ASOCIATYVI PB ARCHYVO nuotr.

Išgyvenimo technikos – nuo plėšomų kaukių iki sąmokslo teorijų

Išgyvenimo technikos – nuo plėšomų kaukių iki sąmokslo teorijų

Sudėtingais laikais, suiručių metu abejoti, analizuoti neįprastas situacijas bei ieškoti jų sprendimų – natūralu ir žmogiška. Tačiau kartais atrodo, jog darydama tai dalis visuomenės peržengia sveiko proto ribas.

Taip buvo kilus judėjimui prieš skiepus, vėliau – 5G ryšį, bet niekad taip ryškiai, kaip nuo šio pavasario, prasidėjus COVID-19 pandemijai. Išsilavinę žmonės, tarp jų ir autoritetingos asmenybės, pasirinko ne tik nepaisyti gresiančio pavojaus, niekinti besilaikančiuosius kitokios nuomonės, nepasitikėti valdžios sprendimais, kaltinti melu ir įtarinėti ją turint užslėptų kėslų, bet ir ignoruoti mokslinius argumentus. „Aš žinau ir išmanau daugiau nei geriausi savo srities specialistai“ tapo pastarųjų mėnesių leitmotyvu.

Kas gi lemia tokį aklą tikėjimą sąmokslo teorijomis?

Kaltųjų paieškos grąžina kontrolę

Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos sektoriaus Psichologinės paramos įguloms skyriaus psichologė kapitonė Kristina Burbaitė tikina, jog žmonių, tikinčių įvairiomis konspiracijos teorijomis, bus visada. Bet krizių ar nelaimių metu jų gretos neišvengiamai pasipildo – bent jau sprendžiant iš viešojoje erdvėje reiškiančių tokias „disidentines“ nuomones gausos.

„Žmogus iš prigimties yra smalsus ir jam būdinga ieškoti prasmės, bandyti paaiškinti ir suprasti mūsų pasaulį. Ypač įvykus kažkokiai nelaimei ar nemaloniai patirčiai, žmogus bando atrasti to įvykio prasmę“, – sako ji.

Karo psichologės teigimu, pirmiausia kiekvienas kokią nors netektį patyręs žmogus bando atsakyti į klausimą, kodėl taip nutiko arba kodėl nutiko būtent jam. Ką jis padarė ir ko nepadarė, kad tai įvyko.

„Paaiškinimas padeda žmogui tvarkytis su intensyviomis nemaloniomis emocijomis ir išgyventi pokytį ar netektį, išlieti pyktį ant to, kurį laiko atsakingu, – ar tai būtų jis pats, kitas asmuo, ar valdžia, ar dar kas nors“, – patikina kapitonė K. Burbaitė.

Jos teigimu, panašūs reiškiniai būdingi ne tik asmeninių, bet ir masinių nelaimių, paliečiančių ne vieną žmogų, atvejais – kaip kad dabartinė pandemija, apėmusi visą pasaulį.

„Pandemiją juk irgi galime laikyti tam tikra netektimi, – sako psichologė. – Mes visi netekome įprasto gyvenimo būdo, jau nekalbant apie mirtis nuo viruso.“

Taigi dabar ir bandome suprasti ir surasti paaiškinimą, kodėl tai vyksta, kas už tai atsakingas. Nes nežinia ir neapibrėžtumas, anot jos, žmogui kelia didelį nerimą: jis nebesijaučia saugus nei galintis bent kiek kontroliuoti situaciją.

„Išbūti patiriant didžiulį nerimą, ypač ilgą laiką, yra labai sunku ar net neįmanoma. Organizmas, nuolat būdamas parengties būsenos, išsenka, – aiškina psichologė. – Bet kai mes žinome priežastis, kodėl kažkas atsitiko, jaučiamės tarsi galintys labiau kontroliuoti situaciją – bent jau numatyti ar šiek tiek prognozuoti ateitį, remdamiesi dabartine patirtimi, bei susitaikyti su įvykusiu pokyčiu.“

„Net ir lyderiai ne visada geba tinkamai tvarkytis su savo nerimu ir gąsdindami visuomenę bando kontroliuoti situaciją.“

Kpt. K. Burbaitė

Net ir lyderiai prašauna pro šalį

Kalbant apie sąmokslo teorijas, jos, kapitonės K. Burbaitės teigimu, būna dvejopos. Vienos kuriamos sąmoningai siekiant kažkokio tikslo – pavyzdžiui, priešiškai valstybei norint sukelti kuo didesnę sumaištį kitos valstybės visuomenėje, pakurstyti nepasitikėjimą valdžia ir jos sprendimais. Kitos sąmokslo teorijos skleidžiamos asmeniui tiesiog dalijantis tuo, kuo pats šventai tiki.

„Žinoma, jei žmogus tiki viena ar kita teorija ir tuo dalijasi su kitais, jis taip pat siekia kažkokio tikslo, – sutinka karo psichologė. – Tik dažniausiai tai daro nesąmoningai, nes jam reikia patvirtinimo iš kitų ir pritarimo, jis nori sumažinti savo nerimą bandydamas atrasti atsakymus į tą nerimą keliančius klausimus arba tiesiog „išventiliuoti emocijas“. Tai natūralu ir tikrai nemaža dalis žmonių taip bendraudami gauna ir palaikymą, ir nusiraminimą.“

Kapitonės K. Burbaitės nestebina, jog kartais taip elgiasi net ir vieši asmenys, – dažnai nesąmoningai, ne visai suvokdami, kad jų pareiškimai krizinėje situacijoje labiau baugina, nei ramina visuomenę.

„Net ir lyderiai ne visada geba tinkamai tvarkytis su savo nerimu ir gąsdindami visuomenę bando kontroliuoti situaciją“, – pripažįsta pašnekovė.

Karo psichologės Kristinos Burbaitės teigimu, koronaviruso pandemija atėmė iš mūsų įprastą gyvenimo būdą, o žmogui natūralu į netektį reaguoti pykčiu ir kaltųjų paieškomis. LIETUVOS KARIUOMENĖS nuotr.

Karo psichologės Kristinos Burbaitės teigimu, koronaviruso pandemija atėmė iš mūsų įprastą gyvenimo būdą, o žmogui natūralu į netektį reaguoti pykčiu ir kaltųjų paieškomis. LIETUVOS KARIUOMENĖS nuotr.

Neskubėkime klijuoti etikečių

„Čia galima būtų plačiau kalbėti apie visuomenės emocinį raštingumą – mūsų gebėjimą atpažinti, ką jaučiame, ir tinkamai tai išreikšti“, – svarsto psichologė.

Pasak jos, jei žmogus neatpažįsta, jog jaučia baimę, nerimą ar pyktį ir (arba) negali to įvardyti dėl įvairių priežasčių (niekada nebuvo to mokomas, jo jausmai jau vaikystėje buvo ignoruojami, slopinami ar nuvertinami), šios emocijos gali prasiveržti kitais būdais. Pavyzdžiui, nerimas dėl COVID-19 mėginamas įveikti diskutuojant apie sąmokslo teorijas, nuolat ieškant vienus ar kitus įsitikinimus patvirtinančių duomenų ar tiesiog informacijos apie ligą. Pyktis išsilieja agresijos formomis – reikalavimo dėvėti kaukę, nesibūriuoti nesilaikymu.

„Neretai slopinamos emocijos pasireiškia net fiziniais simptomais – žmogų ima dusinti, svaigsta galva“, – sako nesistebėti kapitonė K. Burbaitė. Kaip ir tuo, jog kai kuriais atvejais tikėjimas sąmokslo teorijomis gali priminti tam tikrų psichikos ligų simptomus. Tačiau tokiu atveju paprastai šalia keistų įsitikinimų reiškiasi ir gerokai situacijos neatitinkantis ar visiškai neadekvatus elgesys, kuris žmogui ima trukdyti kasdienėje veikloje.

„Visgi nereikėtų skubėti klijuoti etikečių, – įspėja psichologė. – Nes, pavyzdžiui, nuolatinis rankų plovimas bijant užsikrėsti koronaviruso pandemijos metu turbūt yra labiau norma nei patologija.“

Išsilavinimas ne visada gelbsti

Sudaryti sąmokslo teorijoms pasiduodančios asmenybės portretą gana sudėtinga. Pasak Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos sektoriaus Psichologinės paramos įguloms skyriaus viršininko Andriaus Jurgaičio, sąmokslo teorijoms pasiduoda tikrai ne kiekvienas. Paprastai kuo labiau žmogus išsilavinęs, tuo mažesnė tikimybė, kad jis kažkuo patikės neturėdamas svarių įrodymų ar pagrįstų argumentų.

„Kita vertus, šiuolaikiniame pasaulyje, kur mus pasiekiančios informacijos mastai yra milžiniški, tikrai tampa lengviau manipuliuoti žmonėmis, nes net ir labai išsilavinęs jis gali neturėti specifinių tam tikros srities žinių ir net nežinoti, kur jų rasti“, – aiškina A. Jurgaitis.

Pasak karo psichologo, kartais iš tiesų yra nelengva suprasti, kur tiesa, jei keli mokslininkai teigia skirtingus dalykus apie tą patį.

„Tai turbūt natūralu, nes net ir gydytojai ne visada sutaria dėl tos pačios ligos gydymo strategijos“, – svarsto psichologas.

Kapitonė K. Burbaitė, pritardama kolegai, priduria, jog svarbi ir asmeninė kiekvieno mūsų patirtis. Nes kuo nors įsitikinęs žmogus nesąmoningai ima ieškoti tai patvirtinančių faktų, o kitų tarsi nepastebi.

„Ypač jei jis turėjo kažkokios skaudžios patirties ir tinkamai neapdorojo tų emocijų, jis gali tapti labai angažuotas vienu ar kitu klausimu, imti labai aktyviai ginti vieną nuomonę ir nebegirdėti kitų“, – aiškina K. Burbaitė.

Kapitonas Andrius Jurgaitis patikina, jog sąmokslo teorijoms pasiduoda tikrai ne kiekvienas: paprastai kuo labiau žmogus išsilavinęs, tuo mažesnė tikimybė, kad jis kažkuo patikės neturėdamas svarių įrodymų ar pagrįstų argumentų. LIETUVOS KARIUOMENĖS nuotr.

Kapitonas Andrius Jurgaitis patikina, jog sąmokslo teorijoms pasiduoda tikrai ne kiekvienas: paprastai kuo labiau žmogus išsilavinęs, tuo mažesnė tikimybė, kad jis kažkuo patikės neturėdamas svarių įrodymų ar pagrįstų argumentų. LIETUVOS KARIUOMENĖS nuotr.

Ugdyti reikėtų nuo vaikystės

Dėl to, psichologės teigimu, tokioje situacijoje, kaip dabartinė, kritinis mąstymas yra viena esminių prevencinių priemonių. Svarbu suvokti, kad nereikia aklai tikėti pateikiama informacija, kad tikslinga įvertinti jos šaltinį ir tai, ko viena ar kita žinute siekiama.

„Kritinį mąstymą svarbu ugdyti nuo vaikystės, kad vaikai mokytųsi ne aklai pasitikėti viskuo, ką išgirsta, bet mokėtų atsirinkti. Taip pat svarbu nenaudoti manipuliacijos. Prieštaringos žinutės, kai pateikiama informacija neatitinka kalbėtojo balso tono ar kūno kalbos, kelia nerimą ir nepasitikėjimą tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Ilgainiui žmogus gali imti nepasitikėti niekuo arba kaip tik būti lengvai paveikiamas bet kokios informacijos“, – sako K. Burbaitė.

Kapitonė dar sykį pakartoja emocinio raštingumo svarbą. Jis reikalingas, kad sugebėtume atpažinti melą, interpretuoti kito žmogaus kūno kalbą, pasitikėtume savo kūno pojūčiais ir mokėtume suprasti kylančias emocijas ir tai, kokią žinutę apie situaciją jos mums „siunčia“, gebėtume suprasti, ko sąmoningai ar ne siekia žmogus, bandydamas mus įtikinti kokia nors sąmokslo teorija.

„Neįprasta, neaiški ir nuolat besikeičianti situacija tęsiasi palyginti ilgą laiką. Natūralu, kad tai vargina ir gali kelti ir pyktį, norą priešintis – ypač kai reikalavimai dažnai keičiasi arba jų labai daug, jie neaiškūs. Kai nėra vieningos valdžios atstovų nuomonės dėl priemonių, žmonės ima nepasitikėti ir nepaisyti taisyklių.“

Kpt. A. Jurgaitis

Tolerancija – esminė vertybė

Įdomu, kad konspiracijos teorijos turi įtakos žmonėms, tačiau ji būna skirtinga.

Karo psichologų aiškinimu, poveikis priklauso nuo mūsų išsilavinimo ir žinių lygio, gebėjimo kritiškai mąstyti, pasitikėjimo savimi, emocinės būklės ir gyvenimiškos patirties. Yra žmonių, kuriems dėl kalbų apie skiepų ryšį su autizmu ar tariamai iš piršto laužiamus COVID-19 aukų skaičius nei šilta, nei šalta. Kitiems panašios teorijos tekelia juoką.

