-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Omano sultono Qabooso akys stebi nuo kiekvieno kampo. Nykštį jis iškėlęs prie naujų automobilių salono, kiek ramesnis atrodo po tiltais, šalia parduotuvių ar įvažiuojant į sostinę Maskatą, nepriekaištinga barzda įamžinta į plastikinius rėmelius įspraustame jo atvaizde kirpykloje.
Nuolat matomas valdovo portretas kelia šypseną, bet toks asmens kultas ir baugina. Po 1980-ųjų gimusių omaniečių karta sudaro 70 proc. šalies gyventojų ir jie kito valdovo nė neįsivaizduoja. Pats sultonas, kuris yra ir premjeras, gynybos ministras, ginkluotųjų pajėgų vadas, centrinio banko pirmininkas, neleidžia savęs pamiršti nė akimirką: Qabooso universitetas, Qabooso ligoninė, Qabooso mečetė, Qabooso uostas, Qabooso greitkelis. Atrodo, ims ir žmones apakins sterilus grožis: keliai lygiausi, numestą šiukšlę pamatysi tik atokesnėse gatvėse, vėjyje plaikstosi baltos dišdašos, kurias dėvi dauguma šalies vyrų, lyg pasididžiuodami stūkso balti sostinės paminklai. Tarsi balta spalva nuslėptų „Amnesty International“ ataskaitas, diktatoriškus įstatymus ir užgniaužtą laisvą balsą.
Koks sultono įvaizdis kuriamas sąmoningai? 21 užsienio kalba rašomas jo asmeninis tinklalapis skelbia: „Kartais Qaboosas išsilaisvina nuo politinio nerimo ir didžios tautos statybų, kad užsiimtų kitais pomėgiais.“ Jūra, astronomija, literatūra, jodinėjimas, vaikščiojimas, muzika, peizažų tapymas, fotografija, menas – sąrašas toks gausus, kad įtikintų bet kurį pasaulio žmogų turint su Jo Didenybe šį tą bendra.
Kur tik pažvelgsi – sultono portretas. (Beatričės Juškaitės nuotr.)
Jungtinėje Karalystėje studijavęs ir jos kariuomenėje tarnavęs Omano sultonas taip pat rūpinasi didžiausių pasaulyje mobilių vargonų, savo mėgstamiausio instrumento, išlaikymu. Savo meilę muzikai įprasmina ir operos teatro, turinčio atkartoti XVI a. Italijos šedevrus, statybomis. Prie viso to rikiuojasi gausybė tarptautinių apdovanojimų: Austrijos, Irano, Bahreino, Japonijos, Ispanijos, Tuniso, Italijos, Kuveito, Libano, Vokietijos, Prancūzijos…
„Mėšlas tie garbės titulai“, – staiga mane nutraukia marselietis Jeanas Philipas. Štai taip nuvertėjo tas Légion d’Honneur (pranc. Garbės legiono ordinas) po to, kai patyliukais François Hollande’as jį skyrė Saudo Arabijos princui Muhammadui bin Nayefui. Tiesa, Qaboosas apdovanojimu iš Prancūzijos pasidabino dar 1989-aisiais. „Reta monarchų veisle“ viename politinių tinklaraščių „From Brussels to Beirut“ sykį pavadinto valdovo bičiuliais buvo tokios skirtingos personos kaip Muammaras al Quaddafi ar Yitzhakas Rabinas.
Imame juokauti, kad šioje šalyje vienintelis Qaboosas turi teisę viešai demonstruoti savo atvaizdą.
„Nerūpi man ta politika“, – numoja ordinuoto Qabooso fone prekiaujanti jauna beduinė. Jos rankose – tradiciniai vilnoniai Omano kilimėliai. Už keleto metrų rikiuojasi tik kaukėtos Ibros moterų turgaus prekiautojos. Auksaspalvėmis kaukėmis pasipuošusios burkas dėvinčios moterys siūlo rankdarbių, maisto produktų ir papuošalų. Netoli vyrų nelaukiančio turgaus falafelius skrudina mokyklinę kuprinę šalia numetęs berniukas. Gatvėje signalizuoja išblizgintų baltų gremėzdiškų „Toyotų“ eilė. Mažasis šefas laksto nuo visureigio prie visureigio pasitikinčiai, lyg virtuvės veteranas dalydamas maisto užsakymus.
Omano moterys veidus slepia ir po ryškiomis kaukėmis (Vida Press nuotr.)
Palyginti su šiuo falafelių ir kebabų konvejeriu, Ibros moterų turgus – lėto gyvenimo oazė ir erdvė, kurioje vyksta tikrasis vietos moterų bendravimas. Aplink matyti ženklai su grėsmingai užbrauktu fotoaparatu. Imame juokauti, kad šioje šalyje vienintelis Qaboosas turi teisę viešai demonstruoti savo atvaizdą.
„Ir gerai“, – sako Fatima, meno studentė iš Maskato, kurios paklausus kelio pradedame maloniai plepėti. „Tos nuotraukos… – trumpai nutyla ji, lyg atidžiai sverdama savo žodžius, po to išberia: – …tokie laiko kolekcininkai ieško tik to, ko iš anksto tikisi, o neradę skundžiasi autentikos trūkumu.“ Tik linkčioju galva, bet iš tiesų iš pritarimo galėčiau sušukti. Norėčiau pacituoti Susaną Sontag, bet kažkada skaitytos eilutės pažyra į raktinius žodžius: „sudaiktinimas“, „akimirkos epitafija“, „galios santykis“. S. Sontag mintys knygoje „Apie fotografiją“ – tikra turistinės fotografijos įpročių ir madų priešprieša. Nuo šiol kiekvieną kartą sumaniusi ką nors paveiksluoti jaučiuosi gana nepadoriai. Tarsi ketindama įamžinti kad ir noriai pozuojantį žmogų privalėčiau užmegzti nors menkiausią pokalbį, paklausti apie pomėgius ar bent apie orą. Lyg keletas minučių burnos aušinimo pateisintų mano siekį kito atvaizdą išsaugoti kompiuterio kataloge „Kelionė“. Tik pokalbis gali išgelbėti nepažįstamo žmogaus fotografiją nuo primityvios žymės „egzotika“. Fatima pati ištiesia telefoną prieš mūsų išsišiepusius veidus ir keliskart spragtelėjusi nukiūtina ruoštis rytojaus paskaitoms. „Sveiki atvykę į mano Omaną“, – dar spėja pridurti.
„Homoseksualas“, „atvirai gėjus“ ir dar keletas sinonimų siūlosi į „Google“ paieškos laukelį vedant sultono Qabooso vardą. Praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį savo pusseserę vedęs ir po trejų metų išsiskyręs sultonas su niekuo nebesidalijo prabangiais rūmais. Pastarieji, beje, vakarėjant į Arabijos jūrą žvelgia taip nostalgiškai, kad tokį jausmą išblaško tik pro šalį nurūkusių maždaug septynmečių omaniukų gūsis. Prisimename rūpestingai Batkos glaudžiamą Kolią, Kim Jong-ilo auklėtą pūstažandį Kim Jong-uną, į parankę tėvui kadaise įsikibusį dabartinį Azerbaidžano prezidentą Ilhamą Aliyevą.
Minėti interneto paieškos pasiūlymai veikiau liudija ne susidomėjimą Qabooso asmeniniu gyvenimu ar iš pirmo žvilgsnio neva akivaizdų musulmoniškos šalies ir iki 3 metais kalėjimo baudžiamo homoseksualumo antagonizmą, bet klausimą: o kas po to? 1970-aisiais tėvą Saidą bin Taimurą po coup d’etat (pranc. valstybės perversmas) iš posto pašalinęs, „klasikiniu despotu“ vienoje „The Guardian“ publikacijų pavadintas valdovas neturi palikuonio ar to, ką būtų paskyręs savo įpėdiniu. Nerimą sustiprina ir žinios apie Vokietijoje sprendžiamas jo sveikatos bėdas.
„Negerai bus, negerai“, – galvą kraipo chaoso valstybės valdyme bijantis išvaizdus suvenyrų pardavėjas. Bet kokie pokyčiai jam asocijuojasi su įtampa, o ne su geresne ateitimi. „Mūsų šaunusis Qaboosas“, – maždaug taip valdovą apibūdina šis senas juvelyrikos dirbinius pardavinėjantis vyrukas. O dėl ateities… Turbūt sostą užims kas nors iš trijų sultono pusbrolių, o jų konkretų vardą atskleisti vengiama dėl galimo interesų konflikto – bent taip spėliojama šiuo metu. Bet jei tai neįvyks, ir Qabooso valdymo, vadinamo šalies plėtros ir modernizacijos klestėjimo laikotarpiu, pabaiga sukels suirutę? Gal todėl daugeliui Omano gyventojų ilgalaikė baltapūkio valdžia saldesnė už ateities nežinomybę?
Nors bruzdėjimai Omane prasidėjo jau 2011 m., pasaulio žiniasklaidoje juos užgožė įvykiai Tahriro aikštėje Egipto sostinėje, NATO intervencija į Libiją ir tuomet dar tik besiplieskianti Sirijos tragedija. Korupcija, skundai dėl diskriminacijos ieškant darbo – tokie kaltinimai skambėjo Arabų pavasario protestuose čia, kur internetas, nors prieiga prie jo ribota kaip ir kitose šalyse, veikė tarsi atskiras herojus. Neramumai Omane numalšinti gana greitai ir nepaveikė absoliutaus Qabooso dominavimo. Vis dėlto nemažai žmonių sutinka su Japonijos ambasadoriaus Omane nuomone, kad tai reikšminga ilgo kelio konstitucinės monarchijos link pradžia.
Žmogaus teisių padėtis Omane taip pat išlieka kritiška. Net jei kavą su kardamonu būrys tradicines kepuraites kumas dėvinčių senolių maukia pavydėtinai atsipalaidavę, apie Qaboosą juokelių jie nelaido. „Įžeidinėti sultoną“, „komunikacijos priemonėmis pažeisti viešąją tvarką ar visuomenės dorovę“ draudžia įstatymas, o organizacijų susitikimai gali būti traktuojami kaip nelegalūs. Ir iš kur žinosi, ką iš tiesų mano „šaunųjį sultoną Qaboosą“ liaupsinantys miestiečiai.
Nors moterų veikla vis dar sukasi apie namus, būtent šis valdovas pradėjo universalios edukacijos programą ir iki 2017 m. mokyklas lankančių moterų lygį pakels iki 49 proc. Ir sutiktos Fatimos studijos tam tikru atžvilgiu – dabartinio sultono reformų rezultatas. Kaip ir tai, kad omanės sugebėjo išsikovoti teisę studijuoti Qabooso universiteto inžinerijos koledže – tai anksčiau drausta dėl „srities netinkamumo moteriai“.
Kai valdžion atėjusio Qabooso paliepimu Maskatu ir Omanu vadinta šalis pervadinta Omano Sultonatu, mergaičių mokyklose nebuvo nė vienos.
Kai valdžion atėjusio Qabooso paliepimu Maskatu ir Omanu vadinta šalis pervadinta Omano Sultonatu, mergaičių mokyklose nebuvo nė vienos. Štai ir dabar gurkšnojame kavą erdvioje „Mani’s Cafe“, kurioje sukiojasi išdidžiai antreprenere prisistatanti Maisa al Adawi. Šios merginos sėkmės istorija pasakojama su #OmanPride kokybės ženklu ir dažnai neatitinka musulmonės kaip moters aukos įvaizdžio. Kava su nemokamu „Wi-Fi“ čia mėgaujasi ir Maskate gyvenantys užsieniečiai, ir patys omaniečiai. Kol aplink sukiojasi Maisa, mano kelionės bičiulė pažinčių programėlėje „Tinder“ į kairę ir dešinę brauko Omano piliečius ir gurkšnodama kavą komentuoja už 5 km nuo mūsų esančio, šalia eiklaus žirgo pozuojančio 31-ų Salemo nuotraukas. „Vienatvė ir Omane vienatvė“, – raminu krizenančią draugę, bandydama paaiškinti, kodėl nieko keisto, kad ir čia sutinkama tokių pačių mums įprasto pasaulio atributų.
Beje, egzistuoja ir musulmoniškąja „Tinder“ versija vadinama „Salaam Swipe“. Jos vartotojai jausmų ieško įvertindami savo religingumo lygį, taip pat pažymėdami denominaciją. Tai – žydiškos „Tinder“ versijos „JSwipe“ analogas. Prisimename ironišką Ulricho Seidlo trilogijos filmą „Rojus: meilė“, kuriame kelios senstelėjusios pasiturinčios vokietės mėgaujasi sekso turizmo džiaugsmais su jaunais vyrukais iš Kenijos. Vargu ar omaniečiams ši juosta pasirodytų juokinga.
Didžiausia šalies šventovė, žinoma, pavadinta Qabooso vardu. (Vida Press nuotr.)
Kol vietiniai plaikstosi savomis dišašomis, paslaugų srityje daugiausia dirba nepaliečiai, indai, atvykėliai iš Bangladešo ar Šri Lankos. Mukešas kerpa vieną keliautojų ir pasakoja savo istoriją. Mumbajus, noras užsidirbti ir išlaikyti šeimą, atidaryta sava kirpykla ir vaikų ilgesys – tokie žodžiai skamba kalboje, vis pertraukiamoje skutimo mašinėlės ir plaukų džiovintuvo ūžesio. Mukešui pasisekė.
Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, apie 75 proc. darbo jėgos Omane – ekspatriantai. Omanui, kurio apie trečdaliui gyventojų mažiau nei 15 metų, tokia priklausomybė nuo svetimšalių darbo jėgos ėmė kelti nerimą, tad daug darbų „rezervuojama“ vietiniams. Mukešas kruopščiai skuta barzdą, kurios tipus nuo „Beckhamo barzdelės“ iki irakiečio modelio Omaro Borkano barzdos aprašo anglų kalba leidžiamas dienraštis „Times of Oman“. Vėliau subtiliai vedžioja akis. Kohl – ilgą istoriją skaičiuojanti akių kosmetika, kurios geografija aprėpia ir Šiaurės Afriką su Artimaisiais Rytais, ir Vakarų Afriką, ir Pietų Aziją. Ji turi atitinkamą reikšmę islame – sakoma, kad Mahometas kohl laikė naudinga akių priemone ir kairę savo akį juodindavo du, o dešinę – tris kartus. Tai vėliau perėmė salafitai, laikydami tai autentiška pranašo praktika.
Didinga sultono Qabooso mečetė kelia pasigėrėjimą. Ją pastatyti sultonas įsakė savo valdymo trisdešimtmečio proga. Priedas – antras pagal dydį pasaulyje 21 toną sveriantis kilimas, kurio gamyba aprėpė įvairias klasikines persų dizaino tradicijas ir truko ketverius metus. Omanas – vienintelė šalis, kurioje dauguma gyventojų išpažįsta ibadizmą (tam tikros formos islamą). Tai islamo sekta, nepriklausanti nei sunitams, nei šiitams ir, be Omano, dar praktikuojama Zanzibare, Alžyre, Libijoje, Tunise. Nuo seno ir krikščionys, ir žydai galėjo gana laisvai praktikuoti savo religijas Omane.
Sėdime laivyba garsėjančio Suro miesto paplūdimyje. Kaip spėju iš nuolat girdimų šūksnių, Omaru vadinamas jaunuolis traukia tabako dūmą. Jo telefonas burzgia omanišką popsą. „Aš įsimylėjau, neklausk kodėl“, – maždaug taip arabiškai suokia naujosios kartos atlikėjas Salahas al Zadjali. Visi apsalę nuo kokosų glaisto vieną po kitos šlamščiame datules. Susitinka mano ir jaunuolio žvilgsniai, abu šyptelime dėl vieno mano kompanionų akis vis dar puošiančio juodo Mukešo darbo. Mūsų žvilgsnių sąjungą pastebi ir kiti, tad visi prapliumpame juoktis. Nuo nuplaukiančio žvejų laivo, kaip jau atspėsite, žiūri baltapūkis Qaboosas. Kiek vėliau per visą miestą ataidi prikimęs muedzinas. Omanas gerokai pranoko mano lūkesčius – į įspūdžių kraitę savo indėlį įdėjo kiekvienas sutiktas žmogus. Supratau, kodėl atvykusius į šį kraštą mus sveikinusi Fatima neišsivertė be įvardžio „mano“.
Omane privaloma užsukti į Didžiojo sultono Qabooso mečetę. Ją apžiūrėti nutarusioms moterims nepatariama mūvėti šortų ar būti apnuogintomis rankomis. Taip pat reikia turėti galvos apdangalą. Įdomus ir Maskate esantis Omano prancūziškasis muziejus, įsikūręs sename Prancūzijos ambasados pastate. Jame turistai susipažins su Omano istorija.
Viešint sostinėje rekomenduojama lėtai pasivaikščioti pakrante, panardyti judraus turgaus gatvėmis ir tingiai pasėdėti aikštėje šalia Al Alamo rūmų. Šiek tiek mažiau nei poros valandų prireiks norint nuvykti iki Nizvos rūmų, kurių erdves iššniukštinėti užtruks apie pusdienį. Siūloma keliauti nuomotu automobiliu. Taksi paslaugos miestuose (ypač Maskate) brangios.
Vienas geriausių pasirinkimų Maskate – restoranas „Ubhar“. Čia siūloma tradicinių Omano virtuvės patiekalų ir ypatingų desertų. Vegetarams ši vieta nesukels tokios euforijos, su kokia apie ją atsiliepia kiti čia apsilankę keliautojai. Kita vertus, tai neabejotinai viena puikiausių vietų sostinėje – prie jos sėkmės prisideda ir geras aptarnavimas, ir jauki atmosfera (Al Kharjiyah g., Maskatas).
Dėl gausios indų bendruomenės Maskatas pasižymi didžiule indiško maisto pasiūla. Šios virtuvės patiekalų mėgėjams patariama apsilankyti restorane „Begum’s“, kuriame patiekiamos didelės porcijos ir maistas gaminamas pagal autentiškus receptus. (Al Khuwair, 3521 kelias, Maskatas).
Falafelių, kebabų, kavos, didžiulės įvairovės chalvos ir datulių verta įsigyti iš gatvės prekiautojų arba turguje. Taip pat siūloma paragauti mishkak. Tai greitajam gatvės maistui prilyginami kepti įvairios mėsos vėriniai, valgomi nuo medinės lazdelės arba vyniojami į duoną. Ypač gardus mushaltat, gaminamas įdarant duoną sūriu, medumi, mėsa ar špinatais.
Ieškantiems nebrangios nakvynės, primenančios apsigyvenimą šeimoje, tinkamas variantas – „Nomad“ svečių namai. Aplinka jauki, neformali, tad nemažai keliautojų susipažįsta vieni su kitais, dalijasi patarimais. Rezervuokite nakvynę naudodamiesi specialiais portalais (booking.com, agoda.com ir t. t.).
Kita vertus, nakvynės namų ar vadinamojo backpacker-friendly apgyvendinimo vietų Omane rasti sunku. Vienintelė alternatyva taupantiems – pigūs viešbučiai, iš kurių jau patikrinti ir nenuvylę Maskate yra „Samara“ , „Delmon“ viešbutis ir apartamentai arba šiek tiek toliau nuo miesto centro esantys apartamentai „Nuzha“, kurių taip pat reikėtų ieškoti viename iš minėtų nakvynės rezervavimo portalų.
