G. Sarafinas apie pasirengimą nuotoliniam mokymui: „Pamatysite – kunkuliuos visa sistema“

G. Sarafinas apie pasirengimą nuotoliniam mokymui: „Pamatysite – kunkuliuos visa sistema“

Šalyje paskelbus karantiną, užsidarė visos ugdymo įstaigos, nukelti ir egzaminai. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija įstaigoms nurodo rengtis visuotiniam nuotoliniam mokymui, jei karantinas po dviejų savaičių priverstinių atostogų ir toliau būtų pratęstas.  Bet kuriuo atveju nuo kovo 30 dienos turi būti pasiruošta mokytis kitaip – ne tik bendrojo lavinimo mokyklose, darželiuose, bet ir profesinio mokymo, aukštosiose mokyklose.

Kaip gali keistis moksleivių gyvenimas ir kaip tokios naujovės gali atsiliepti jų mokymosi rezultatams, klausėme žurnalo „Reitingai“ vyriausiojo redaktoriaus Gintaro SARAFINO.

– Šiuo metu mokymas, bent jau bendrojo lavinimo mokyklose, sustabdytas, rengiamasi nuotoliniam darbui. Kaip manote, kiek tam pasiruošta?

– Kiek dabar stebiu, girdžiu ir šnekuosi su mokyklų vadovais, mokytojais, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, pasiruošimo lygis labai skirtingas – geranoriškumo irgi.
Nuotolinio mokymo sistemų yra arti dešimties. Bet norint sujungti nuo 20 iki 30 vaikų, tai yra iššūkis.
Technologinės galimybės viską leidžia pasiekti – kol jos „neužkurtos“ maksimaliai. Lietuvoje yra 320 000 mokinių, dar 100 000 studentų. Jeigu visi įsijungs savo interneto resursus, kompiuterius, viskas gali pradėti strigti – ir guglas, ir skaipas, ir kas tik nori. Gali neatlaikyti tokių perkrovų, nes visame pasaulyje tas vyks. Čia vienas – technologinis aspektas. Antrasis yra mokinių ir studentų geranoriškumas.

Nuotoliniu būdu negalima sekti ir matyti, ar žmogus tikrai klauso, ar tik yra įsijungęs kompiuterį. Kitaip tariant, labai daug tokioje situacijoje priklauso nuo mokinio ar studento atsakomybės.
Matyt, pirmosiomis tokio mokymosi dienomis bus visokių atvejų, bet po savaitės, manau, prasidės ir normalesnis darbas.

Dar yra mokytojų išmanymo klausimas. Kiek skaitau, stebiu ir kalbuosi, matau, jog kai kurie pedagogai į nuotolinį mokymą reaguoja skeptiškai. Sako, kad tai neįmanoma, nereikia. Kad išmokė vaikus skaityti, taigi užduos tik užduotis per elektroninį dienyną, o jie tegul patys mokosi… Kad nelabai ketina konsultuoti asmeniškai, nes žmonių grupės bus didelės – neįmanoma fiziškai. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija sako, kad nuotolinio mokymo reikia: darykite, ruoškitės – turite tam dar keletą dienų. Bet dauguma nesiruošia – dauguma atostogauja. Todėl vyrauja didžiulis neapibrėžtumas. Ir kai po kelių dienų startuos visos programos, kokias 3–4 dienas viskas bus kaip šakėmis ant vandens rašyta. Išgriuvinėję dėl skirtingų priežasčių.

Bet yra toks posakis „nenuraškysi kiekvienam saulės“. Mes neturime prisiimti atsakomybės už kiekvieną žmogų. Jeigu jis nenori, jam neįgrūsi.

Aš stebiu savo dukrą, kuri vienuoliktokė, jos bendraklasius. Jie jau dabar naudodamiesi technologijomis mokosi, konsultuojasi su mokytojais, rengiasi egzaminams, testams. Tiems žmonėms, kurie atsakingi, pasiryžę, viskas yra įmanoma. Juolab kad šiemet šiek tiek pasistūmė ir testų bei egzaminų laikai.
Manau, viskas yra sutvarkoma, jeigu nebus dirbtinių trukdžių. Man atrodo žema, kai mokytojai, pavyzdžiui, kreipiasi į profesines sąjungas, kad jos kovotų, jog nebūtų nuotolinio mokymo. Tai – užribis. Neįsivaizduoju, kaip taip galima. Mes net nesugalvojame tokių dalykų, ką gali sugalvoti nenorintys dirbti žmonės. Bet tokių atvejų bus. Pamatysite – kunkuliuos visa sistema. Ministerija siūlo įrankius, bet niekas nenudirbs darbo už mokytojus.

– Toks mokymasis gali trukti keletą savaičių, o gali ir keletą mėnesių. Kokių bėdų gali kilti?

– Viskas yra sukurta taip, kad galima būtų mokytis penkias ar šešias savaites. Čia dramų nebus. Įmanoma mokytis namuose vis pasikonsultuojant su mokytojais ir dėstytojais – jeigu viskas vyks geranoriškai. Bet jei žmogus niekada nekreipė dėmesio į mokymąsi ir jam tai našta, stengsis viso to išvengti. Už tokius mes nieko nepadarysime ir nieko nepakeisime.
Daug blogiau būtų, jeigu pandemija, kaip britai prognozuoja, tęstųsi metus. Tada jau visiškai sustotų gyvenimas, nes daug dalykų pagrįsta praktika. Pavyzdžiui, profesinėje mokykloje teorija sudaro tik 30 procentų mokymosi laiko, likusi dalis – praktika. Kolegijoje teorija sudaro 60 procentų. Studentai mokosi, kaip realiai tinkuoti, glaistyti, remontuoti automobilį ar dirbti su mechatronikos staklėmis. Be praktikos to neišmoksi.
Šiuo metu kalba eina apie du mėnesius, kai viską galima sustyguoti ir padėti mokiniams bei mokytojams. Daug ir tėvų namuose. Bent jau iki progimnazijos klasių pabaigos, tai yra aštuntos klasės, dauguma tėvų gali padėti savo vaikams neatsilikti. Tą jie ir turėtų daryti, o ne dūsauti ir ieškoti, kas galėtų padaryti už juos.

– Būnant namuose paprastai sunku susitelkti mokslams. Kaip sužadinti motyvaciją?

– Stebiu, ką daro Kinija, Pietų Korėja, kitos labiau pandemijos paliestos valstybės. Visur pabrėžiama disciplinos svarba. Tai reiškia, kad žmogus turi keltis įprastu jam metu, kaip darydavo anksčiau, ir gultis įprastu metu. Atsikėlęs turi susidaryti dienotvarkę, kad diena nebūtų tuščia. Pavyzdžiui, valandą sportuosiu namuose, o jeigu yra galimybė – lauke, tris valandas mokysiuosi, valandą skaitysiu knygą. Matote, kiek daug priklauso nuo paties žmogaus, bet kuris čia tą darys?
Vilniuje yra atverta daug platformų – įvairių elektroninių, garso knygų ir panašiai. Viskas nemokama, vieša. Jeigu žmogus nori mokytis chemijos, matematikos, skaityti knygas, viskas yra sudėta ant padėkliuko – tik reikia susidaryti dienotvarkę ir nebus jokių atsilikimų. Pavyzdžiui, abiturientai žino, kad reikės laikyti 3 ar 4 egzaminus. Programos jau buvo aiškios vienuoliktoje klasėje. Viskas sukelta į internetą, galima spręsti ankstesnių metų užduotis. Kas neaišku – konsultuojiesi.
Kai nuvažiuoju į mokyklas, dauguma mokytojų geranoriški. Ypač tie, kurie draugauja su technologijomis. Vaikai gali jiems paskambinti. Tie, kurie nedraugauja su technologijomis, viską atmeta: sako, nesuprantu, kodėl turėčiau kažko iš naujo mokytis, ir panašiai.
Mokytojai turi padėti – juk už tai algą gauna. Niekas algų neketina nubraukti ir nieko nemokėti. Jeigu visi dirbs, sistema veiks.

– Tikslieji mokslai, kaip matematika, fizika, chemija, įkandami ne kiekvienam net ir sėdint klasėje. Nebus sudėtinga šių dalykų mokytis internetu?

– Netgi geriausi pasaulio universitetai, geriausi dėstytojai atveria „online“ kursus. Tai reiškia, kad galima specialiai pasidomėti tuo, kas neaišku. Nebūna taip, kad neaišku viskas.
Šiuo metu Vilniuje, manau, ir Panevėžyje gal medikų vaikams mokyklose ir darželiuose vyksta užsiėmimai. Į klasę ateina keli vaikai ir sėdi toli vieni nuo kitų. Vyksta tokios pusiau individualios konsultacijos, mokytoja gali padėti, paaiškinti. Prireikus galbūt galima taikyti ir šį variantą. Išeičių, kaip padėti žmogui, kad neliktų vienas, yra.

Lietuvoje mėgstamiausias žodis yra neįmanoma. Bet jeigu žmogus nori išmokti biologiją, matematiką ar fiziką, tai kas jam sutrukdys? Taip, negalės atlikti dalies eksperimentų, gal praktiškai kažko neįvaldys, nesusies teorijos su praktika… Tą padaryti galima ir vėliau.
Raginčiau žmones neužsiblokuoti, nesakyti „nesuprantu“. Juolab kad yra ir labai geras senas variantas mokytis iš savo draugų. Kai mano mama lankė mokyklą, mokydavo klasės draugus, kurie kažko nesuprato, ir pati mokydavosi iš kitų. Taip dar geriau išmokstama.

