdžiui, 1960 metais skaitytojas laikraščiui skundėsi: „Gogolio g. 89 namas kaip namas. Komunalinis. Tačiau kieme čia didelė netvarka. Šiukšlių dėžės nėra ir įvairios atmatos metamos į perpildytą duobę, iš kurios baisiausiai dvokia. San. taškai be durų ir nudraskytais stogais.“
Tokius ir panašius laiškus redakcija persiųsdavo atitinkamoms tarnyboms, neretai vėliau patikrindavo, stebėdavo, ar žmogaus nusiskundimai buvo išgirsti, ar jam padėta.
Respublikos gatvė visada buvo panevėžiečių mėgstama, nuolat atsidurdavo žmonių dėmesio centre. Prieš trisdešimt metų „Panevėžio tiesos“ skaitytojai klausė: „Kodėl taip lėtai tvarkomas parkas Respublikos gatvėje?“ Į tai atsakingi asmenys atsakė: „Vykdomas parko takų ir fontano Respublikos gatvėje kapitalinis remontas. Tam tikslui reikia išvedžioti inžinerinius tinklus. Tarp „Raketos“ kino teatro iki fontanų labai tankus požeminių komunikacijų tinklas, dėl to žemės darbus dažniausiai tenka atlikti rankomis, o tai trukdo darbų spartai.“
Gatvių būklė tais laikais taip pat buvo viena iš dažniausių pokalbių laikraščio puslapiuose temų.
Vartant senus „Panevėžio tiesos“ komplektus ir kreipiant dėmesį vien į pavadinimus, aiškiai matyti, kiek daug rašyta apie miesto gatves ir šaligatvius.
Štai 1968 metais straipsnyje „Gatvės lygios ir duobėtos“ cituojami ir skaitytojų laiškai, pateikiama reidų medžiaga, daromos išvados.
„Beveik kiekvienais metais, atėjus pavasariui, vasarai ar rudeniui, redakcija gauna glėbį laiškų iš Pušaloto gatvės gyventojų. Tų, kurie gyvena už geležinkelio pervažos ir naudojasi visais gamtos „malonumais“. Saulutei išdžiovinus balas, Pušaloto gatvės gyventojų daržai, langų stiklai pasidengia storiausių dulkių sluoksniu. Prasidėjus lietui, purvo sočiai – be aulinių batų neišbrisi. Tokia padėtis tęsiasi jau eilę metų. O juk gatvė viena iš svarbesnių: judėjimas nuo ryto iki vakaro būna intensyvus.“
1972 metų žiemą ne kartą kreiptas dėmesys į sniego valymą. Pavyzdžiui, straipsnyje „Kai gatves užkloja sniegas“ rašyta: „Nors buvo vėlyva popietė, bet niekas nesiskubino pašalinti sniego nuo šaligatvio prie Gogolio g. namo… Vengdami prisisemti į batus sniego, praeiviai suko į gatvę ir apeidinėjo nevalytą šaligatvio dalį prie žibalo kiosko… Labai nerangūs J. Janonio gatvėje esančių kai kurių įmonių vadovai, pamatėme visiškai nevalytus šaligatvius.“
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
