-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pirmųjų namų stogams dengti buvo naudojamos natūralios medžiagos: medis, šiaudai, lapai, nendrės ir pan. Atsiradus akmens ir plytų mūro statybai, stogai pradėti dengti specialiai pagamintomis medžiagomis: apdorotu akmeniu (skalūnu), metalo lakštais, keraminėmis čerpėmis.
Jau senų senovėje žmonės suprato, kad degtas molis turi puikių savybių: jis nebijo vandens, išlaiko formą, yra ilgaamžis ir tvirtas. Archeologų duomenimis, pirmosios čerpės rankomis buvo lipinamos Kinijoje bent 10 amžių prieš Kristų. Iš Babilono, kurio griuvėsiuose randamos čerpės datuojamos apie III a. pr. Kr., jos ir pasklido po senovės Graikiją, o iš ten nukeliavo į senovės Romą. Romėnai patobulino „vienuolis/vienuolė“ tipo čerpes ir jas, pavadintas „Tegula“, išplatino Europoje. Iki šiol Vokietijoje yra išlikę pastatų (Šv. Marijos koplyčia Hirsau abatijoje ir Karolingų laikus menantis Loršo vienuolynas), kurių stogai dengti maždaug VIII a.
„Vienuuolio/vienuolės“ tipo čerpės
Siekdamas sumažinti gaisrų sukeliamus nuostolius, 1212 m. Anglijos karalius Jonas Bežemis išleido įsaką, kuriuo paliepė apdengti visus stogus čerpėmis ir pripažino jas vienintele nedegia danga. 1666 m., po dar vieno gaisro, Londone buvo uždrausta stogus dengti šiaudais, Bostonas po 1679 m. didžiojo gaisro taip pat pasekė Londono pavyzdžiu. XVIII a. čerpės ėmė karaliauti visoje Europoje. Jų populiarumą lėmė fizinės savybės – atsparumas ugniai, atmosferos pokyčiams, mažas šilumos laidumas, gera garso izoliacija, ilgaamžiškumas. Be to, jos gražios ir paprastos kloti.
Visos čerpės būdavo gaminamos rankomis. Meistrų paslaptys būdavo perduodamos iš kartos į kartą, egzistavo ištisos čerpininkų dinastijos. Ypatingiems stogams būdavo gaminamos vienetinės figūrinės čerpės. Būtent tada atsirado tradicija įspausti meistro ženklą vidinėje čerpės pusėje.
Spėjama, kad Lietuvoje keraminės čerpės atsirado kartu su mūrine namų, pilių, rūmų ir bažnyčių statyba – XII–XIV a. Gali būti, kad pirmosios pilys ir bažnyčios buvo dengtos lentelinėmis dangomis (gontais) arba brangiais švino lapais, vežamais iš užsienio. Tačiau XIV a. keraminių čerpių stogai jau buvo populiarūs – čerpės dažnai randamos to amžiaus kultūriniuose sluoksniuose.
Manoma, kad pirmieji čerpių stogai Lietuvoje buvo dengti „vienuolis/vienuolė“ tipo čerpėmis (išgaubimu į viršų klojama čerpė vadinama „vienuoliu“, o išgaubimu į apačią – „vienuole“). Tai Pietų šalyse naudojamų totoriškų čerpių atmaina, tinkama šalims, kurios nestokoja medienos ir kuriose viešpatauja gotikinis stilius. Tokio tipo čerpėmis dengtų pilių, vienuolynų ir kitų istorinių objektų yra ir Lietuvoje. Beveik tuo pačiu metu atsirado plokščiosios čerpės, kurių gamyba ir dengimas daug paprastesni nei „vienuolis/vienuolė“, o jas klojant žvyneliniu būdu galima sutaupyti ir medienos grebėstavimui.
Renesanso ir baroko laikais stogai sulėkštėjo. Tradicinė čerpių danga pasidarė per sunki. Tada ir buvo išrasta klasikinė S tipo – olandiška čerpė. Ji buvo dengiama vienu sluoksniu, tad dangos svoris sumažėjo beveik perpus, o tai labai svarbu lėkštesniems stogams, kuriems pagrindinis krūvis tenka nuo jų pačių svorio ir ant jų slūgsančio sniego.