Jeigu internete yra susiformavusi klasės ar laidos grupė, vaikai, jaunuoliai gali tarpusavyje konsultuotis neaiškiais klausimais. Padėti vieni kitiems išspręsti, ko nesupranta. Technologijos tai leidžia. Jeigu ima veikti jungtinės pajėgos – bendraklasiai padeda savo mažiau suprantantiems draugams, tėvai dažniau namie sukasi – paaiškina, mokytojai pakonsultuoja, dar atsiveria visi nemokami tiek lietuviški, tiek angliški paskaitų, duomenų bazių šaltiniai, žmogui tereikia bent truputį atsiverti ir tas žinias priimti.
Pasikartosiu: mokantis nuotoliniu būdu visiems padės geranoriškumas. Kaip dabar visi prašo kiek galima labiau padėti medikams, taip netrukus prašysime, kad būtų padedama ir mokytojams. Ne kažko nežmoniško iš jų reikalaujant, kritikuojant ir sakant, kad nepasiruošėte. Taip, visi nėra pasiruošę, bet per 3–4 dienas sistema įsibėgės.

– Net ir kaimo vietovėse? Juk dalies vaikų namuose nėra interneto, kompiuterio ar išmaniojo telefono? Ministerija siūlo mokykloms jiems šias priemonės parūpinti.

– Kiek važiuoju per kaimus, telefono neturi gal 3–4 vaikai mokykloje. Taip, kompiuterių namuose neturi daugiau žmonių, bet jaučiantiems socialinę atskirtį vaikams valstybė visada stengiasi padėti. Mokyklos nėra užkalamos – jos funkcionuoja ir yra labai gerai apsirūpinusios kompiuteriais. Tipiškai mokykloje 100 mokinių tenka 20–23 kompiuteriai, o kaimo mokyklose kartais net dar geresnė situacija. Tad kompiuterių yra sočiai. Tuo rūpinasi ir seniūnijos, ir kaimiškų rajonų merai. Jeigu kas nors pareikštų, kad nuotoliniam mokymuisi stinga kompiuterio ir kitų technologijų, juos suvežtų – rastų išnuomoti ar paimtų iš mokyklos. Kad tik vaikas mokytųsi.

– O kaipgi internetas? Sunkiai besiverčiančiai šeimai tai būtų papildomos išlaidos…

– Mano šeimoje kiekvienam asmeniui didelės apimties – 16 gigabaitų – internetas kainuoja 8,5 euro per mėnesį, o neribotas – 14 eurų. Žinant, kiek kainuoja vaiko krepšelis mokykloje – apie 1 500 eurų, – neturintiesiems interneto už jį, įsivaizduoju, iš bet kur bus galima sumokėti. Tokių, galiu lažintis, Lietuvoje yra mažiau negu 15 procentų. Tai sumokėti už tiek per mėnesį 8 ar 10 eurų valstybei juokas. Vaikų sveikatai ir išsilavinimui valstybė paprastai randa resursų – ir šiuo atveju ras.

– Ar gali būti, kad priverstinis nuotolinis mokymas turės ir teigiamų pusių, pasekmių?

– Dabar juokaujama, kad gal vaikai pagaliau ir knygas kažkiek pradės skaityti – pastaruosius dvejus metus jaunimas tragiškai nebeskaito knygų… Šiuo atveju, kad ir kaip skeptiškai žiūrėtume į estus, tačiau jie šiais technologijų laikais kelias tikslą, kad kiekvienoje šeimoje būtų bent po 200 knygų. Vadinasi, jie dar mano, kad ir knygose galima šio to rasti.
Įsivaizduoju, kad daugumos mūsų namuose yra knygų. Gyvenant karantino sąlygomis vaikui bent valandą paskaityti knygą būtų didelė nauda – net jei reikėtų paraginti ar prispausti. Jis nebukėtų, o šviestųsi. Kviesčiau tą daryti, kokia šeima bebūtų.
Važinėdamas po regionus girdžiu sakant, kad „tik tris knygas namuose turime“. Gal ir yra viena kita tokia šeima. Bet dabar knygas visiems atvėrė internete – tiek garso, tiek skaitmenines. Galima skaityti viską nuo „Alisos Stebuklų šalyje“ iki klasikos veikalų. Sėdi ir skaitai. Pravers, jeigu esi gimnazistas, per brandos egzaminą rašant rašinį… Aš suprantu, kad dabar madinga girtis, jog neperskaičiau nė vienos knygos ir baigiau universitetą. Bet jeigu nesinori būti daržove, o norisi išmanyti apie gyvenimą ir turėti visapusiškesnį išsilavinimą, vertinga perskaityti knygų – bent jau programinių.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų