Justas Jasėnas. P. Židonio nuotr.

Iš arti. JUSTAS JASĖNAS

Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje tarnaujančio kunigo Justo Jasėno tekstai, apmąstymai ir paprastas kalbėjimas krenta tiesiai į širdį klausantiems jo pamokslų, skaitantiems jo eiles.

„Aš – kaimo žmogus. Man gyvuliai ir bulvės rūpi labiausiai, visas filosofijas galite pasilikti sau“, – juokiasi dvasininkas.
Bet sekantieji jo kūrybą žino: kunigui Justui svarbiausia kalbėti apie žmogų, apie jausmus, kartais slepiamus ir vis tiek galop prasiveržiančius.
Tie jausmai, potyriai ir išgyvenimai sukrito į eilėraščius, laukiančius, kada jie taps jau ketvirtąja J. Jasėno poezijos knyga.

Esate kunigas ir poetas. Kuri jūsų asmenybės dalis – pašaukimas, o kuri pasirinkta sąmoningai?

Šie du keliai manyje nuo pat kūdikystės – nesvarbu, kuris pirmasis, kuris paskesnis. Jie glaudžiai susiję, persipynę ir vienas kitą papildo. Iš prigimties, tiesiog su krauju ir su oru, ateina pajautimas, eilėraštis, knygos, humanitariniai polinkiai, noras kalbėtis, klausyti ir įsiklausyti, suprasti, ką sako, ką jaučia kiti, ką bendro dirbdami ar gyvendami turime, troškulys parašyti, užrašyti, kas, jaučiu, yra prasminga ir gyvuos ilgiau nei mes patys. O į kunigo kelią, į dvasinę pusę palenkė sutikti žmonės, pirmų pirmiausia – Eucharistijos priėmimas Uliūnų bažnyčioje. Taip pat kitų kunigų dėmesys, globa, niekas į seminariją manęs su lazda nevijo. Tai, ką tuomet veikiau, patyriau, kur dalyvavau, atrodė prasminga, norėjau būti, gilintis, likti toliau. Tada atrodė gyva ir prasminga, taip pat atrodo ir šiandien.

Kaip skleidėsi jūsų kunigo pašaukimas?

Sąmoningai tai įvyko, rodos, 1992 metais. Visas reikalingas maldas, katekizmą atmintinai išmokau per savaitę. Mokė mano gimtuosiuose Katinuose Genovaitė Tamošaitienė. Patiko, nes ji dėstė ramiai, nešūkavo, neklykė, rėksniai man nepatinka, nes mano namuose niekas nekeldavo balso. Tai man darė įspūdį. Jei būtų pradėjusi diktuoti, stumdyti, versti, būčiau visas pamokas nutraukęs, parėjęs namo ir likęs prie vaikiškų knygelių bei gyvulių.

Mokytojos namuose pamačiau pirmąjį katalikišką žurnalą „Katalikų pasaulis“, daug religinio turinio paveikslėlių, daiktų. Viskas tvarkingai sudėta, švaru, nesmirdėjo mėšlu, kaip paprastai kaimo žmonių namuose. Vienintelis motyvas, vedęs į priekį, suteikęs motyvų priimti Komuniją, buvo supratimas, kad nuo šiol galėsiu sakramentais ir malda bendrauti su neseniai mirusiu savo seneliu. Jį mylėjau, buvau labai prisirišęs. Vėliau pradėjau patarnauti Uliūnų bažnyčioje sekmadieniais, skaičiau skaitinius. Vietiniai žmonės Atgimimo laiku kaimelyje statė tautos istoriją ir iškilius asmenis primenančius pagarbos ženklus, organizuodavo šventes, nešiojo tautinius drabužius.
Visada dalyvaudavau ten, dainuodavau kartu su kitais patriotines dainas, taip bedainuodamas jas visas išmokau. Gyvendamas Panevėžyje, mokydamasis Vytauto Žemkalnio gimnazijoje, kun. Juozapo Kuodžio paakintas, pradėjau važinėti patarnauti šv. mišiose arba į atlaidus Miežiškių ir Velykių bažnyčiose. Ten bendruomenėmis tuomet rūpinosi dabar jau a. a. kun. Konstantinas Balsys. Dažnai viešėdavau jo namuose, lankydavosi ir kiti studentai – mano giminaitis Marius Jasėnas, Andrius Šukys, nūnai – gydytojas ir kunigas. Miežiškių klebonas prenumeruodavo daugybę leidinių, aptardavome perskaitytus straipsnius, diskutuodavome, kalbėdavomės – tokios bendrystės dabar taip ilgiuosi, pasigendu. Jo paragintas pradėjau rašyti į kultūros laikraštį „Žemaičių saulutė“, dar ir dabar leidžiamą Plungėje.

O baigęs gimnaziją išvykau į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją. Studijuoti patiko, daug skaičiau – ir ko reikia, ir ko nereikia, kas man įdomu.
Seminarijoje susitikau ir dabartinį Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kleboną kun. dr. Romualdą Zdanį, ėjusį ten vicerektoriaus pareigas. Įsidėmėjau pirmiausia dėl balso, tarties – švelni dzūkiška tartis lenkų kalbos apsuptyje. Niekad dar nebuvau girdėjęs taip kalbant, man tiesiog patikdavo ne tai, ką sako, bet kaip pasako, kaip ištaria.

Justas Jasėnas. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar kunigo tarnystės ir gyvenimo vizija, kokią matėte prieš juo tapdamas, skiriasi nuo dvasininko gyvenimo realybės?

Dabar man atrodo, kad tuomet lydėjusios vizijos, įsivaizdavimai, norai, nors buvo tikri ir teisingi, bet lyg kokia migla, o gal baltas svajonių debesėlis. Buvo daug teorijos, žinių iš knygų, dėstytojų liudijimų, bet nebuvo patirties arba ji buvo labai menkutė. Žinojau, kad neturiu norų ir gabumų sporto, statybų, buhalterijos, mechanikos srityse, karinėse struktūrose, tad liksiu, kad ir kas nutiktų, prie to, kas pačioje prigimtyje kaip dovana įrašyta: knyga, literatūra, renginiai, piligriminės kelionės ir kt.

Žinoma, kad ta vizija skiriasi. Gyvenimas diktuoja, moko, įneša savų korekcijų. Tai labai gerai. O juk ir man jau nebe 18-a, jau atsiradusi patirtis, jau ir šilto, ir šalto bent šiek tiek daugėliau pamatyta, nei kad seminarijos pirmame kurse buvo.
Anksčiau galvodavau, kad dirbsiu, tarnausiu kiaurus metus, kiauras paras. Dabar svarbu išsimiegoti, neskubėti, nelakstyti lyg akis išdegus, nuo lakstymo ir begalės žodžių juk niekas nesikeičia, vertinti, branginti, susitikti ir pabūti ne su miniomis žmonių, o su vienu kitu. To tikrai man užtenka. Mus, kunigus, dažniausiai atsiveža ir paskui vėlei parveža po religinių apeigų, maldos šarvojimo salėse ir kapinėse. Kone kasdien pasikalbu su vairuotojais apie aktualijas, politiką, užsiėmimus, pomėgius, keliones, gražėjantį, besikeičiantį Panevėžį arba šį tą asmeniškiau paliečiame, prisiliečiame. Ar tai ne sielovada, kaip manot?

Kiekvieno gyvenime būna momentų, kai klausiame savęs: kuo ir kodėl tikiu?

Visko žmoguje sklidina, nors vežimu vežk. Tikėjimo klausimai irgi natūralūs, žmogiški, žemiški, tai ne kosmoso užvaldymo reikalai. Klausiama, kai susiduriama su tuo, kas dar nepatirta, vadinasi, nežinoma, arba patiriama, arba reikia pradėti kažkaip naujai, kažkaip kitaip skaitytis, priprasti, apsiprasti, pačiam sau paaiškinti. Žmogiškosios egzistencijos reikalai: gimimas, irstantys ryšiai, netektys ir t. t. Tokį klausimą uždaviau sau po tėvo mirties praėjus metams – ką veikiu, ką mano tėvas darytų dabar, kaip su Dievu arčiau pabūti?

Paskui dar keletą kartų taip galvojau, klausiau, kalbėjausi su tais žmonėmis, su kuriais aš pats norėjau, kuriuos pasirinkau. Kai kalbi, tai būtų gerai iš patirties, būtinai apie save, savimi, iš savęs, o ne iš vadovėlio. Reikia klausyti ir klausytis, ką kitas pasako, turėti noro, jėgų ir motyvų suprasti. Visi juk kalbame savo gimtąja kalba, o ar jau taip dažnai susikalbame?

