-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Apsilankiusiems Paberžėje pas tėvą Stanislovą stiprų įspūdį pirmiausia palieka ypatingas kunigo svetingumas. Neseniai išėjusioje knygoje „Sielų gydytojas“, kurią iliustruoja ir G. Česonio fotografijos, užrašytas šventųjų raštų istorijas primenantis pasakojimas. Viena tėvo Stanislovo nepažįstanti moteris nuvyko į Paberžę. „Aplink ramybė, rodos, nė gyvos dvasios. Tik žiūri – obelyje žmogus, vilkintis šviesiomis drobinėmis kelnėmis ir baltiniais, skina obuolius. Pasisveikinusi pasiteiravo, kur rasti kunigą. O tas klausia:
– Ar kokį reikalą turėjot?
– Aš dėl krikštynų norėjau pakalbėti.
– Palaukit minutėlę.
Išlipo iš medžio, nuėjo į savo celę, apsivilko sutaną, o tada grįžęs sako:
– Klausau jūsų.“
Apie išskirtinį tėvo Stanislovo gebėjimą atrasti laiko ir tinkamų žodžių kiekvienam prašalaičiui liudija ir G. Česonio atsiminimai. 2002 m. jis automobiliu važiavo į Panevėžį ir, turėdamas laiko, nutarė stabtelėti Paberžėje. Kaip ir kitiems atvykėliams, kunigas pasiūlė kartu išgerti arbatos. Šis malonus gestas neretai virsdavo tuo, kas keliautojus čia traukdavo apsilankyti ne sykį: paprastu, bet raminančiu pašnekesiu apie kasdienybę, o neretai ir skaudulius atveriančia išpažintimi. „Tąsyk šiltas jo priėmimas man buvo tarsi kvietimas grįžti, – pasakoja fotomenininkas. – Klausydamasis tėvo Stanislovo nesilioviau stebėtis tuo, kad pas jį užtarimą randa įvairiausi žmonės: nuo didžiausių intelektualų ir turtingiausių verslininkų iki benamių bei nusikaltėlių. Žmonių jis neskirstė į gerus ir blogus, kiekvieną priėmė neteisdamas ir nevertindamas. Tai apskritai buvo vieta, kur turėjai galimybę stabtelėti, ir tai buvo vienas svarbesnių stabtelėjimų mano gyvenime.“ Fotografas iš viso jų suskaičiuoja septynis.
Įdomiausia, kad visus kartus į Paberžę jis vyko neturėdamas tikslo fotografuoti. Nuo važiavimo pro šalį iki draugų šeimos šventės – visi sykiai buvo tarsi atsitiktiniai. „Dažnai fotografui reikia kovoti už geras, įamžinti vertas akimirkas, o šiuo atveju jos tiesiog buvo padovanotos. Nors iš pradžių to net nesuvokiau, dabar atrodo, kad pats gyvenimas ar Apvaizda atvedė mane prie jų“, – šypteli pašnekovas.
Tai buvo vienas svarbesnių stabtelėjimų mano gyvenime
Būtent ši nuotrauka, kurioje tėvas Stanislovas tarpduryje pasitinka atvykėlį, G. Česoniui atrodo labai simboliška – dvelkianti kunigui būdinga „šviesa, kuri it teptukas nupiešia visą portretą“, ir atmintyje atgaivinanti visus septynis apsilankymus.
Spaudoje ne kartą užsiminta, kad tėvas Stanislovas nemėgo būti fotografuojamas, bet G. Česonis nė karto nesulaukė priešiškos jo reakcijos. „Galbūt todėl, kad pats neturėjau tokios intencijos, – spėlioja jis. – Ir nors visur tampiausi fotoaparatą, – buvo toks etapas, – nevažiavau ten kaip fotografas.“
Po dvasininko mirties 2005-aisiais bičiuliai paskatino fotomenininką peržvelgti Paberžėje darytų nuotraukų archyvą. G. Česonis šiam sumanymui pakluso nusiteikęs šiek tiek skeptiškai – nesitikėjo ten atrasti ką nors daugiau nei sau brangių kadrų. „Peržiūrėjęs archyvą gerokai nustebau, – pamena pašnekovas. – Nors fotografavau vien iš intuicijos, – matydamas iškalbingą veidą, kuris tarsi pats prašėsi būti fotografuojamas, – pastebėjau, kad tėvo Stanislovo asmenybės gylis įsiamžino ir nuotraukose.“
Dažnai fotografui tenka kovoti už įamžinti vertas akimirkas, bet Paberžėje G. Česoniui jos buvo tiesiog padovanotos. (Šarūno Mažeikos nuotr.)
Lietuvos fotomenininkų sąjungos Prospekto fotografijos galerijoje G. Česonis prieš dešimtmetį surengė dviejų ciklų parodą „Prisilietimai“ – kadrus iš Paberžės eksponavo kartu su Kauno tvirtovės nuotraukomis. „Sujungti šias dvi temas vienoje parodoje kai kam galbūt atrodė keistas, bet man – gana prasmingas sprendimas“, – tarsteli menininkas. Jam pačiam „Tėvo Stanislovo“ ciklas daugeliu atžvilgių tapo išskirtinis, netipinis jau vien tuo, kad fotografijas teko atrinkti ne iš šimtų ar tūkstančių kaip įprastai, o tik iš kelių dešimčių kadrų.
G. Česonio pažįstamas japonų fotomenininkas, kartą vartydamas visus lietuvio albumus, labiausiai susižavėjo būtent šiuo ir nemirktelėjęs pasiūlė jam surengti darbų parodą Japonijoje. „Toks sumanymas mane pribloškė. Japonijoje niekas apie tėvą Stanislovą nežino, tai kitos religijos ir kultūros šalis. Vis dėlto, tai, matyt, reiškia, kad jo portretuose yra kažkas universaliai svarbaus“, – neatsistebi pašnekovas.
Galbūt tai dvasininko veide šviečianti paprasta, bet kartu gili išmintis? Žmonėse šios savybės neretai prasilenkia, tačiau tėvo Stanislovo asmenyje jos nuostabiai derėjo. Ant fotografijų albumo G. Česonis nutarė užrašyti tai iliustruojančią, labiausiai iš apsilankymų Paberžėje įsiminusią kunigo citatą – „kad iš pasaulio kiltų ne riksmas, o džiaugsmas ir ramybė“. „Man atrodo, kad šiuose keliuose žodžiuose glūdi būtent tai, ko mums, šiandien taip skubantiems ir nerimaujantiems, trūksta, – mano fotografas. – Tiek visame pasaulyje, tiek tarpusavio santykiuose, tiek kiekvieno mūsų viduje.“
