-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kai pagrindinius Lietuvos valstybės valdymo klausimus turėjęs spręsti Steigiamasis Seimas 1920 metų gegužės 15-ąją rinkosi į pirmą posėdį, ne vienas delegatas vyko ir iš Panevėžio krašto.
Panevėžiečiai Steigiamajame Seime išsiskyrė aktyvumu, ir ne tik. Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad mūsų miestas ir apylinkės išsiskyrė tuo, jog Seime kraštui atstovavo ne vien lietuviai, bet ir žydai, taip pat moterys. Istoriko teigimu, šiame Seime nebuvo ir dešimties moterų, o Panevėžiui atstovavo net trys.
Be to, pačiame mieste atsirado Gegužės 15-osios gatvė, taip pavadinta dienos, kai darbą pradėjo Steigiamasis Seimas, garbei.
„Kai valstybė krypo autokratinio valdymo kryptimi, nebeliko ir gatvės. 1934 metų vasario 11 dieną Panevėžyje Gegužės 15-osios gatvė pavadinta Katedros gatve. Taip ji vadinama ir dabar“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Steigiamojo Seimo narių sąraše buvo ne vieno garsaus to meto Panevėžio žmogaus pavardė. Signataras, Steigiamojo Seimo narys Kazys Bizauskas, nors gimė dabartinės Latvijos teritorijoje, pasak muziejininko, cariniais laikais buvo Panevėžio miesto valdybos sekretoriumi, o valdant kaizerinei Vokietijai dirbo savivaldybėje. Pasak D. Pilkausko, su kitais mieste likusiais inteligentais K. Bizauskas čia kūrė pirmąją Lietuvos švietimo istorijoje lietuvišką gimnaziją (dabar vadinamą Juozo Balčikonio), kuri darbą pradėjo 1915 metų spalio 1 dieną, paskui joje dėstė lietuvių ir lotynų kalbas, o galiausiai tapo Panevėžio lietuvių gimnazijos inspektoriumi. 1917–1920 metais K. Bizauskas buvo Valstybės tarybos narys, kol 1920-aisiais 5-ojoje Panevėžio rinkimų apygardoje buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Netrukus tapo švietimo ministru ir šiame poste išbuvo porą metų.
Tarpukariu K. Bizauskas dirbo diplomatinį darbą. Nuo 1939 metų lapkričio 21-osios iki 1940-ųjų birželio 15 dienos buvo premjero pavaduotoju. Tačiau sovietams okupavus šalį, pasak D. Pilkausko, netrukus buvo suimtas, kalėjo, o prasidėjus karui 1941 metų birželio 26 dieną buvo sušaudytas.
Prezidentas Antanas Smetona su paskutiniosios Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos (1939–1940) nariais Prezidentūroje, tarp kurių (prezidento dešinėje) buvo ir Panevėžyje išrinktas Steigiamojo Seimo narys Kazys Bizauskas.
Dar vienas iš Panevėžio apylinkių kilęs Steigiamojo Seimo narys buvo Stasys Balčas.
Istorikas D. Pilkauskas primena, kad 1918 metais vokiečiams traukiantis iš Lietuvos į ją veržėsi Raudonoji armija. Taigi tų metų pabaigoje imta kviesti savanorius ginti valstybės. Lietuvos teritorija anuomet dalyta į sritis, ir Panevėžio srities vadas Jonas Variakojis 1918-ųjų gruodį taip pat kvietė stoti į jo vadovaujamą Panevėžio srities apsaugos būrį. Į tą kvietimą, anot D. Pilkausko, atsiliepė ir broliai Balčai – Boleslovas, Vladas ir Stasys. Jie savanoriais tapo 1919 metų pradžioje.
„Būsimieji savanoriai Balčai buvo kilę iš labai lietuviškos šeimos, – pasakoja muziejininkas. – Joje vyravo patriotinis, tautinis auklėjimas. Tai buvo graži, lietuviška šeima. Jos sūnūs dėl didelio ūgio vėliau buvo vadinami Lietuvos milžinais. Garsiausias iš brolių buvo Stasys Balčas.“
Panevėžio valsčiuje gimęs S. Balčas mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje. Vėliau keletą metų gyveno JAV. Tapęs savanoriu, buvo paskirtas bataliono štabo raštininku ir važinėjo po Kėdainių ir Panevėžio apylinkes ragindamas kitus tapti savanoriais. Vėliau pradėjo eiti kitokias pareigas. Kiek žinoma, jis turėjo paslėpęs šautuvų ir jais buvo apginkluoti pirmieji savanoriai.
„Apie tai savo atsiminimuose rašė J. Variakojis, – pabrėžia D. Pilkauskas. – Jis rašė, kad Balčų motina juos palaimino ir „su visa brangenybe – ginklais – išvykome Kėdainių link.“
Į atsargą savanoris išėjo 1920 metų pradžioje, o po kelių mėnesių jau gavo Steigiamojo Seimo nario pažymėjimą. Beje, ne paskutinį: vėliau S. Balčas buvo ir pirmojo Seimo narys.
„Steigiamajame Seime S. Balčas buvo ūkininkų frakcijos pirmininkas ir jam ūkininkų reikalai buvo labai aktualūs. Pirmajame Seime irgi buvo aktyvus, rimtai rūpinosi miškų reikalais“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Vėliau, grįžęs į Panevėžį, S. Balčas dirbo Ūkininkų sąjungos banko direktoriumi, buvo valsčiaus tarybos narys, ilgametis Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių Panevėžio skyriaus valdybos narys, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, labdaringoje veikloje, rašė eilėraščius. Istoriko teigimu, S. Balčas parašė žodžius ir, Vladui Paulauskui pritaikius muziką, sukūrė „Savanorių maršą“, kuris buvo atliekamas ne tik Panevėžio krašto, bet ir visos Lietuvos savanorių renginiuose.
1949 metais S. Balčas buvo išvežtas į Irkutsko sritį ir tremtyje išgyveno kone dešimtmetį.
Pasak D. Pilkausko, yra ir daugiau su mūsų kraštu susijusių Steigiamojo Seimo narių. Vienas tokių – Utenos valsčiuje gimęs Konstantinas Bražėnas.
Utenoje jis ėjo apskrities viršininko padėjėjo, vėliau viršininko pareigas. Į Steigiamąjį Seimą pateko dar kaip studentas medikas.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje K. Bražėnas dėl nesutarimų su vietine valdžia persikėlė į Panevėžį. Čia dirbo notaru. Pasak D. Pilkausko, kontorą turėjo Vasario 16-osios gatvėje. Po metų, nuvykęs į savo ūkį Utenos krašte, mirė.
Panevėžio valsčiuje, Maženiuose, gimęs Tadas Aleliūnas iš karto nebuvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, tačiau 1920-ųjų rudenį nepriklausomybės kovose žuvus Seimo nariui Antanui Matulaičiui pakeitė jį.
Panevėžio kraštui Steigiamajame Seime atstovavo ir du žydai.
Naftalis Fridmanas gimė Juodžių dvare, Šiaulių apskrityje, studijas baigė Petrapilio universitete. D. Pilkauskas pasakoja, kad 1888 metais apsigyvenęs Panevėžyje N. Fridmanas ne tik vertėsi advokato praktika, bet ir aktyviai dalyvavo miesto politiniame gyvenime. Tad nenuostabu, kad 1907 metais lietuvių ir žydų blokas jį išrinkto į III valstybės dūmą. Joje advokatas darbo rado įvairiose komisijose: švietimo, tikybos, miestų ir kitose. Buvo išrinktas ir į IV dūmą.
N. Fridmanas, primena D. Pilkausko, ypač išgarsėjo gindamas žydų reikalus, per karą rūpinosi pabėgėliais. Jis buvo išrinktas ir į Rusijos steigiamąjį susirinkimą, o 1920 metais tapo Lietuvos Steigiamojo Seimo nariu. Jo veiklą Seime 1921 metų vasarą nutraukė staigi mirtis.
Mirus N. Fridmanui, į Seimą išrinktas Samuelis Landau, gimęs Panevėžyje.
Salomėja Stakauskaitė (fotografuota Šėtos progimanazijoje 1937-aisiais).
Baigęs Jekaterinoslavo gimnaziją, toliau studijavęs Kijevo komercijos institute, o po mokslų S. Landau grįžo į Panevėžį ir nuo 1908 metų dirbo įvairiose bankų įstaigose. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasitraukęs į Rusijos gilumą su kitais pabėgėliais, jam pasibaigus vėl įsikūrė Panevėžyje, dirbo žydų liaudies banke, vėliau darbavosi Kaune.
Istoriko teigimu, S. Landau aktyviai dalyvavo Panevėžio miesto politiniame gyvenime. 1921 metais išrinktas į antrąją Panevėžio miesto tarybą, atstovavo žydų frakcijai. Per rinkimus į Steigiamąjį Seimą jis nepateko, tačiau, pakeitęs N. Fridmaną, darbavosi parlamente nuo 1921 metų rugsėjo iki 1922-ųjų lapkričio.
Steigiamojo Seimo narės Salomėjos Stakauskaitės šeima, D. Pilkausko teigimu, buvo labai tikinti. Stakauskai galėjo didžiuotis dviem sūnumis kunigais, o Juozas Stakauskas buvo vienas aktyviausių Panevėžio miesto dvasininkų.
S. Stakauskaitė mokėsi Liepojoje, baigusi mokslus gyveno pas brolį, dirbo pedagoginį darbą. Ji studijavo Varšuvos aukštuosiuose moterų kursuose, lankė pedagogikos ir gamtos mokslų paskaitas. Kurį laiką dėstė privačiuose mokytojų kursuose ir Lenkijos ūkio mokykloje. Per Pirmąjį pasaulinį karą gyveno Panevėžyje ir organizavo mokytojų kursus.
Muziejininko duomenimis, nuo 1919 metų sausio S. Stakauskaitė darbavosi Jurbarko gimnazijoje. Į Steigiamąjį Seimą ji išrinkta atstovauti Raseinių apygardai. Pasibaigus kadencijai, paskirta dirbti Krekenavos vidurinės mokyklos vedėja. Vėliau buvo šios mokyklos mokytoja, darbavosi ir Šėtoje.
„Tautininkų valdomai Lietuvai pradėjo netikti mokyklų vadovai, kurie priklausė Krikščionių demokratų partijai arba buvo tokių pačių pažiūrų“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Viena žymiausių Steigiamojo Seimo moterų buvo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Pasak istoriko, gyvenimas lėmė, kad ji buvo ir visuomenininkė, ir mokytoja, ir rašytoja, ir gydytoja, ir organizatorė.
Spaudos draudimo metais G. Petkevičaitė-Bitė prisidėjo platinant draudžiamą spaudą. Nuo 1890 metų bendradarbiavo su žurnalu „Varpas“, į jį pirmoji iš Panevėžio siuntė savo straipsnius. Pasak istoriko, 1907 metais rašytoja buvo viena iš pirmojo moterų suvažiavimo Lietuvoje organizatorių ir jam pirmininkavo. 1919 metais ji pradėjo mokytojauti Panevėžio gimnazijoje.
Istorikas pasakoja, kad G. Petkevičaitė-Bitė buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą ir, kaip vyriausia Seimo narė, pirmininkavo jo posėdžiui. Pasak D. Pilkausko, vyriausias pagal amžių buvo Simonas Rozenbaumas, tačiau jis nemokėjo lietuviškai. Seime rašytoja dirbo Konstitucijos rengimo komisijoje. Įdomu tai, kad G. Petkevičaitė-Bitė apdovanota Gedimino III laipsnio, o vėliau – I laipsnio ordinu.
„Tai buvo pirma moteris, apdovanota tokio laipsnio ordinu“, – sako D. Pilkauskas ir priduria, kad už nuopelnus valstybei rašytojai buvo skirta ir pensija.
Dar viena su Panevėžiu susijusi Steigiamojo Seimo narė buvo Felicija Povickaitė-Bortkevičienė, gimusi Linkaučių dvare. Šeima vėliau išsikėlė gyventi į Ukmergės rajoną. D. Pilkauskas pasakoja, kad ji iš pradžių mokėsi namuose, vėliau – Kauno mergaičių gimnazijoje. Už politinę veiklą buvo pašalinta ir baigė Vilniaus mergaičių gimnaziją. F. Bortkevičienė atsisakė eiti į stačiatikių cerkvę. Vėliau ji Varšuvoje studijavo kalbas, istoriją ir literatūrą. Ištekėjusi už Jono Bortkevičiaus, moteris aktyviai įsijungė į politinę veiklą. Ji platino draudžiamą spaudą, vėliau bendradarbiavo su spauda, buvo kai kurių laikraščių leidėja. Pasak D. Pilkausko, carinė valdžia ją, kaip laikraščių leidėją, kalino. Be to, ji aktyviai dalyvavo 1905–1907 metų revoliucijoje ir už tai buvo persekiojama carinės valdžios. 1919 metas Raudonajai armijai užėmus Vilnių buvo suimta ir laikoma kalėjime ir paleista iškeitus į suimtus Lietuvoje bolševikų partijos veikėjus.
F. Bortkevičienė buvo pirmoji moteris masonė Lietuvoje. Į Steigiamąjį Seimą ji išrinkta Marijampolės rinkimų apygardoje. Beje, 1926 metais F. Bortkevičienė ir G. Petkevičaitė-Bitė dalyvavo prezidento rinkimuose. Kiek žinoma, jos gavo po balsą, A. Smetona – du balsus, o kitus – Kazys Grinius.
