-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pažvelgus į panoramą, kuri atsiveria iš Bosforu plaukiančio kelto, atrodo, kad dalis Stambulo nuo senų laikų nėmaž ir nepasikeitė. Pasuksi akis į vakarus, link Europos, matysi sienos juosiamą senamiestį, ir šiandien pribarstytą kupolų, prismaigstytą minaretų. Bet rytų pusėje, link Azijos, vaizdas visai kitoks.
Milžiniški tarytumei siauro sąsiaurio sargyba stūksantys ožiniai kranai kelia konteinerius į laukiančius laivus. Už jų, prie žemo Marmuro jūros kranto, rikiuojasi išstypę daugiaaukščiai pastatai. Pasisukus į šiaurę azijinėje Bosforo pusėje ant kalvų šiaušiasi metalinis ryšio bokštų miškas. O ant aukščiausios jų kyla stulbinamas senojo Stambulo atspindys: gigantiškas apvalus kolosalios naujos mečetės kupolas ir šeši raketas primenantys minaretai (nuotr.). Šie maldos namai, kuriuos planuojama baigti šiemet, bus didžiausi Turkijoje.
Mečetės dydis ir simbolizmas, kaip daugybė kitų miesto veidą keičiančių įnirtingų statybų, atspindi vieno žmogaus – R. T. Erdoğano – valią ir viziją. Valdžioje praleidęs jau daugiau nei du dešimtmečius – nuo 1994-ųjų kaip Stambulo meras, nuo 2003-iųjų kaip Turkijos ministras pirmininkas, o nuo 2014-ųjų rugpjūčio kaip prezidentas – R. T. Erdoğanas ryškiai išsiskiria šalies politiniame peizaže. Nedraugų vertinimu, jis trokšta būti sultonas, nenumaldomai, klastingai ir beatodairiškai siekiantis savo tikslų. Gerbėjams jis įkūnija atgijusią tautos dvasią, į pasaulinę šlovę iškeltą žmogų iš liaudies, karingą kovotoją su neteisybe, drąsų tikėjimo gynėją.
Vadovaujant R. T. Erdoğanui įvyko stulbinamų permainų. Vos per porą dešimtmečių šalis atsikratė sąlyginio skurdo ir provincialumo, tapo iš dalies turtinga ir rafinuota, o įspūdingiausių rezultatų pasiekta ilgą laiką buvusioje apleistoje Anatolijos gilumoje. Tik darbo jėgą eksportavusi uždara šalis tapo stipriu regiono ūkiu, turistų magnetu ir pabėgėlių prieglobsčiu, taip pat vis svarbesniu pasauliniu energetikos, prekybos ir transporto mazgu.
Daugeliu atžvilgių 78 mln. Turkijos žmonių dar nėra gyvenę geriau. Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio žemiau oficialios skurdo ribos gyvenančių asmenų procentas sumažėjo nuo keliolikos iki vos kelių, o vidurinė klasė išaugo dvigubai ir perkopė 40 proc. Pagal visus gyvenimo lygio parametrus Turkija gerokai prisivijo kitas nares iš daugiausia turtingas šalis vienijančios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos.
Vadovaujant R. T. Erdoğanui įvyko stulbinamų permainų. Vos per porą dešimtmečių šalis atsikratė sąlyginio skurdo ir provincialumo, tapo iš dalies turtinga ir rafinuota.
R. T. Erdoğano (kartu su kitais) įkurtos ir iki tampant tautos (teoriškai nepartiniu) prezidentu vadovautos Teisingumo ir plėtros (AK) partijos subtili, bet nenumaldoma islamizacinė įtaka sudėtinėje Turkijos nacionalinėje tapatybėje sustiprino sunitų musulmonų komponentą. Ilgas šešėlis, mestas negailestingo modernizuotojo Kemalio Atatürko, prieš 90 metų ant Osmanų imperijos pelenų sukūrusio pasaulietišką respubliką, pranyko. AK partija į kareivines grąžino armiją, nuo seno papratusią iš valdžios versti išrinktas vyriausybes. Turkija vėl ėmėsi grįžračio tarp rytų ir vakarų vaidmens.
Kai 2015-ųjų birželį parlamento rinkimuose AK partija patyrė smūgį, žinovai suskubo skelbti ilgalaikės R. T. Erdoğano pergalių virtinės galą. Politinės organizacijos įvaizdį suteršė korupcijos ir piktnaudžiavimo valdžia dvokas, o „Islamo valstybės“ rengiami teroro išpuoliai ir į šalį suplūdę apie 2 mln. Sirijos pabėgėlių paskatino turkus suabejoti jo sprendimais.
Pirmą kartą nuo 2002-ųjų parlamente negavus daugumos, AK partijai reikėjo ieškoti koalicijos partnerio, bet R. T. Erdoğanas drąsiai surizikavo ir lapkričio 1-ąją surengė naujus rinkimus. Visų nuostabai jo partija atsitiesė ir sutriuškino tris konkurentes. Iš vienų rūmų sudarytame 550 vietų Turkijos parlamente, vadinamame Didžiąja nacionaline asamblėja, politinė jėga gavo 317 vietų ir vėl gali leisti įstatymus, kaip užsigeidusi.
Bet tokios daugumos nepakanka, norint be kitų pagalbos pakeisti 1982-aisiais išleistą šalies konstituciją. Tokios galimybės R. T. Erdoğanas siekė birželio rinkimuose, vildamasis sukurti prezidentinę sistemą, kuri gerokai praplėstų jo tariamai ribotus (bet realiai plačius) prezidento įgaliojimus. Kadangi nėra dviejų trečdalių daugumos, jam tenka dirbti su paties pasirinktu ministru pirmininku Ahmetu Davutoğlu, kuris vertinimas ne taip prieštaringai.
Prieš lapkričio rinkimus R. T. Erdoğanas išmintingai apribojo kalbas apie savo galių plėtimą, bet patyliukais stiprino kontrolę partijoje. Pernai rugsėjį vykusiame susirinkime jis atnaujino politinį biurą ir asmeniškai sau lojaliais žmonėmis pakeitė 31 iš 50 narių. Tarp tokių yra jo žentas, dabar gavęs ministro portfelį, o vienas iš partijos naujokų parlamente yra buvęs R. T. Erdoğano vairuotojas.
Šiandien nekyla abejonių, kas vadovauja. Sostinėje Ankaroje dirbantys biurokratai reaguoja į menkiausią šnipštelėjimą, pasigirdusį iš sarayı (rūmų), grandiozinio tūkstančio kambarių prezidentinio komplekso, 2014-aisiais baigto statyti miesto pakraštyje ant kalvos už, kaip kalbama, 615 mln. JAV dolerių. Beveik galima neabejoti, kad ūmiu būdu garsėjantis R. T. Erdoğanas liks dominuoti Turkijos politikoje iki pat kadencijos pabaigos 2019-aisiais, o veikiausiai ir ilgiau. Kai kas kalba, kad jo tikslas – 2023 m., kai bus minimos 100-osios Turkijos Respublikos metinės. Iki to laiko prie valstybės vairo jis būtų išbuvęs daug ilgiau nei pats K. Atatürkas.
Dievotą jo partijos rinkėjų branduolį tai džiugina. Kone visa šalies miesto darbininkų klasė, taip pat centrinės Anatolijos dalies, kartais vadinamos Turkijos Korano juosta, gyventojai pasižymi į kultą panašia ištikimybe buvusiam maisto prekiautojui ir pusiau profesionaliam futbolininkui, tapusiam valstybės veikėju. Kiti AK rinkėjai, kaip antai smulkieji verslininkai ir nekilnojamojo turto plėtotojai, R. T. Erdoğaną galbūt vertina atsargiau. Dažniausiai šią partiją žmonės palaiko, nes jos dėka augo ūkis ir po sumaišties dešimtmečių įsivyravo stabilumas. Tai, kad AK nuo birželio iki lapkričio rinkimų staigiai susigrąžino pozicijas, atspindi ir baimę, kad gali vėl prasidėti politinis nestabilumas, o ne tik entuziastingą paramą jo politikai.
Kai pernai vasarą žlugo vyriausybės ir ginkluotos sukilėlių grupės Kurdistano darbininkų partijos (PKK) taikos derybos, vėl pakibo kruvinų kovų šmėkla. Derybos nebuvo itin vaisingos, bet padėjo nuraminti sujudusį pietryčių regioną, kuriame dominuoja etniniai kurdai, sudarantys 15–20 proc. visų Turkijos gyventojų. Paskutinius du XX a. dešimtmečius tame regione vykusios kovos nusinešė apie 40 tūkst. karių, sukilėlių ir civilių gyvybę, apie milijoną kurdų prarado namus. Netrukus po birželio rinkimų atsinaujino dvejus metus nevykę saugumo pajėgų ir kurdų aktyvistų susirėmimai. Vėliau iki dantų ginkluota policija kurdų miestuose įvedė komendanto valandą. Per susidūrimus žuvo apie šimtą civilių, taip pat nemažai šalies saugumo pareigūnų ir, Turkijos armijos teigimu, daugiau nei 400 įtariamų PKK kovotojų.
Tuo pačiu metu R. T. Erdoğanui trukdo vis nepalankesni ekonominiai vėjai. 2002–2007 m. Turkijos bendrasis vidaus produktas (BVP) kasmet vidutiniškai augo po 6,8 proc., eksportas išsipūtė trigubai, bet vėliau BVP prieaugis apsistojo ties 3,5 proc. per metus, o eksportas beveik nekito. Pajamos vienam gyventojui neatitrūksta nuo maždaug 10 tūkst. JAV dolerių per metus, nors prieš ketverius metus AK partija paskubėjo pažadėti, kad per dešimtmetį jos pasieks 25 tūkst. JAV dolerių.
Tai ne katastrofa, o Turkijos ūkis tvirtesnis, nei buvo. Bėda, kad R. T. Erdoğano vyriausybė toliau elgiasi, tarsi geri laikai niekur nebūtų dingę. Nors pastaruoju metu, krintant energijos kainoms, įsisenėjęs šalies einamosios sąskaitos deficitas susitraukė, Turkijai labai svarbus užsienio kapitalas, o pritraukti pinigų iš svetur vis sunkiau. Bet šalies vyriausybė pastaraisiais metais nepanoro imtis reformų, skirtų varganiems vidaus santaupų rodikliams didinti arba pramonei skatinti, nors tuo metu vartojimo kreditų gausa ir didelės infrastruktūros išlaidos išstūmė privačias investicijas. Niekur nedingo griežtų darbo ir mokesčių taisyklių našta. Pasitikėjimui kirto ir pats R. T. Erdoğanas, privertęs centrinį banką nedidinti pinigų kainos ir smogęs politinių varžovų verslo interesams. Jei politikos kursas rimtai nesikeis, įskaitant institucijų nepriklausomybės ir teisės viršenybės klausimus, šalies ekonomikos rezultatai ir toliau bus blogesni, nei gali būti.
Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko duomenimis, Rusijos sankcijos nuo Turkijos BVP prieaugio šiais metais gali nugnybti iki 0,7 proc.
Niūresni scenarijai labiau sietini su geopolitika nei su šalies vidaus reikalais. Turkija jungia kelias kultūras ir žemynus, tad jos padėtis visada buvo komplikuota. Padėtį paaštrina pastaraisiais metais prie pietinių šalies sienų įsivyravęs chaosas, papildytas sugrįžusia įtampa, kuri Turkijos sąjungininkes iš NATO ir Europos nuteikė prieš ekspansionistinę Rusiją. Tačiau R. T. Erdoğano vyriausybė nesublizgėjo diplomatiniu subtilumu.
Visi sutinka, kad priimdama apie 2 mln. nuo Sirijos pilietinio karo bėgančių žmonių Turkija pasirodė labai dosni. Ji taip pat negailėdama jėgų sprendė įsisenėjusius kivirčus su kaimynėmis: Graikija, Bulgarija, Kipru, Armėnija. Bet dažnai ji atrodo atitolusi ir įtari, nesugebanti veiksmingai bendrauti arba dirbti su sąjungininkais.
Iš šių svarbiausia – ES, kartu ir pagrindinė Turkijos prekybos partnerė. Baimė dėl nesiliaujančių migrantų srautų Europą neseniai paskatino mainais į griežtesnę sienų kontrolę siūlyti pagalbą ir atnaujinti įstrigusias derybas dėl Turkijos narystės. Bet tai nėra šilti santykiai. Daugumai Senojo žemyno vyriausybių ši šalis išlieka labiau buferis nei partneris. O R. T. Erdoğano ministrų kabinetui, regis, labiau rūpi gauti nuolaidų, nei taikyti europietiškas normas kaip savaiminį gėrį.
Izoliacijos pavojus pabrėžtas lapkritį, kai Turkijos lėktuvai virš Sirijos numušė trumpam Turkijos oro erdvę pažeidusį Rusijos naikintuvą. Vladimiras Putinas netruko atsakyti sankcijomis. Anot Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko, Maskvos priemonės nuo Turkijos BVP prieaugio šiais metais gali nugnybti iki 0,7 proc.
Iš sąjungininkų nesulaukusi daug paramos, Turkija bandė numaldyti aistras. Bet ji palaiko su Sirijos prezidentu Basharu al Assadu kovojančius ginkluotus būrius, o Rusija siunčia vis daugiau karinių pajėgų jam išsaugoti, tad galima tikėtis daugiau susidūrimų. Ankarai, atrodo, kyla pavojus įsivelti į neplanuotą, bet galbūt daug kainuosiančią kovą. Didžiąją dalį dujų ji importuoja iš Rusijos, o šalies statybos bendrovės turi daugiau kaip 10 mlrd. JAV dolerių vertės sutarčių su rusais.
Dabar virš Turkijos pakibo nauja grėsmė. Pernai spalio 10-ąją sostinėje susisprogdino du savižudžiai, nusitaikę į kairiųjų profsąjungų ir kurdų aktyvistų eitynes. Tąkart gyvybės neteko apie 100 žmonių. Sausį savižudžiai vėl surengė išpuolį, šįkart Stambulo širdyje, ir žuvo dešimt turistų. Abu atvejai siejami su „Islamo valstybe“. Radikalaus islamo nešamo smurto proveržis ypač sukrėtė šalį, kuri ilgai manė esanti izoliuota nuo Artimųjų Rytų sumaišties. Blogiau tai, kad iš dalies ši padėtis susiklostė R. T. Erdoğanui neskubant pripažinti pavojaus sulaukti atsako į savo politiką Sirijoje, kur Turkija per ilgai nuolaidžiavo radikaliems islamistams, jei tik jie priešinosi B. al Assado režimui.
Užuot kaltę dėl šių bėdų vertę valdančiajai partijai, sunerimę rinkėjai lapkritį parėmė R. T. Erdoğaną ir atidavė balsus už stiprią, išbandytą vyriausybę, nepanorę rizikuoti valdžioje sulaukti galbūt silpnesnės koalicijos. Padėjo tai, kad valdantieji iš esmės kontroliuoja pagrindinius Turkijos žiniasklaidos šaltinius, kurie kilus pavojui puolė kurstyti nacionalizmą. 2014-aisiais R. T. Erdoğanas laimėjo prezidento rinkimus nedidele 52 proc. dauguma, o AK partiją, nepaisant jos sėkmės, remia tik pusė šalies gyventojų. Iš likusiųjų daugelis ir šiandien jį vertina skeptiškai arba net yra aršiai nusistatę prieš jį.
Turkijos vadovai, kurių ambicijų taikiklyje išlieka viešpatavimas, daro nepakankamai, kad užglaistytų vidinę nesantaiką. Vienas rimtų pavojų – kurdų klausimas, taip pat mažėjantis ūkio atsparumas išoriniams sukrėtimams. Agresyvus R. T. Erdoğano stilius, taip pat augantis jo partijos nepakantumas nepritariantiems balsams pranašauja bėdą.
