-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje daug žmonių liko ne tik be pastogės, bet ir šeimos. Gimines, artimuosius po visą pasaulį išblaškė jei ne paties karo suirutė, tai sovietų represijos. Net ir vėliau, taikos metais, susitikti likimo išskirtiesiems buvo nelengva, o kartais – ir visai neįmanoma.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas Darius Juodis sako, kad XX amžiuje Lietuvoje štai taip išdraskytos ištisos giminės buvo per abu karus – Pirmąjį pasaulinį taip pat. Jo metais žmonės taip pat traukėsi nuo karo veiksmų, o vėliau į namus sugrįždavo jau ne visi: kai kurie šeimos nariai – paprastai vyrai, – taip ir likdavo užsienyje ar traukdavo toliau, į JAV, užsidirbti. Antrojo pasaulinio karo metais, pasak D. Juodžio, išskirtų šeimų buvo dar daugiau.
„1944-ųjų metų didžiulė, skubi, gana padrika emigracija išskyrė likimus, – primena istorikas. – Buvo ir tokių atvejų, kai pasitraukė visa šeima, tačiau vėliau dėl įvairių priežasčių jos nariai pasimetė: vieni Vokietijoje pateko į Vakarų sąjungininkų teritoriją, kiti – į sovietų kontroliuojamą. Patekę į pastarąją, privalėjo grįžti atgal. Tokių išsiskyrimų yra dešimtys, šimtai, tūkstančiai…“
Jo teigimu, traukėsi karininkija, valdžios atstovai, inteligentija. Vieni išvyko su šeimomis, kiti – po vieną. Traukimosi kai kada būta išties chaotiško.
„Žmonės viską metė ir staigiai bėgo, nes priartėjo frontas, – aiškina istorikas. – Buvo, kad traukėsi kartu, bet pasimetė masėje ir niekada nebesusitiko. Tie, kurie buvo vyresnio amžiaus, paprasčiausiai nesulaukė laikų, kai buvo galima laisviau keliauti.“
Panašių istorijų yra ne viena. Pavyzdžiui, panevėžietis pedagogas, kalbininkas, visuomenės veikėjas Petras Būtėnas irgi traukėsi manydamas trumpam. Tačiau likimas lėmė, kad ryšiai su šeima nutrūko. Žmona liko viena auginti mažus vaikus – žinių apie vyrą beveik nesulaukdavo. Pats P. Būtėnas sužinoti, kaip sekasi jo šeimai, stengdavosi per pabėgėlius, atgabendavusius naujienų iš Lietuvos, bet tos, deja, buvo skurdžios.
Tragiška Lietuvos kariuomenės vado, divizijos generolo Stasio Raštikio traukimosi istorija. Prasidėjus okupacijai, jis išvyko į Vakarus, o žmona su trimis dukromis bandė sekti iš paskos, tačiau nepavyko. Moteris atsidūrė kalėjime, trys dukterys su seneliais – Sibire. Viena mergaičių tremtyje mirė. Prasidėjus karui, Elena Raštikienė ištrūko iš kalėjimo, tačiau Lietuvoje su jau grįžusiu vyru pabuvo vos keletą metų. Artėjant frontui, jie abu pasitraukė į Vakarus.
Deja, Raštikių dukros tebebuvo Sibire. Praėjo keleri metai, kol sugrįžo į Lietuvą. Saugumui tikintis, kad įkalbės ir tėvą grįžti, gresiant naujoms tremtims jos slapstėsi ir kurį laiką gyveno prisidengusios svetimais vardais bei pavardėmis.
Su mama Raštikytės susitiko jau Nepriklausomybės priešaušryje, o tėvas dukrų jau niekada nebeišvydo…
Petras Būtėnas su žmona Malvina ir vaikais Panevėžyje 5-ajame dešimtmetyje. Žinomas kalbininkas, visuomenės veikėjas 1944 metais pasitraukė į Vokietiją tikėdamas, jog išvyksta trumpam. Tačiau likimas nutraukė žymaus panevėžiečio ryšius su šeima. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS (D. Būtėno asmeninio archyvo) nuotr.