Pažeidžiamiausi, pasak kapitonės K. Burbaitės, yra lengvai paveikiami žmonės. Juos sąmokslo teorijų skleidėjai greitai paverčia „tikinčiaisiais“ arba sukelia baimę, pyktį, norą priešintis specialistų rekomendacijoms.

„Bendrai kalbant, žmones, kurie yra mažiau savimi pasitikintys, turintys žemą savivertę, mažiau išsilavinę ar emociškai labiau pažeidžiami, pavyzdžiui, išgyvenantys kažkokias krizes ar netektis, yra lengviau įtikinti. Jie yra lengviau paveikiami, – teigia karo psichologė. – Todėl pasitikėjimą ir sutelktumą didinanti, palaikanti komunikacija viešojoje erdvėje labai svarbi.“

Juolab kad vis dažniau tikėjimo ar netikėjimo klausimas padalija šeimas. Kai po tuo pačiu stogu gyvena „kovidinis disidentas“, karštai tikintis visomis konspiracijų teorijomis, ir jo pažiūrų nepalaikantys artimieji, neišvengiamai kyla ginčų ir pykčių. Tuomet, kapitonės K. Burbaitės teigimu, esmine vertybe tampa tolerancija.

„Gyvendami vakarietiškoje demokratinėje kultūroje mes galime tikėti, kuo tik norime, ir turėti skirtingas nuomones įvairiais klausimais. Galime išsakyti savo poziciją ir pateikti argumentus, tačiau nesiūlyčiau labai atkakliai bandyti įtikinti kitą savo teisumu, nes galime sulaukti priešingo efekto“, – pataria psichologė.

Išmokite nubrėžti ribas

Specialistų manymu, tikrų problemų atsiranda tuomet, kai dėl vienokių ar kitokių įsitikinimų žmonės ima nepaisyti saugumo reikalavimų, o tai gali paveikti aplinkinius. Pavyzdžiui, jei sirgdami – ir nebūtinai koronavirusine infekcija – einame į darbą rizikuodami užkrėsti kitus. Tada prasideda visuomenės ir asmens laisvės interesų konfliktas.

„Ne šiaip sau sakoma, kad vieno žmogaus laisvės baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus teisės, – primena kapitonė K. Burbaitė. – Žvelgiant iš psichologinės pusės, mes negalime pakeisti kitų žmonių. Tačiau galime keisti savo elgesį, galime mokytis ginti savo poziciją ir nubrėžti ribas – tikrai nemažai žmonių nemoka to daryti. Kaip? Pavyzdžiui, paprašyti kolegos užsidėti kaukę įėjus į kabinetą. Galime pasakyti artimam žmogui, kad mums neramu dėl jo sveikatos ir norėtume, kad jis neitų į viešas erdves arba pasiskiepytų. Bet tai yra viskas, ką galime padaryti. Sprendimą priims jis, remdamasis savo įsitikinimais.“

Toks pat svarbus, kaip tolerancija, yra ir supratimas, jog dabar visi išgyvename krizės laikotarpį, net jei įsivaizduojame to nejaučiantys. Pavasarį visuomenėje tvyrojusi didelė nežinomybė lėmė nerimą, kuris ir dabar niekur nedingo. Tačiau atsirado daugiau patirties ir žinių apie tai, su kuo susidūrėme.

„Šalia to, būtų galima kalbėti ir apie nuovargį, – priduria kapitonas A. Jurgaitis. – Nes neįprasta, neaiški ir nuolat besikeičianti situacija tęsiasi palyginti ilgą laiką. Natūralu, kad tai vargina ir gali kelti ir pyktį, norą priešintis – ypač kai reikalavimai dažnai keičiasi arba jų labai daug, jie neaiškūs. Kai nėra vieningos valdžios atstovų nuomonės dėl priemonių, žmonės ima nepasitikėti ir nepaisyti taisyklių.“

Be to, pasak psichologų, žmogus negali ilgą laiką ištverti didelį stresą keliančios neapibrėžtos situacijos – jo organizmas tiesiog išsenka ir ima sirgti. Tad su įtampa tvarkomės kiekvienas kaip išmanydami, pasitelkdami labai įvairius būdus. Vieni jų – adaptyvūs, kiti – nelabai.

„Svarbu neprarasti pozityvumo ir tinkamai rūpintis tiek fizine, tiek ir emocine sveikata, – pabrėžia karo psichologai. – Gera psichologinė savijauta ir stiprus imunitetas yra pats geriausias priešnuodis prieš virusą.“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų