-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Maždaug prieš ketverius metus žurnalo redakcijos pašnekovė architektė Jūratė Gaidukienė dalijosi patirtimi, kad tik vienas iš penkiasdešimties klientų, užsakydamas privataus namo projektą, pageidauja plokščiojo stogo. Ji pripažino, kad sovietmečiu, kai technologijos nebuvo tokios pažangios, plokščiųjų stogų reputacija buvo prastoka, žmonės pagrįstai turėjo abejonių dėl jų nepatikimumo ir menkos hidroizoliacijos. Tačiau dabar taip nebėra.
Plokščiasis stogas, nors taip ir vadinamas, iš tiesų nėra idealiai horizontalus. Jo nuolydis kaip tik ir yra pagrindinis bruožas, nulemiantis visus kitus konstrukcinius ypatumus. Šis dydis, kaip nurodoma Lietuvos statybos techniniame reglamente STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“, turi būti ne mažesnis nei 0,7 ° ir ne didesnis nei 7 °. Didesnio nuolydžio stogai jau laikomi šlaitiniais.
Savo klasėje plokštieji stogai dar gali būti skirstomi į dvi grupes, turinčias šiokių tokių įrengimo technologijos skirtumų. Minimalaus nuolydžio – 0,7–2,9 ° – stogams labai pavojingas užsistovėjęs ant jų vanduo, tad ypač svarbu kokybiškos hidroizoliacinės dangos pasirinkimas. Būtent į šio stogo „sumuštinio“ sluoksnio įrengimą rekomenduojama atkreipti daugiausia dėmesio, o jau prie hidroizoliacijos derinti kitus statybinius produktus ir sprendinius.
Didesnio nuolydžio stogams užsistovėjusio vandens keliamas pavojus šiek tiek mažesnis, tad hidroizoliacinė danga ne tokia lemtinga, nors kruopštumas bei atsakingas pasirinkimas nepakenks bet kuriuo atveju.
Konstrukcinis plokščiojo stogo sprendinys, architektų akimis, pranašesnis tuo, kad po juo, skirtingai nei šlaitinio stogo atveju, neprarandama patalpų erdvės. Be to, ant tokio stogo galima įsirengti ir sodą. Apželdintojai teigia, kad žaliajam stogui įrengti jo šlaitų nuolydis neturi didesnės įtakos (nebent jis didesnis nei 45 laipsniai). Ant plokščiojo, įrengus papildomų sluoksnių, galima sodinti kad ir medžius (ant šlaitinio stogo augalija paprastai būna nelabai aukšta ir gausi). Tiesa, kadangi plokščiojo stogo apželdinamas plotas būna didesnis, reikia šiek tiek didesnių ir investicijų.
Dar vienas dėmesio vertas plokščiojo stogo konstrukcijos privalumas – galimybė ant jo įsirengti terasą. Žinoma, tai priklauso, kokie stogo „sumuštinio“ sluoksniai (išlyginamasis, šiltinamasis, hidroizoliacinis, eksploatacinis), nes ne ant visų galima vaikščioti. Todėl projektuotojai apie ketinimą įrengti terasą pataria pranešti dar prieš įrengiant stogą, o ne keisti jau esamą.
Pagal tai, kokia tvarka ant stogo perdangos klojami „sumuštinio“ sluoksniai, stogus galima skirstyti į eksploatuojamus ir ne. Čia svarbiausia dviejų stogo dangos sluoksnių – šiltinamojo ir hidroizoliacinio – eiliškumo pakeitimas.
Neeksploatuojami plokštieji stogai – tai sovietinių Lietuvos (ir ne tik) daugiabučių klasika. Hidroizoliacinė danga čia klojama ant šiltinamojo sluoksnio, todėl yra nuolat veikiama nepalankių aplinkos sąlygų. Kad ji nebūtų pažeista, tokiu stogu nerekomenduojama vaikščioti, nebent to prireiktų dėl techninės priežiūros. Neabejotinas tokių stogų privalumas – gerai sustyguotas nesudėtingas įrengimas ir palyginti nedidelė kaina. Didžiausiu trūkumu specialistai mini drėgmės migraciją: prakiurus viršutiniam hidroizoliaciniam sluoksniui, į konstrukcijos vidų patekusi drėgmė gali neprognozuojamai horizontaliai migruoti, kol bus aptikta. Tad jei gyventojai skundžiasi, kad per stogą varva vanduo, kiauras jis gali būti visiškai kitoje vietoje, o ją rasti būna labai sunku.
Eksploatuojamų plokščiųjų stogų „sumuštinis“ dažniausiai įrengiamas taip: ant gelžbetoninės perdangos, suformavus nuolydį, paklojamas vandens garų ir oro izoliacinis sluoksnis (tarkim, 200 μm polietilenas, hermetiškai suklijuojant sudūrimus), ant jo klojama šilumos izoliacija – vienu ar dviem sluoksniais, atsižvelgiant į medžiagos tankumą. Antrasis sluoksnis būna gerokai plonesnis, bet iš tvirtesnės ir atsparesnės mindymui medžiagos ir klojamas taip, kad jo siūlės nesutaptų su pirmojo sluoksnio siūlėmis.
paroc iliustr.
Plokščiajam stogui šiltinti pasirinkus akmens vatą, specialistai rekomenduoja naudoti vertikaliai orientuotųjų plaušų plokštes – pirmajam sluoksniui 210–440 mm storio minkštesnes, antrajam, viršutiniam – kietesnes. Kadangi akmens vatos plokštės yra laidžios vandens garams, tai remontuojant stogą jos gali būti naudojamos kaip vandens garų išlyginamasis sluoksnis ir naujai įrengiamos hidroizoliacijos lygus pagrindas. O jau ant šiltinamosios medžiagos klojama stogo danga, pritvirtinant ją mechaniškai ir prilydant. Prilydomoji ritininė hidroizoliacinė danga įrengiama iš vieno arba dviejų tarpusavyje visiškai suklijuotų skluoksnių. Kai kurių dangų viršutinis sluoksnis gaminamas jau padengtas hidrofobinių savybių turinčiu pabarstu, o kai kurios gali būti atskirai padengiamos jau paklotos.
Akivaizdu, kad viršutiniame sluoksnyje esanti ir visas mūsų permainingo klimato negandas priimanti hidroizoliacinė danga yra be galo atsakingas ir svarbus pasirinkimas. Tokiu atveju pirmiausia reikėtų žiūrėti ne į kainą, o į fizines charakteristikas. „Renkantis hidroizoliacinę dangą plokščiajam stogui, – pataria Vidas Raškevičius, stogų ir hidroizoliacines medžiagas gaminančio koncerno UAB „Icopal“ direktorius, – geriau vadovautis tokiais praktiškais rodikliais kaip hidroizoliacinės dangos armuojančiojo sluoksnio parametrai“.
Ritininė stogų danga turi būti kruopščiai prilydyta prie pagrindo, o jos sluoksniai taip pat sulydyti tarpusavyje.
Pirmasis dydis, į kurį verta kreipti dėmesį, – tai dangos nutraukimo jėga tempiant. Kokybiškos prilydomosios dangos nutraukimo jėga neturėtų būti mažesnė nei 700–900 N/50 mm. Antras mūsų klimato sąlygomis labai svarbus veiksnys – dangos atsparumas šalčiui. Reikėtų rinktis dangas, neprarandančias lankstumo net spūstelėjus 20–25 °C speigui. Trečiasis dydis, kurį labai lengva patikrinti, – kvadratinio dangos metro svoris. Jis turėtų būti ne mažesnis nei 4–5 kg/m². Paklojus ir prilydžius abu sluoksnius, tokių techninių parametrų hidroizoliacinė danga turėtų puikiai išlaikyti ir apkrovas, ir galimą mechaninį poveikį. Tegu stogas ir vadinamas neeksploatuojamu, bet prireikus juo bus galima vaikščioti, valyti sniegą ar atlikti techninę priežiūrą, nesibaiminant savo svoriu pažeisti jo hidroizoliaciją.
Be jau minėtos galimybės įrengti ant stogo papildomos laisvalaikio erdvės, dar vienas „atvirkštinio“ stogo privalumas yra tas, kad jo hidroizoliacinis sluoksnis klojamas pačioje apačioje ir šitaip būna apsaugotas nuo pažeidimų. Kitais žodžiais, tokie „atvirkštiniai“ stogai rečiau prakiūra.
Ant stogo „sumuštinio“ pagrindo – gelžbetonio plokštės – lygiai taip pat kaip ir įrengiant tradicinį stogą suformuojamas nuolydis, o jau tada prasideda skirtumai. Pirmiausia klojama hidroizoliacija, o ant jos – šiltinamasis sluoksnis. Kadangi taip įrengiamus stogus dažniausiai planuojama eksploatuoti – ant jų vaikščioti, laikyti daiktus, o kartais net automobilius, dėl didesnės, nei įprasta, apkrovos tokiems stogams šiltinti statybos techniniame reglamente nurodoma naudoti atsparias spaudimui ekstruzinio polistireninio putplasčio (XPS) plokštes.
Po šiltinamojo sluoksnio įrengiamas eksploatacinis. Tarkim, jei stogą numatoma naudoti kaip automobilių aikštelę, XPS putplastis iš pradžių turėtų būti užklotas vandenį filtruojančiu, po jo – užlietas apkrovą tolygiai paskirstančiu išlyginamuoju sluoksniu, o jau ant jo gali būti klojamas ir standartinis eksploatuoti skirtas paklotas: grindinio plytelės, asfaltas ar armuotas betonas.
Eksploatuojamą stogą labai patogu paversti žaliuoju, tam reikia nedidelių pakeitimų. Jei neplanavote ant stogo įveisti vaismedžių giraitės, o tik vešlią veją ir vieną kitą krūmyną, ant polistireninio putplasčio reikės užkloti specialių perforuotų ventiliacinių lakštų, ant jų – geotekstilės, ant jos užberti drenažinį sluoksnį iš keramzito ar žvyro, vėliau – dar vieną vandenį filtruojantį sluoksnį (geotekstilę), o jau tada – žemės substratą ir sodinti augalus.
Kaip teigia specialistai, plokščiųjų stogų nuolydžio ir atmosferos kritulių nuvedimo sistemos turėtų būti suprojektuotos taip, kad, praėjus dviem valandoms po lietaus, stogo paviršiuje neliktų telkšoti gilesnių kaip 5 mm vandens balų. Kadangi išorinis stogo perimetras paprastai būna aprėmintas parapetu, stogo plokštumą paverčiančiu savotišku neišsipilančiu dubeniu, atmosferos vanduo nuo jo būna pašalinamas įlajomis – visus stogo sluoksnius kertančiais vandens pertekliaus šalinimo rinktuvais.
Reglamentuojama, kad įlajų skaičius būtų proporcingas stogo plotui. Mažo nuolydžio stogui šis santykis – po vieną įlają kas 80–100 m², tarp įlajų išlaikant ne didesnį nei 12 m atstumą. Šie vandens rinktuvai montuojami žemiausiose stogo vietose – ten, kur subėga vanduo. Ir tai turi būti daroma kuo sandariau.
Montavimo būdų yra nemažai ir visi jie priklauso nuo pačios įlajos konstrukcijos, todėl aprašyti visais atvejais atliktinus veiksmus labai sunku. Tačiau yra bendrų montavimo niuansų. Pirmiausia, įlajos ir stogo sluoksnių sankirta privalo būti sandari ir turėti pakankamą šilumos izoliaciją. Antra, šis darbas turi būti atliktas labai kruopščiai, jį geriausia patikėti patyrusiam stogdengiui. Ir trečia, įlajos pralaidumas turi būti ne mažesnis kaip 5–6 l/s. Kuo jis didesnis – tuo geriau, tuo greičiau nuo stogo bus pašalintas vanduo, tuo mažesnė tikimybė šiai perteklinei drėgmei užsistovėti ir prasiskverbti į stogo konstrukcijas.
Įrengiant plokščiuosius stogus, yra dėmesio reikalaujančių niuansų, bet juos įrengti vis tiek yra paprasčiau nei šlaitinius. Nord profil nuotr.
Kad ir kokia sandari būtų stogo danga, konstrukcijoje vis viena atsiranda kondensacinės drėgmės, kurios ten neturėtų būti. Jai išgarinti įrengiami ventiliaciniai kaminėliai. Pagal minėtą statybos reglamentą STR 2.05.02:2008 tokie kaminėliai turėtų būti montuojami ant visų stogų, kurių plotis didesnis nei 10 metrų. 60–80 m² plotui skiriama po vieną kaminėlį.
Šie kaminėliai surenka iš stogo konstrukcijos ir išleidžia į išorę vandens garus, tad jie būna įgilinti per visą šilumos izoliacijos sluoksnį. Jei stogas nenaujas, tarkim, renovuojamas, ant senojo užklojant naują šilumos izoliacijos sluoksnį, ventiliacijos kaminėlis turėtų eiti kiaurai senąjį. Kaminėlių aukštis virš stogo dangos parenkamas toks, kad natūralios traukos būdu būtų ištrauktas drėgmės pritvinkęs oras. Paprastai tam paliekama mažiausiai 0,5 metro.
Kad drėgmė per kaminėlio sandūrą su stogo konstrukcijomis nepatektų gilyn, visos šios vietos sandarinamos atitinkamo skersmens gaubtais, kurie prie hidroizoliacinės dangos priklijuojami karštu bitumu.
Palei stogo perimetrą įrengiama nedidelio aukščio mūro sienelė – parapetas – yra šiltinama iš visų pusių, iki tam tikro aukščio apsaugoma nuo drėgmės, papildomai dar būna uždengiama skarda, kad sandūra su stogo horizontale netaptų vieta vandeniui kauptis.
Parapetas iš stogo pusės paprastai būna apšiltinamas plonesniu sluoksniu (jo storis nustatomas projektuojant šiltinimą) ir gali būti padengiamas ritinine hidroizoliacija per visą aukštį ir net šiek tiek užlenkiant ją po skarda į išorinę pusę. Gali būti net taip, kad stogo hidroizoliacijos sluoksniai tiesiog pratęsiami dar bent 30 cm vertikaliu parapeto paviršiumi, o likusi parapeto dalis nutinkuojama ar padengiama kitokia apdaila. Tokiu atveju viršutinį ritininės dangos kraštą, atsidūrusį ant parapeto, stogdengiai papildomai apsaugo skardine atbraila, užsandarinta hermetiku.
Kad vanduo nesikauptų, parapeto ir stogo dangos sandūroje svarbu nepalikti stataus kampo – jei nenumatyta pačioje parapeto konstrukcijoje, į kampą gali būti įdedama 45° kampu nupjauta šiltinamosios medžiagos juosta.
Genadij Janč
UAB „Prefabeta“ vadovas
Statant namus su plokščiais stogais, pasiteisino „Teriva Light“ sistemos surenkamųjų perdangų iš sijų ir blokelių naudojimas. Perdangos blokeliai sudedami tarp sijų, surišami reikiama armatūra ir visa konstrukcija užpilama betonu. Tokia perdangos konstrukcija tampa vientisu sandariu ir tvirtu monolitiniu elementu: 1 m² perdangos, be savo nuosavo svorio, atlaiko daugiau nei 480 kg.
UAB „Prefabeta“ nuotr.
Tokių surenkamųjų perdangų („Teriva Light“) svoris yra mažesnis (1 m² sveria tik 190 kg). Konstrukcija lengvesnė, nei sveria tradicinės gelžbetonio perdangos plokštės. Surinkus perdangos elementus, suformavus vainiką perdangos aukštyje ir viską užpylus betonu, gaunama sandari, šilta ir tvirta konstrukcija. Putplastis pasižymi geresnėmis šilumos izoliacinėmis savybėmis nei gelžbetonis, o tai reiškia, kad, šiltinant stogą, reikės plonesnio šilumos izoliacijos sluoksnio. Mažesnės šiltinamosios medžiagos sąnaudos savo ruožtu leis sutaupyti bendro konstrukcijos aukščio rekuperacijos įrangai ar kitiems inžineriniams sprendimams.
Kadangi surenkamųjų elementų svoris nedidelis, su jais dirbant, nereikia ir sunkiosios statybos įrangos. Iki reikiamo ilgio ir pločio elementai gali būti pjaunami rankomis, naudojant kampinį šlifuoklį. Juos nesunku įnešti patiems statybininkams, nereikia krano, o ir montuojami jie gali būti po uždengtu stogu, nes telpa pro durų, langų angas, laiptinių erdves. Taigi šias perdangas galima naudoti rekonstruojamuose objektuose.
Polistireninis putplastis – lengvas ir šiltas. Užpiltas monolitiniu betonu, jis sukuria energiškai efektyvią stogo perdangą. UAB „Prefabeta“ nuotr.
Užpylus monolitinį betoną, plokščiasis stogas iš surenkamų perdangos elementų kartu su sienomis sudaro vientisą energiškai efektyvią konstrukciją, sandarumu gerokai lenkiančią kiaurymėtas perdangos plokštes. Savo ruožtu pastatai, kurių statyboje naudojamos surenkamosios perdangos iš sijų ir EPS blokelių, energinio efektyvumo rodikliais lenkia įprastinius. Tad tai – puiki alternatyva aukštos energinio naudingumo klasės keliamus reikalavimus atitinkantiems šiuolaikiškiems A+ ir A++ klasės pastatams.
