Pietų Korėjos biurokratų sostinė (Pixabay nuotr.)

Kodėl vyriausybės iškelia valstybės tarnautojus iš šalių sostinių

Kodėl vyriausybės iškelia valstybės tarnautojus iš šalių sostinių

Norima atlaisvinti miestus, sutaupyti pinigų ir sumažinti regionų nelygybę. Vis dėlto sėkmingai iškraustyti sunkiau, nei atrodo.

Išvažiavęs iš Meksiko į rytus, Tlaskalą pasieksi per dvi valandas. Ten buvusiame kultūros rūmų muzikos pamokų kabinete įsikūrė Meksikos kultūros ministrė Alejandra Frausto. Ji tikisi, kad netrukus ant plikų naujojo jos kabineto sienų kabos ekranas vaizdo konferencijoms su Meksiku ir ne tik. Jos vadovaujama ministerija – viena iš pirmų dviejų, iškeltų įgyvendinant pernai išrinkto prezidento Andréso Manuelio Lópezo Obradoro, praminto AMLO, politiką. Atgaivinęs XX a. 9-ajame dešimtmetyje pasiūlytą idėją, jis nori į kiekvieną iš likusių 30 Meksikos valstijų iškelti po vieną svarbų centrinės valdžios organą. Tlaskalos valstijos sostinėje gyvena 85 tūkst. žmonių – vos aštuoniskart daugiau, nei Kultūros ministerijoje Meksike dirba tarnautojų. A. Frausto svajoja vieną dieną valstijoje turėti tūkstančius pavaldinių.

Nors gali atrodyti, kad tai revoliucinis planas, jis atspindi visuotines tendencijas. Visame pasaulyje sostinės bando iškraustyti biurokratus.

XX a. pasaulį apėmus pokolonijiniam įkarščiui, sostinės iš pajūrio miestų, kuriuos pasirinko prekybą pabrėžiančios imperijos, buvo keliamos į naujus, „regionų atžvilgiu neutralius“ miestus, kaip antai Brazilija (Brazilija), Islamabadas (Pakistanas) ir Dodoma (Tanzanija). Jau vėliau Kazachijoje pastatyta Astana (neseniai pavadinta Nursultanu), o Mianmare – Neipidas. Bet masiškai kraustytis kitur brangu ir nepopuliaru, tad šiandien vyriausybės mieliau veikia pamažu.

Norvegija nuo 2006 m. iš Oslo iškėlė 1,6 tūkst. valstybinių postų. Konkurencijos tarnyba įsikūrė antrame pagal dydį mieste – Bergene, poliarinių tyrimų institutas iškraustytas arčiau Šiaurės ašigalio, o pernai į kalnų, upių ir fiordų supamą Fiordę, kur gyvena 13 tūkst. žmonių, išsikėlė Norvegijos taikdarių organizacija „Norec“, kuruojanti programas 25 skurdesnėse šalyse.

Meksika ir Norvegija – tik dvi iš daugelio šalių. Pietų Korėja iš Seulo iškėlė du trečdalius vyriausybės įstaigų, daugelį į neseniai pastatytą Sedžongą. Nuo 2015-ųjų Danija į įvairius miestus perkraustė tūkstančius valstybės tarnautojų. Malaizija 1999 m. daug biurokratų iš Kvala Lumpūro iškėlė į naują miestą – Putradžają. Indonezija svarsto perkelti sostinę iš Džakartos.

Tendencija rodo, kaip pasikeitė pasaulis. Anksčiau, kai informacija keliavo sraigės greičiu, valstybės tarnautojams buvo svarbu laikytis krūvoje. Bet dabar galima sėdėti kabinete ir siųsti elektroninius laiškus visam pasauliui arba bendrauti vaizdo pokalbiuose. Kartais bus būtina susitikti akis į akį, tačiau susisiekimas taip pat daug geresnis. Nuo Oslo iki „Norec“ priglaudusios Fiordės – 400 kilometrų, tačiau į sostinę iš ten penkiskart per dieną kursuoja lėktuvas, o kelionė trunka vos valandą.

Remiantys valstybės tarnautojų iškėlimą žada visokeriopą naudą. Mažiau rizikos, kad teroristų išpuolis ar stichinė nelaimė paralyžiuos visą vyriausybę; dirbančius provincijoje įkvėps naujos idėjos, neįmanomos sienomis atsitvėrusiose sostinėse; autonominių reguliuotojų rezultatai geriausi dirbant toliau nuo didmiesčiuose neišvengiamo spaudimo ir lobizmo. Net yra sakančių, kad pavyks įveikti įsigalintį cinizmą ir populizmą. Atsidūrę tarp eilinių žmonių, nemylimi biurokratai iš tolimų sostinių sulauks tokio populiarumo kaip ugniagesiai.
Be šviesių vizijų, išsklaidant centrinės valdžios funkcijas paprastai siekiama trijų konkrečių tikslų: pagerinti ir valstybės tarnautojų, ir perpildytose sostinėse gyvenančių žmonių būtį, sutaupyti pinigų ir sumažinti regionų nelygybę. Bėda, kad šie tikslai ne visada pasiekiami.

Pirmasis tikslas – pagerinti gyvenimo sąlygas – turi senas tradicijas. Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinė Karalystė iškėlė tūkstančius valstybės tarnautojų į „mielus Anglijos provincijos miestus“, kol buvo atstatomas Londonas. Bet ne visada priimtina iškeisti sostinę į mažesnį miestą. Gali atkristi daugiau nei 80 proc. darbuotojų. Pasišiaušė net nieko nesaistomi jaunuoliai, kuriuos paprastai samdo „Norec“. Antai Magnhild Bogseth prisimena: „Kai kėliausi į Paragvajų ar Nikaragvą, draugai neklausė „Ar tikrai nori?“ Bet kai atvykau į Fiordę, visi tvirtino: „Ar tikrai ten būsi laiminga? Galas tavo socialiniam gyvenimui!“ Sunku prisitaikyti ir daugeliui vietinių. Vienai „Norec“ darbuotojai įkalbinus draugą iš Kolumbijos kartu su ja kraustytis iš Oslo, apie jo atvykimą miesto laikraštis parašė pirmame puslapyje.

Kalbant apie likusius gyventi sostinėje, 1962 m. Jungtinėje Karalystėje parengta apžvalga ragino išsklaidyti dar daugiau, kad pagerėtų „sveikata ir gerovė“. XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Nyderlandai iškeldami valstybės tarnautojus taip pat motyvavo perpildymu ir būsto trūkumu. Egipto generolai Kairo grūstimis ir tarša pateisina naujos, kol kas bevardės, sostinės statybas dykumoje.
Antra priežastis, kodėl išsiunčiami biurokratai, – bandymas sutaupyti pinigų. Sostinėse biurai daug brangesni. XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Londono NT rinkoje prasidėjus stagnacijai, dingo vyriausybės ūpas kraustytis kitur. Dažnai į kitus miestus iškeltos įstaigos gali rasti geresnių darbuotojų už mažesnį atlyginimą nei sostinėje, kur talentus susirenka darbo užmokesčio negailinčios tarptautinės bendrovės.

Noras subalansuoti

Trečia priežastis – siekis spręsti regionų nelygybės klausimą. Meksikos prezidentui atrodo „tragedija“, kad norėdami pragyventi žmonės priversti kraustytis į didmiesčius. Tlaskaloje atidarius Kultūros ministeriją, tą pačią dieną 70 vietinių atėjo nešini gyvenimo aprašymais. Britams 2003–2010 m. iš Londono iškėlus 20 proc. valstybės tarnautojų, dažnai buvo taikomasi į didelio nedarbo zonas, pavyzdžiui, Niuportą Velse, nukentėjusį nuo pramonės nuosmukio; šiandien ten įsikūręs centrinis Nacionalinės statistikos tarnybos biuras. Norvegijai darbo vietos federaliniame aparate – išteklius, kuriuo naudotis nusipelno kiekvienas regionas, kaip ir pelnu iš naftos.

Paskui valstybines darbo vietas įkandin atseka privačios. Vokietijos federaliniam aparatui 1999 m. iš Bonos išsikrausčius į Berlyną, tyrimas parodė, kad 100 atkeltų valstybinių darbo vietų davė startą 55 naujoms privačiajame sektoriuje. Toks pat santykis nustatytas apžvelgus Jungtinėje Karalystėje pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje vykusį perkėlimą. Paprastai atsiranda naujo darbo paslaugų sektoriuje, dažnai teisės arba konsultavimo.

Kartais siekiama realizuoti šalies antrojo lygio miestų potencialą. Skirtingai nei skurdžios, atokios vietovės, didesni miestai gali išnaudoti daugiausia perkeltų valstybės įstaigų teikiamų galimybių – per ryšį su vietos universitetais ir verslu, taip pat pasiūlę labiau išsilavinusią darbo jėgą. 1946 m. nusprendus, kad JAV ligų kontrolės centrai bus steigiami Atlantoje, o ne Vašingtone, miestas netrukus tapo sveikatos priežiūros sektoriaus tyrimų ir verslo centru.

Dilema akivaizdi. Pasirinksi nedidelius, skurdžius miestus, atsiras naujo darbo ten, kur daug bedarbių, tačiau bus sunku privilioti geriausią kvalifikaciją turinčių specialistų. Pasirinksi didesnius miestus su infrastruktūra ir labiau kvalifikuotais gyventojais, blogiausiai gyvenantys šalies kraštai beveik nepajus naudos.

Kad ir kokie būtų motyvai, perkelti nelengva. „Norec“ perkraustant į Fiordę, atsistatydino 34 iš 42 darbuotojų, o kad 20 proc. liko – Norvegijos rekordas, gyrėsi įstaigos vadovas. Kai civilinės aviacijos administracija persikėlė prie poliarinio rato, iš darbo išėjo beveik visi skrydžių inspektoriai. Iš naujo sukaupti prarastas ekspertines žinias prireikė ne vienų metų. Danijoje iš Kopenhagos į trečią pagal dydį miestą – Odensę – kraustosi Aplinkos apsaugos agentūra, kurioje dirba 465 žmonės. Iš 16 agentūros toksikologų 12 ketina išeiti iš darbo.

Darbuotojų nepasitenkinimas – ne vienintelė problema. Vieta dažnai pasirenkama dėl politinių priežasčių. Tarp trijų galutiniame „Norec“ buveinės atrankos etape likusių miestų Fiordės rodikliai buvo prasčiausi. Teigiama, kad galutinį rezultatą nusvėrė vietos politikas. 2016 m. Australijoje tuometis ministro pirmininko pavaduotojas Barnaby Joyce padėjo perkelti Pesticidų ir veterinarijos inspekciją į jo rinkimų apygardai priklausantį miestą. Augusto Pinochetas dar įžūliau nusprendė perkelti Čilės Kongresą iš Santjago į savo gimtąjį Valparaisą, kur Kongresas dirba iki šiol.

Kiti tvirtina, kad decentralizacija gimdo korupciją, nes sumažėja valstybės įstaigų atskaitomybė. Naujoji Egipto sostinė bus toli nuo Kairo gyventojų, kurių protestai 2011 m. nuvertė diktatorių. JAV atlikus tyrimą nustatyta, kad valstijų valdžios korupcija didesnė, kai valstijos sostinė yra atokiai, nes žurnalistai, paprastai gyvenantys didesniuose miestuose, ne taip akylai stebi esančius valdžioje.

Perkėlimo planai gali sulaukti rimto pasipriešinimo ir jų dažnai atsisakoma. Prieštarauja darbuotojai ir profsąjungos. Ministrams trumpuoju laikotarpiu tenka mokėti veiklos sutrikimais ir nepopuliarumu, bet jie retai atsiriekia nuo didesnės regionų lygybės naudos. Japonijoje 2014 m. ministras pirmininkas Shinzo Abe pasiūlė iškelti dalį įstaigų ir šiek tiek atlaisvinti Tokiją, bet visi sutartinai pasipriešino.

Įstrigę liūne

Suprojektuotas kaip kukli didesnių miestų alternatyva, o vėliau tarp JAV ekonominių zonų į šeštą vietą iškilęs Vašingtonas – kita šio mūšio arena. Kabineto vidaus reikalų sekretorius Ryanas Zinke (gruodį atsistatydinęs) ir žemės ūkio reikalų sekretorius Sonny Perdue pasiūlė iškelti įstaigas iš sostinės. R. Zinke vėliau atsitraukė, bet S. Perdue laikosi ir sulaukia darbuotojų pasipiktinimo. Trys įstatymo projektai, kuriais įsakoma iškelti įstaigas iš sostinės, įstrigo Kongreso komitetuose.

Panaši apatija buvo ištikusi Norvegiją. XX a. 8-ajame dešimtmetyje būta pavienių pasiūlymų, bet jie liko neįgyvendinti. Tačiau, pasak Rune Dahlo Fitjaro iš Stavangerio universiteto, šio amžiaus pradžioje politikai, tikėdamiesi naujų darbo vietų sau artimuose regionuose, vieningai pritarė bendrai politikai. Nuo viešojo sektoriaus profsąjungų vyriausybė nuslėpė planus, ir joms neliko daug laiko pasipriešinti, o teisės streikuoti nebuvo, kaip pasakojo Johnas Leirvaagas, vadovaujantis vienai profsąjungų. Svarbiausia buvo politinė lyderystė – reikėjo ministro pirmininko, pasiryžusio įgyvendinti planą.

Teoriškai Meksikos prezidentui decentralizacija neturėtų būti toks varginantis darbas. Iš rinkėjų jis gavo solidų mandatą, pažadėjęs išspręsti šalies regionų skirtumų (didžiausių EBPO) problemą. Tačiau jo svajonė perkelti visus arba bent didumą valstybės tarnautojų kol kas anaiptol neišsipildė, jei apskritai bus įgyvendinta. Skirtingai nei norvegai, Meksikos biurokratai neprivalo išvykti iš sostinės. Pažado jau pirmą dieną perkelti kelis kabinetus buvo atsisakyta. Kiekviena perkraustyta ministerija įkurs savotišką Meksike veikiančio centrinio biuro filialą. Ministrai juose lankysis kartą per savaitę. „Negalime atsisakyti bazės sostinėje“, – teigė Victoras Manuelis Villalobosas, kurio vadovaujama Žemės ūkio ministerija kovo mėnesį atidarė biurą Sonoroje, Meksikos šiaurėje.

Tlaskalos sukurtas precedentas suteikia drąsos. Gyvenimas ten ramus. 2017 m. žurnalistai pašaipiai informavo, kad įrengtas pirmasis valstijoje eskalatorius. Tačiau ten taip pat nėra sostinei būdingo intensyvaus eismo, taršos ir smurto, o ir tenykščiai kukurūzų paplotėliai geriausi Meksikoje. Pasak vienos iš keleto naujų atvykėlių, ji laimingesnė dirbdama čia. „Meksike gyvenome bute. Jokių gėlių, jokios žalumos, – pasakojo moteris. – O dabar mano dukra žaidžia sode.“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų