P. ŽIDONIO nuotr.

Justas JASĖNAS. Susitikimas tarytum prisikėlimas

Sulaukėme vienos įspūdingiausių, vienos dramatiškiausių švenčių – šv. Velykų. Lyg ir turėčiau rašyti apie jos teologiją, bet vis kažkaip norisi būti labiau prie gyvenimo, labiau prie žmonių. Drauge eiti ir ieškoti prasmės, sutarimo, pasikalbėjimo. Nuo tos mažos kasdienybės juk viskas ir prasideda.

Prieš keletą metų Kupiškio mėgėjų teatre „Provincija“ pastatėme Kazio Sajos pjesę „Ubagų sala“, pasakojančią apie kasdien gilėjančią socialinę atskirtį mūsų visuomenėje. Pagrindinis veikėjas vienuolis Gustavas imasi iš tų pasmerktųjų, gyvenimo patvorin nublokštųjų kurti naująjį Adomą – kitokį žmogų, laisvą nuo visų civilizacijos pakinktų, sugebantį mylėti, atleisti ir kurti. Lyg ir utopija… Argi galima pakeisti ir atnaujinti žmogų?

Kristus – realus istorinis asmuo (dėl jo buvimo net istorikai sutaria. O be to, ir savuosius žemės metus nuo jo gimimo skaičiuojame) imasi taip pat nesuvokiamų darbų – ryžtasi savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu atkurti žmoniją. Vėl lyg ir utopija, protu nepaaiškinamas reiškinys, nustumiantis į šalį visus mokslo, proto ir galios argumentus. Gerai, kad lieka širdis. Ji juk jautriausiai prisiliečia prie to, ko ilgimės, trokštame, nerimaujame. Jeruzalėje sakoma, kad Jėzaus kraujas ant Golgotos kalno palietė ir Adomo kaulus. Vadinasi, atpirkimas palietė visą žmoniją – buvusią, gyvuojančią ir dar ateisiančią po mūsų po šia saule pasišildyti.

„Jeruzalėje sakoma, kad Jėzaus kraujas ant Golgotos kalno palietė ir Adomo kaulus. Vadinasi, atpirkimas palietė visą žmoniją – buvusią, gyvuojančią ir dar ateisiančią po mūsų po šia saule pasišildyti.“

Ir dar… Aramėjų kalba – viena seniausių, išlikusių šiandien. Dabar, deja, ja šnekama tik keliose Sirijos gyvenvietėse. Nedideliame Malulos miestelyje kalbama vakariniu dialektu – tuo pačiu, kuriuo kalbėjo Kristus. Klausiausi taip kalbant vienoje bažnytėlėje per pamaldas. Žmonės aramėjiškai tarė „Tėve mūsų“. Kalba pasirodė kiek čaižoka, gerklinė… Ak, kad nors kelis žodžius mokėčiau, kad nors gebėčiau ta kalba pasisveikinti. Vis būtų arčiau tiesos, arčiau istorinių šaknų.

Pasilenkia Dangus prie mūsų žemės, lyg labiau priartėjame per Kristaus ženklą ir pavyzdį prie to, kas mums gyvybę teikia pirmiausia, – savo takų, kalbos, veidų. Pasikalbėkim, neužmirškim pažvelgt į akis, nepraleiskim progos apsikabinti. Kai bandom susitikt su žmonėmis turgelyje, aikštėje, namuose, kai bandom susitikt praradę ar laimėję – tada paprastai, nuoširdžiai ir jautriai prisikėlimą švenčiam ir pažymim – tą didžią dovaną, nuo kryžiaus aukštumų mūsų širdį aplankančią.

Justas Jasėnas – kunigas teologas, visuomenininkas, rašytojas poetas, publicistas.