Kiek 1944 metais iš Lietuvos pasitraukė žmonių, sunku būtų suskaičiuoti. D. Juodžio teigimu, 1946 metais Vakarų sąjungininkų perkeltųjų asmenų stovyklose vien Vokietijoje buvo apie 60 000 lietuvių. Tačiau jų buvo ir kitose Europos šalyse: Belgijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Italijoje, Skandinavijos valstybėse. Istorikas beveik neabejoja, kad buvo ir tokių, kurie bijodami represijų suklastojo dokumentus, apsimetė kitais asmenimis.
Tie, kuriuos sovietai sugrąžindavo į ankstesnę gyvenamąją vietą, sulaukdavo įvairaus likimo. Vienų laukė represijos, kitų dalia buvo lengvesnė. Saugumas į tokius asmenis žiūrėjo nepatikliai – įtarta, kad tarp tokių pargrįžėlių gali būti užsienio žvalgybos agentų.
Vakaruose atsidūrė irgi ne vien tokį kelią savo valia pasitraukusieji. Nemažai žmonių iš Lietuvos karo metais buvo išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją, kiti kankinosi koncentracijos stovyklose. Pasak D. Juodžio, artėjant karo pabaigai tie, kurie pateko į Vakarų sąjungininkų kontroliuojamą zoną, turėjo galimybę pasirinkti – likti arba grįžti į gimtinę. Sovietų kontroliuojamoje teritorijoje tokios galimybės nebuvo.
Po karo vyko ir repatriacija. D. Juodžio duomenimis, lenkų – daugiausia Vilnijos krašto – repatriacija prasidėjo 1945–1946 metais. Tuomet daug jų išvažiavo, bet dalis giminės liko Lietuvoje.
Žydų repatriacija buvo labai ribojama, tačiau vyko ir ji. Taip pat Klaipėdos krašto gyventojų repatriacija.
„Bet žmonių santykių požiūriu išsiskyrimas visuomet turėjo labai daug panašumų“, – pastebi istorikas.
„Traukimosi mastas buvo toks, kad palietė ne tik priešiškai nusiteikusiuosius sovietų valdžiai, bet ir pačių komunistų partijos narių gimines.“
D. Juodis
Trauktis į Vakarus anuomet skatino ne viena priežastis. Labiausiai, žinoma, baugino artėjantis frontas, vykstantys aršūs mūšiai. Būtent nuo jų bėgusieji dažniausiai manė išvykstantys trumpam, tačiau nutiko taip, kad svetur, toli nuo artimųjų praleido visą likusį gyvenimą,.
„Nėra nieko pastovesnio už laikinumą, – primena D. Juodis. – Ir tie žmonės manė, kad viskas praeis, normalizuosis, grįš… Bet tas „normalizavimasis“ užtruko kelis dešimtmečius – jie niekada negrįžo.“
Tie, kas traukėsi bijodami naujų represijų, jau buvo savo kailiu patyrę, ką tai reiškia, – nebenorėjo vėl pakliūti į tą pačią mėsmalę. Dalis, net ir apsigyvenę užsienyje, nesijautė saugūs. Net ir vėlesniais metais sumanę apsilankyti gimtinėje būtų smarkiai rizikavę.
Netikėtai atsidūrę svetimoje šalyje, dauguma jų savęs nelaikė emigrantais – vadinosi išeiviais, politiniais emigrantais, net ir tremtiniais. Tačiau skaudžiausiai, pasak D. Juodžio, tokius žmones veikė laikas: ilgam – net keliems dešimtmečiams – išsiskyrę šeimos nariai galiausiai nori nenori pradėjo gyventi savo gyvenimus, atitolo vienas nuo kito.
„Kai kada šeimų susijungimas, vertinant iš psichologinės pusės, buvo sunkiai įmanomas, – pripažįsta istorikas. – Sovietiniais metais buvo pastatytas filmas „Medaus mėnuo Amerikoje“, kuriame gvildenta ši tema – pasakota, kaip žmona iš Lietuvos važiavo pas vyrą į JAV. Jie ten susitiko po kelių dešimtmečių, bet pamatė, kad nieko bendro tarp jų nėra. Išsiskyrimą nulėmė karo metais susidariusi situacija, bet jų susijungimas buvo sudėtingas ir dėl atskirai susiformavusių gyvenimų.“
Lietuvos kariuomenės vado brigados generolo Stasio Raštikio (1939-ųjų nuotraukoje – su žmona Elena Marijona Raštikienė kairėje) sprendimas išvykti į užsienį baigėsi šeimos tragedija: generolo artimieji buvo įkalinti, ištremti ir išskirti visam likusiam gyvenimui. LCVA nuotr..
Išskirtų šeimų ir giminių bendravimas iš karto po karo neprasidėjo – dar ilgą laiką vieni apie kitus nieko nežinojo. Kai kurių likimai ir liko nežinomi. Situacija ėmė keistis tik 6-ajame dešimtmetyje, kuomet Lietuvą pradėjo pasiekti išvykusiųjų laiškai. Jeigu Vakaruose gyvenantis žmogus nedalyvavo jokioje politinėje veikloje, nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos jam jau buvo įmanoma apsilankyti Lietuvoje. Kaip turistams, bet nedrausta ir susitikti su giminėmis. Kai kuriems lietuviams analogiškais tikslais buvo leista išvykti į Vakarus.
„Tokius kontaktus, aišku, kontroliavo sovietų saugumas. Laiškai taip pat buvo skaitomi – ar juose nėra kokios „pavojingos“ informacijos“, – sako, kad vyravo nuolatinė kontrolė, D. Juodis.
Dalį žmonių, kurių giminės Vakaruose dalyvavo kokių nors organizacijų veikloje, bandyta verbuoti.
Pasitaikydavo ir retų atvejų, kai buvo leidžiama susijungti giminėms – išvykti gyventi į Vakarus pas savo artimuosius. Tiesa, ir čia būdavo įvairių netikėtumų. Istorikas pasakoja radęs faktų, kad artimieji vėl susitiko, galėjo gyventi kartu, pavyzdžiui, tėvai išvyko pas vaikus, bet nusivylė gyvenimu svečioje šalyje: galbūt nerado to, ko tikėjosi prieš išvykdami, gal nepritapo prie kitokio pasaulio.
Giminių turėjimas užsienyje sovietiniais metais buvo kompromituojantis biografijos faktas. Pasak D. Juodžio, jeigu žmogus pretendavo į kokias nors vadovaujamas pareigas, būtinai turėjo tą paminėti.
„Reikia pasakyti, kad ir aukštų partijos veikėjų giminių buvo Vakaruose, – pabrėžia istorikas. – Pavyzdžiui, Antano Sniečkaus motina irgi pasitraukė į Vakarus. Traukimosi mastas buvo toks, kad palietė ne tik priešiškai nusiteikusiuosius sovietų valdžiai, bet ir pačių komunistų partijos narių gimines.“
Kontaktai su išeiviais, prasidėję 6-ajame dešimtmetyje, buvo sudėtingi, nereguliarūs, sako D. Juodis. Norėdamas išvykti aplankyti giminių, lietuvis turėjo pereiti ne vieną sovietinę instituciją, bet ir tai negarantavo, jog bus leista išvykti. Išeivijos atstovas, atvykęs į Lietuvą, taip pat negalėjo daryti, ką nori – buvo nuolat kontroliuojamas saugumo struktūrų. Tad asmeniniai kontaktai, susitikimai akis į akį buvo labai sudėtingi.
Užsienio „turistui“ buvo numatytos vietos, kur galima lankytis. Pasak D. Juodžio, tuo laiku, pavyzdžiui, buvo neįmanoma apsilankyti Panevėžyje. Lankymuisi buvo atverti Trakai, Vilnius, Kaunas vienu metu irgi buvo uždaras.
„Atvykusiųjų judėjimas buvo labai ribojamas. Susitikti su giminėmis formaliai buvo leidžiama vos ne viešbučiuose. Žinoma, žmonės išdrįsdavo pažeisti tas taisykles – nuvažiuodavo ir į savo tėviškes, ir susitikdavo su giminėmis. Įstatymai, nustatyta tvarka draudė, bet vis dėlto sistema nesugebėdavo visko sukontroliuoti“, – konstatavo istorikas.
Komentarai
-
- Lietuvis
- 22:08 2018.05.24
Rodyti visus komentarus (1)Neduok, Dieve, ką iškentėjo mūsų Lietuvėlė. Močiutė gaudavo laiškų iš savo giminių Jungtinėse Valstijose. Tur būt jie irgi pabėgo nuo karo.