XIX a. rankomis gamintos ir su skiediniu klojamos S tipo čerpės užleido gerą dalį rinkos pramoninės gamybos štampuotoms „Marselio“ čerpėms su užkaitais, kuriomis buvo galima kloti ir mažesnio nei 30 laipsnių nuolydžio stogus. 1858 m. išradus žiedinę Hofmano krosnies sistemą, kurioje buvo galima be pertraukos degti keramiką, labai padidėjo gamybos apimtys ir čerpės gamintos pramoniniais kiekiais.
Hofmano krosnies vidus
Šiais laikais siūloma daugiau čerpių formų – be eilinių ir kraiginių, pradėtos gaminti šoninės (vėjalentinės), ventiliacinės, anteninės ir kitokios. Atsirado čerpės su dvigubu užkaitu – jos tvirčiau sukimba tarpusavyje, tad jomis galima dengti lėkštesnius (iki 16 laipsnių) stogus.
1998 m. Vokietijoje po ilgų ginčų, kuriuose dalyvavo stogo dangų gamintojai, tyrimų institutai ir bandymų laboratorijos, buvo prieita prie išvados, kad pati ilgaamžiškiausia stogo danga yra keraminės čerpės. Pagal Europos Sąjungos normatyvus, mūsų regione jos turi atlaikyti 150 šalčio ciklų, tačiau kokybiškos patikimo gamintojo čerpės jų gali atlaikyti 400 ar net 1000 ir daugiau. Lietuvos meteorologinės statistikos duomenimis, per pastarąjį šešiasdešimtmetį šalyje per metus buvo vidutiniškai 6–8 šalčio ir atlydžio ciklai. Vadinasi, 400 šalčio ciklų atlaikančios čerpės laikys 50–70 metų, o greičiausiai ir dar ilgiau. Taigi, vieną sykį pasistačius namą ir uždengus jį čerpėmis, daugiau apie stogo dangą galvoti nebereiks.
Keraminės čerpės – ekologiškas natūralus gaminys. Juostiniais arba štampavimo presais jos gaminamos iš lengvai formuojamo, šiek tiek riebesnio nei plytoms skirtas molio, bazalto ir vandens mišinio. Pirmuoju atveju molio masė išspaudžiama per specialią tūtą, vadinamą ekstruderiu, ir supjaustoma. Taip gaminamos klasikinės S formos (olandiškos) čerpės. Antruoju atveju jos presu štampuojamos specialiose gipsinėse arba metalinėse formose. Taip gaminamos įvairiausių formų čerpės su užkaitais.
Išdžiovinti ruošiniai degami krosnyje 900–1100 ºC temperatūroje, kur virsta keramika. Būtent čia čerpės įgauna visas savo vertingąsias savybes: tvirtumą, atsparumą, ilgaamžiškumą, o dėl molyje esančio geležies oksido – ypatingą rusvai raudoną spalvą. Šis raudonis niekada neišblunka, laikui bėgant, tik „subręsta“ ir tampa intensyvesnis.
Čerpių gamyba
Šiuolaikinių čerpių paviršius gali būti natūralus (nedengtas), angobuotas arba glazūruotas. Nedengtos degamos tokios, kokios yra, tik suformuojamos. Angobas (pranc. engobe) – tai pigmentuotos molio masės (kartais su kvarcu) skiedinys, kuriuo padengiama išdžiovinta ir vieną sykį išdegta čerpė, tada ji degama antrąkart. Angobas įsigeria į dar minkštos čerpės paviršių, jis prisilydo prie degamo gaminio, tapdamas neatskiriama jo dalimi. Išdegtos angobuotos čerpės įgauna spalvą, kuri priklauso nuo panaudotų pigmentų, ir tolygų matinį (jei angobas buvo su kvarcu – tai ir blizgų) paviršių. Glazūruotų čerpių paviršius tampa lygus, blizgus, slidesnis ir atsparesnis drėgmei.
Čerpių deginimas
Natūralių, angobuotų ar glazūruotų čerpių amžius yra toks pat. Nuo paviršiaus padengimo būdo priklausys tik jų išvaizda – natūralių čerpių stogas, praėjus laikui, natūraliai tamsės, o angobuotų ir glazūruotų – spalva beveik nepasikeis. Čerpės, kurių paviršius padengtas angobu arba glazūra, yra kiek atsparesnės aplinkos poveikiui, tačiau dėl skirtingų paviršiaus įtempių, jei gaminant buvo pataupyta medžiagų, kritiniais temperatūrų kitimo atvejais yra linkusios skilinėti.
Gamintojai, kuriems svarbu gaminių kokybė, čerpes išbando. Jos, esant skirtingiems paviršiaus įtempiams ir kintant temperatūrai, turi neskilti, būti atsparios rūgštiniam lietui – bandant dvi savaites ant čerpių pilama tiek rūgšties, kiek jos gautų per 30 ir daugiau metų.
Čerpėms keliami labai griežti reikalavimai. Jos turi būti taisyklingos formos, lygaus paviršiaus ir lygiais kraštais, nesusiraičiusios, nesupleišėjusios, tolygios spalvos. Čerpė, veikiama temperatūros svyravimų, neturi dūlėti bei irti. Lengvai sudavus plaktuku, ji turi skambėti aukštu, tolygiu garsu. Šiuolaikinių patikimų gamintojų užkaitinių čerpių vandens įgeriamumas neviršija 4,5–5,5 proc. Anksčiau čerpių patikimumas buvo tikrinamas jų kraštus užlipdant vašku, tada ant jų buvo užpilama 1 cm vandens ir 24 valandas stebima, ar neatsirado ant apatinės jos dalies lašų. Šis metodas taikomas iki šiol.
Čerpę perlaužus, turi būti matyti, kad ji vienodai išdegta, smulkiagrūdė ir vienalytė, nesluoksniuota. Joje neturi būti ardančių kalkinių intarpų. Nedidelis paviršiaus poringumas yra naudingas: čerpė gali sugerti ir išgarinti kylantį iš namo drėgną ir šiltą orą, nekaupdama ant savęs kondensato. Čerpės turi atlaikyti krušą ir sniegą, todėl turi būti tikrinamas čerpių atsparumas lenkimui bei statinei apkrovai.
Keraminės čerpės lėtai reaguoja į temperatūros svyravimus. Saulėtą dieną per 4–6 val. jos įkaista iki 30–50 °C, o atvėsta per 8–10 val. Stogo temperatūra lėtai kinta dėl to, kad čerpės yra inertiškos. Dėl to ir patalpose temperatūra kinta švelniai bei tolygiai. Per dieną įšilęs stogas naktį atiduoda šilumą patalpai ir, atvirkščiai, per naktį atvėsęs stogas dieną saugo nuo saulės kaitros. Todėl čerpės yra populiariausia stogo danga Viduržemio jūros regiono šalyse; Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Graikijoje ir kitur, kur metuose daug saulėtų dienų.
1 kv. m molinėmis čerpėmis dengto stogo, atsižvelgiant į jų profilį, gali sverti 40–45 kg. Esant didesniam dangos svoriui, gegnių skerspjūvis nėra didinamas, dažniausiai jis imamas 5×20 cm. Atstumo tarp gegnių didinti irgi negalima, nes tada didės grebėstų matmenys. Sniego apkrova retai kada viršija čerpių dangos svorį, todėl tokio stogo konstrukcijos deformacijų svyravimai yra nežymūs. Be to, kuo masyvesnė stogo danga, tuo mažiau jis „triukšmauja“ ir tuo atsparesnis yra kritinėms orų sąlygoms, pavyzdžiui, vėtrai ar krušai.
Stogo čerpės klojamos ant medinių grebėstų, gali sueiti užkaitais, sudarydamos vientisą konstrukciją. Grebėstai savo ruožtu tvirtinami prie ventiliacinių tašelių. Šiais tašeliais būna pritvirtinta difuzinė plėvelė, leidžianti išgaruoti drėgmei iš vidaus, bet sauganti nuo vandens iš išorės. Tokia plėvelė paprastai naudojama stogams dengti tuose namuose, kuriuose įrengiamos gyvenamosios palėpės. Rengiant negyvenamąsias palėpes, klojama paprasta nekvėpuojanti hidroizoliacinė plėvelė.
Čerpinio stogo konstrukcija
Čerpiniams stogams labai svarbus jų nuolydis. Kiekvienoje klimato juostoje, atsižvelgiant į iškrentančio sniego kiekį, numatomas geriausias stogo nuolydis, kad susikaupęs ant jo sniegas nepradėtų slėgti konstrukcijos, o, veikiamas žemės traukos, nuslystų žemyn. Lietuvoje rekomenduojamas čerpinio stogo nuolydis yra 20–45 º, tačiau šiuolaikinės glazūruotos čerpės su užkaitais, ant kurių sniegas tiesiog neužsilaiko, gali būti klojamos ir ant plokštesnių stogų, tad standartinės stogo dangos konstrukcijos nuolydis gali būti 11–90 º.
Tokiu atveju tiesiog reikia atsižvelgti į čerpių gamintojo rekomendacijas ir išsirinkti tas, kurios tinkamos pagal jūsų stogo nuolydį. Jei gamintojas rekomenduoja, reikėtų imtis papildomų sandarinimo priemonių. Tarkim, UAB „Monier“, prekiaujančios stogų dangomis, specialistai visiems stogams, kurių nuolydis mažesnis nei 20 laipsnių, rekomenduoja naudoti papildomas ventiliacinių tašelių sandarinimo putas. Be to, plokštesniam nei 14 laipsnių stogui būtina įrengti hidroizoliacijos sluoksnį su pagrindu.
Čerpės užkeliamos ant stogo ir tolygiai paskirstomos nedidelėmis krūvelėmis po visą stogo šlaitą, kad jų nereikėtų kilnoti. Patartina atsitiktine tvarka sumaišyti kelių pakuočių čerpes, kad galimi nedideli atspalvio skirtumai tolygiai pasiskirstytų po visą stogą.
Ant grebėstų čerpės klojamos eilėmis, pradedant nuo apatinio dešiniojo kampo. Užkaitinės čerpės sueina užkaitais, o prie grebėstų tvirtinamos medsraigčiais arba specialiais laikikliais. Laikikliais tvirtinti geriau, kadangi tvirtintą medsraigčiais vėliau bus sudėtingiau pakeisti, o ir pats darbas truks ilgiau. Tiesiuose stogo ruožuose kiekvienos čerpės tvirtinti nebūtina (nebent namas labai vėjuotoje vietovėje). Statybos reglamente nustatyta, kad mažesnio kaip 50 laipsnių nuolydžio stogams reikia tvirtinti kas trečią čerpę, o didesnio – visas. Netvirtintos čerpės išlieka savo vietoje laikomos užkaitų ir užsikabinusios už grebėstų.
Sąlajų vietose įrengiamas ištisinis lentų paklotas po 30 cm į abi puses, sulig stogo gegnėmis. Vietoj lentų galima naudoti specialų skardinį profilį, kurio apačia padengta kondensatą sugeriančia medžiaga. Išilgai pakloto po įlaja klojamas pirmasis difuzinės plėvelės sluoksnis, ant jos klojama abiejų susikertančių šlaitų plėvelė taip, kad įlajos zonoje visur būtų trys plėvelės sluoksniai. Įlaja montuojama nuo apačios, skardinių elementų sandūra sandarinama hermetikais. Sudėjus įlają, klojamos šlaitų čerpės.
Kraigas klojamas paskiausiai. Difuzinė plėvelė turi gerai uždengti šlaitų sandūrą ir nuo jos.užkloti po 15 cm į abi puses Ši plėvelė prie konstrukcijos pritvirtinama ventiliaciniais tašeliais. Modernios čerpės turi kintamą grebėstų žingsnį, kurį tinkamai išskaičiavus nereikia čerpių pjauti ir jos gula tinkamu atstumu nuo kraigo tašelio. Tašelio aukštis parenkamas taip, kad kraigo čerpė liestų stogo čerpių paviršių. Ant tašelio užklojama sandarinimo juosta ir laikikliais tvirtinamos kraigo čerpės.
