-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Sovietmečiu propaguotos ateizmo idėjos neprigijo: dažno panevėžiečio gyvenime, kaip praeityje, taip ir dabar, tikėjimas išlieka reikšmingas ir svarbus
Tikintieji būriuojasi aikštėje prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. PB ARCHYVO nuotr.
Apie tai, kas prieš dešimtmečius vyko Panevėžyje, puikiausiai galima sužinoti iš tuo metu leisto ir iki šiol išsaugoto „Panevėžio balso“ numerių. Kokią tik temą paliestum, su ja susijusios informacijos pavyksta rasti ir prieš septyniasdešimt, ir prieš devyniasdešimt metų spausdintuose rašiniuose.
Ne išimtis ir religinės temos. Senuose laikraščiuose daug rašinių apie Bažnyčios ir visuomenės santykį, apie svarbiausius bažnytinius įvykius, šventes, negailėta pamokymų ir patarimų tikintiesiems, perspėjimų bedieviams.
Neatsiejama nuo kasdienio gyvenimo
„Sielos išganymas yra svarbiausias žmogaus gyvenimo uždavinys ir tikslas. Žemės gyvenimas labai ir labai trumpas, o pomirtinis yra amžinas. Išvada aiški: žemiškas gyvenimas yra tik prisirengimas prie pomirtinio. Nepražudyk savo sielos! Žmogus yra sutvertas Dievo panašumu, jis turi nemirtingą sielą ir jo paskirtis yra gyventi amžinai po mirties, o aname gyvenime jis gali būti ir laimingas, ir nelaimingas. Amžinoji laimė danguje ar pragare priklauso ne nuo Dievo, bet nuo paties žmogaus, nuo jo teisingo ar neteisingo gyvenimo“, – ne kartą savo skaitytojams primindavo straipsniai laikraštyje. Ši citata – iš vieno 1939 metų numerio. (Citatų kalba netaisyta.)
Prieškariu Bažnyčia buvo glaudžiai susijusi su visomis gyvenimo sritimis, tad ir rašiniai būdavo skirti temoms „Bažnyčia ir mokykla“, „Bažnyčia ir politika“, „Religija ir patriotizmas“ ir panašioms gvildenti.
Religiniais klausimais pasisakydavo dvasininkai, mokytojai, visuomenės veikėjai, politikai, laikraščio darbuotojai.
„Katalikų pasaulėžiūros žmonėms yra aišku, kad šeima, valstybė ir Bažnyčia yra dieviškos kilmės, jų tikslas yra realizuoti žmogaus laimę individualiniame ir visuomeniniame žmogaus gyvenime, todėl negali būti jų tarpe nesantarvės (…) Bažnyčia pageidauja, kad katalikų vaikas būtų auklėjamas katalikų atmosferoje, kad visas mokymas ir auklėjimas būtų persisunkęs katalikiška dvasia, kad mokykloje ir mokytojų kadras ir mokytojų programa ir mokymo vadovėliai būtų katalikiški. Gero auklėjimo pagrindinė sąlyga yra krypties, pasaulėžiūros ir visų auklėtojų įtakos vieningumas“, – rašyta 1932-aisiais.
Laiko tiltu – į praeitį
Vartant kitus anų metų laikraščius, dažname jų randama pasakojimų apie konkrečius įvykius, renginius mieste, kaimuose, bažnyčiose, mokyklose ir kitur.
Vargu ar dar yra gyvų daugelio šių įvykių liudytojų, o štai senoji spauda, dabartiniam jos skaitytojui pasitelkus dar ir vaizduotę, gali tarsi laiko tiltu nuvesti į gimtojo krašto praeitį.
Pavyzdžiui, į Krekenavą. Prieš 85-erius metus rašyta: „VII.8 d. klebono sode įvyko Krekenavos „Angelo Sargo“ vaikų s-gos susirinkimas. Vaikučiai atydžiai klausės kun. J. Gasiūno gražių pamokymų. Gražu žiūrėti, kaip jaunuolėliai iš mažens ruošiasi organizaciniam gyvenimui ir sunkiai ateities kovai.“
Arba į Ramygalą: „24 birželio, šv. Jono atlaiduose, vietos bažnyčioje, kun. B. Barauskas, Telšiuose įšventintas į kunigus, atlaikė pirmąsias Šv. Mišias. Prieš Mišias jis buvo iškilmingai su bažnytinėmis vėliavomis, choru ir orkestru iš klebonijos atlydėtas į bažnyčią. Po Mišių, kai primicijantas laimino savo tėvelius, kai kurie iš susijaudinimo verkė. Dieve, padėk jam, dabar įsišventus kunigu, dar uoliau ir sėkmingiau Kristaus vynuogyne darbuotis!“
Galima sugrįžti ir į Panevėžį, į 1930 metus: „Praėjusį sekmadienį Katedroje buvo mokyt. seminarijos ir vlst. gimnazijos vaikučių Pirmoji Komunija. Po iškilmių bažnyčioje K. V. C. salėje buvo bendra vaikučių, tėvų ir kapelionų bei auklėtojų kavaužkandis. P. Barisas patefono gražiomis giesmėmis iškilmes paįvairino. Gale visi nusifotografavo.“
Į 1928-uosius: „Nuo pat šeštadienio ryto, nors oras pasirodė išorės iškilmėms nepalankus, jautėsi mieste ruošimosi nepaprastam įvykiui, Panevėžio pasididžiavimo dienai, Pirmajam Lietuvos Jaunimo Eucharistiniam Kongresui. Nors jau pavargę nuo kelių puošimųsi, bet ir šiuo kartu dauguma panevėžiečių katalikų nepagailėjo išlaidų ir triuso, ir kaip kas išmanydamas puošėsi Karalių Karaliaus šventei.
Sekmadienio gražiame ryte kongresininkai renkasi į bažnyčias, vieni klauso šv. Mišių, kiti eina išpažinties. Iš artimesnių parapijų keliauja ištisos procesijos į didžiąją šventę. Atkeliauja ir traukiniais.
Štai ir dešimta valanda. Vytauto aikštė pilnėja: neorganizuota minia susispiečia aplink garsiakalbius. Organizuotieji tvarkdarių sustatomi prieš Marijonų bažnyčią, ties aukštuoju altoriumi. Chorai ir orkestrai sustoja priešaky, prieš pat garbinguosius svečius.“
Dievą ir religiją neigė
Vartydami pokario laikraščius tokių pasakojimų jau neberasime. Atvirkščiai, nuo pat okupacijos pradžios prasideda antireliginė propaganda, pasipila neigiantys Dievo buvimą rašiniai, platinamos ateistinės idėjos.
Siekiant atitraukti žmones nuo religijos, visur buvo kuriami ateistų būreliai, leidžiamos knygos, organizuojami įvairūs renginiai. Buvo pateiktos kitos „dievybės“ – Leninas ir partija – ir jas reikėjo garbinti.
Vyresni žmonės, be abejo, dar prisimena mokyklose rengtus pokalbius, diskusijas „Kaip aš nustojau tikėti į Dievą“, „Kaip aš atsikračiau religinių prietarų“ ar pan. Kiekvienam mokiniui reikėdavo atsistoti ir pakalbėti ta tema. Tad kas kaip išmanė, taip ir kūrė: vieni sakė, kad padėjo knygos, laikraščiai, kiti – kad mokytojai, vyresni draugai ir panašiai.
Tačiau dauguma tų laikų vaikų tikėjimo tiesas gaudavo šeimose, slapta būdavo krikštijami, vedami prie Pirmosios komunijos, kartu su tėvais švęsdavo religines šventes ir kt.
Kadangi visuotinės apgaulės metais viskas atrodė įmanoma, viešai privalėjo kalbėti ką kita.
Ypač daug rašinių apie ateistinę veiklą galima rasti maždaug prieš penkiasdešimt metų leistuose laikraščiuose.
„Mūsų ateistai ieško naujų formų, kaip įdomiau pravesti ateistines priemones. Todėl susirinkimus, ypač jaunesnėse klasėse, stengiamės pravesti įdomaus pokalbio forma. Mokiniai tuo labai patenkinti ir dažnai kviečia mus, vyresnius ateistus pravesti susirinkimus. Pokalbių metu mes pamatėme, kad mažieji mokinukai atidžiai klausosi, domisi įvairiais klausimais“, – savo patirtimi spaudoje dalijosi ateistai.
„Ar galima tvirtinti, kad jau visos galimybės panaudotos mokslinėsateistinės propagandos kovingumui ir veiksmingumui kelti? Žinoma, ne! Šiame darbe dar yra neišnaudotų „rezervų“ ir net dar „nepakeltų dirvonų“. Apie tai, reikia tikėtis, bus rimtai kalbama sąskrydyje. Ateistinio darbo patirtis parodė, kad kultūros-švietimo įstaigos ir ypač kraštotyros muziejus, bibliotekos, knygynas, įmonių profesąjunginės organizacijos, kai kurie agitatorių kolektyvai dar nepakankamai dalyvauja mokslinėje-ateistinėje propagandoje. Su tuo taikstytis negalima“, – rašyta miesto ateistų antrojo suvažiavimo išvakarėse tuometėje „Panevėžio tiesoje“.
Sugrįžimas
Laimė, laikams pasikeitus ir Lietuvai vėl tapus laisva, ateistinės propagandos poreikis išgaravo. „Panevėžio balsas“ susigrąžino savo senąjį vardą, o laikraščio puslapiuose vėl galima rasti rašinių religinėmis temomis.
1990 metų Panevėžio spaudoje daug buvo rašyta apie Švenčiausios Trejybės bažnyčios grąžinimą tikintiesiems. Viename straipsnyje prisiminta, kad „nepriklausomybės metais bažnyčia buvo mėgstama, miestiečiai ją gausiai lankė“.
„Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia buvo gerokai sužalota, bet pokario metais kun. S. Mažeika ją suremontavo. Bažnyčia veikė iki 1949-ųjų metų. Po to ją uždarė: pradžioje pavertė šokių sale, paskui sandėliu kaip ir daugelį bažnyčių tais metais. O dar vėliau – Parodų rūmais. Vidus, suprantama, buvo greitai pakeistas. Buvusi klebonija tapo viena iš Panevėžio įstaigų. Aikštė greitai pavadinta Komjaunimo aikšte.“
Tikintiesiems bažnyčia buvo grąžinta 1989 metais. Ir daug reikėjo padaryti, kad ji po metų vėl galėtų kviesti žmones maldai.
Laikraštyje rašyta: „Bažnyčios klebonas – kunigas Robertas Pukenis. Sunku ir aprėpti, kiek jis įdėjo pastangų, triūso, energijos į atstatymo darbus. R. Pukenį turbūt galima vadinti ir vyriausiuoju rekonstrukcijos architektu.
Tikrai nelengva buvo dirbti tuo metu. Tačiau jėgų suteikdavo ilgas ir sunkus Lietuvos Bažnyčios kelias. Ji, kaip sako kunigas, – Kankinė, ji – Šventoji, iš jos visi galime semtis kantrybės, ištvermės.“
Panevėžiečiai supažindinti ir su Švč. Trejybės bažnyčios istorija – žinoma, kad 1803 metais ją pastatė pijorai, 1847-aisiais bažnyčia buvo paversta cerkve, 1915 metais pabėgus rusų šventikui buvo palikta be priežiūros ir vėliau besitraukiančių vokiečių grąžinta katalikams. 1919 metų kovo mėnesį vyskupas K. Paltarokas atšventino bažnyčią ir atidavė ją marijonų globai.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