O tikėjimas, vėl atsiremdamas ir pasikliaudamas savąja patirtimi, sakau, padeda (iš)likti, išsilaikyti, išbūti, nebūtinai susigūžus, ištverti padovanotąjį laiką su Dievu ir Bažnyčia (ne apie pastatą, o apie žmonių bendriją kalbu). Vienas tik Dievas nekinta, o žmonės – labai ir labai visokie, susiduri, tenka skaitytis, įprasti, priprasti, motyvų būti kartu rasti, ką bendro, naudingo turėti, išmokti, keisti(s). Ilga kalba. Prisiminiau A. de Sent Egziuperi memuarus „Žemė, žmonių planeta.“

Pažįstame jus kaip žodžio meistrą. Kas kursto jūsų kūrybines versmes?

Nieko specialaus, ypatingo neieškau. Daugelį temų padiktuoja civilinis ir Bažnyčios liturginis kalendorius. Paliečia gamta, kelionės, kartais kokia nukritusi aktualija. Štai apie karantiną tik vos vos užsiminiau. Daug kas iškyla kaip kokie vaizdiniai iš perskaitytų knygų, tuomet norisi kalbėti, ieškoti mūsų patiriamo gyvenimo atitikmenų, įterpti į pamokslą. Kartais patys parapijiečiai ką nors esmingo, gyvo, gilaus ir skaudaus papasakoja, norisi to neužmiršti. Arba netikėtumai. Kadaise prie šiukšlių konteinerio Molainių gatvėje netikėtai radau Algimanto Kaminsko knygą „Panevėžio metas“. Man taip seniai jos reikėjo. Ta knyga kažkada priklausė „Saulėtekio“ vidurinei mokyklai. Išlikęs bibliotekos antspaudas, numeris, nemurzina, neišplėšti puslapiai, vartant iškrito 100 eurų – ir pinigus, ir knygą laimingas parsinešiau. Štai ir nauja tema, galima ir rašyti
apie tai, ir kalbėti.

Justas Jasėnas. Asmeninio archyvo nuotr.

O kada išvysime jūsų naują knygą?

Prieš dvejus metus, įstojimo į Lietuvos rašytojų sąjungą proga, poetė Ramutė Skučaitė padovanojo labai mielą storoką sąsiuvinį tamsiai žaliais viršeliais. Aišku, kokiu tikslu dovanojo. Tad žodžius, eilutes, posmus, įspūdžius tvarkingai guldžiau ten. Tik parkeriu užrašydavau. Jis jau pripildytas.

Dabar pradėjau puslapis po puslapio naują, sesers dovanotą. Užsirašau nedaug, taupiai, tai, kas man svarbu, pamačiau, nustebau, kas keista ar sukelia juoką. Šimtus kartų netaisau, nebraukau, nekeverzoju su vištos koja bet kur ir bet kada, tad man pačiam su savo užrašymais lengva sugyventi.
Straipsnius rašau be jokio juodraščio, tiesiai kompiuteriu. O eilėraščiai iš minčių, įžvalgų, metaforų, asociacijų ir kitų kitokių sąlygų ir nesąlygų gula pirmiausia atmintin. Ir būna ten tiek, kiek jiems patiems reikia ar norisi. Gali ir visai daugiau nepasirodyti, nesusiklostyti, ir joks čia praradimas. Galiu juos atsiminti, pasišaukti. Kai jau laikas, tada užrašau, dar vėliau pataisau, papildau arba nieko nedarau, netrukdau eilėraščiui. Tegul jis būna ir gyvena savo gyvenimą, švariai sąsiuvinin įrašytas.
Kai reikia būtinai jam keliauti į kokią rinktinę, tada jau jį perkeliu į kompiuterį. Yra didelis pluoštas tų eilėraščių vienoje vietoje, tikiu, jie ir taps nauja 4-ąja poezijos knyga. Sykį jau pataisiau, pasižiūrėjau, kai ką smulkaus išbraukiau, man kaip ir neblogai atrodo, o ir patys eilėraščiai tarpusavyje be jokių susitarimų, sankcijų ar ultimatumų būna. Tai ir tegul taip.

Dabar turės pasižiūrėti redaktorius, paprastai juo pasitikiu ir klausau. Maironio eilėraščius taisydavo, tai manuosius vertėtų taip pat.
Viliuosi, kad knyga pasirodys dar šiais metais.
Aš pats kūryboje niekur neskubu, čia ne maratonas.

Kas įkvėpė naujam poezijos etapui – būsimosios knygos eilėms?

Yra susidaręs nemažas pluoštas tokių trumpų eilėraščių. Juos užrašiau lankydamasis Izraelyje, Jordanijoje, Sakartvele, Baltarusijoje. Gal iš jų kas išeis? Yra tokių momento eilėraščių, kuriuos, pavyzdžiui, parašiau Kudirkos Naumiestyje stovėdamas ant V. Kudirkos tilto, arba pasikalbėjęs ant Švėtės pakriaušės su Ole, tokia sena Žagarės keistuole. Taigi, dabartiniuose eilėraščiuose yra tokių įspūdžių, įžvalgų, nuotaikos, gamtos, tikybos atšvaitų.

Dar turiu eilėraščių iš Panevėžio ir su Panevėžiu, su Nevėžiu, tokių netikėtų, neplanuotų atsivėrimų, kurie kartais ištinka, jei tenka eiti kokia Pažangos, Kanapių ar Audėjų gatve. Dažnai einu pasivaikščioti Maironio taku. Tai ir tas takas padovanojo keletą eilučių.
Man nėra sunku. Atsimenu, ką man reikia atsiminti, o Panevėžys man savas, mielas, svarbus, nes gimtasis. O jei gimtasis, tai ir gyvastingas, ir kūrybingas. Pirmoji žemė, jos niekas negali nei pakeisti, nei išstumti. Galiausiai, savo žemę galiu be jokio vargo nešiotis kaip mintį, saugomą atmintyje, kilusią iš patirties. Nebūtina net kam nors pasakyti, pasisakyti ar gauti leidimą.
Ir dar. Kai gyvenau ir dirbau Zarasuose, sukaupiau šūsnį senų to miesto ir apylinkių fotografijų. Joms parašiau tokius poetinius komentarus, palydėjimus. Galbūt tai iškalbėjimai. Nežinau, kaip visa tai pavadinti, bet rašiau su įkvėpimu, atsidėjęs, susikaupęs. Ten visko yra: monologų, duetų, impresijų, odžių, ketureilių… Manau, laisvai galėtų atsirasti koks nedidelis albumėlis su vaizdais ir su žodžiais.

Ar tekantis laikas keičia jūsų kūrybą?

O kaip kitaip! Senovės lotynai sakydavo – keičiasi laikai, o su jais ir mes. Net adata pakelėje turi įtaką. Įvyksta koks naujas įvykis, susitinki žmogų, pasikalbi, atsimeni, tai jau įtaka, atsinaujinimas, papildymas. Įsitikini, pasitikrini, pamatai, ką galima tęsti, pratęsti, palaikyti, o kai kas nebeaktualu, nebeprasminga, negyva. Reikia drąsos pamiršti, palikti, atsisakyti, išmesti, daryti ar elgtis kitaip, kaip viduje norisi, kitus dalykus pirmon vieton iškelti, nesisieloti dėl šiukšlių, senienų, balasto, priimti naujumus, nebijoti, kad štai ims ir sugrius pasaulis.
Galvoju, kad kūryba kaip koks upokšnis, nuolat srūva, nors gal nematai, negirdi, pasirodo vanduo, teka, prasimuša pro visokias kertes, pralaužia užtvaras. Susiduria su įvairiausiomis kliūtimis, todėl taip skirtingai dainuoja – vietoj stovintis vanduo, almantis vanduo, gurgenantis, kupantis vanduo. Kokie skirtingi, subtiliausi niuansai.
Buvo kūryboje romantinis periodas, dvarai, karietos, alėjos. Vėliau sekiau, kopijavau kitus autorius. Norėjosi įtikti, patikti, įsiteikti. Paskui nusibodo. Buvo kūryboje iškilmės, patosas, formulės, deklaracijų tuštybė. Praėjo ir tai, juokas dabar ima. Bet gerai, kad toks patyrimas buvo.
O šiandien patinka būti savimi, nei tramdyti, nei per daug varinėti save. Su malonumu lengvai po Lietuvą važinėju, rankioju vaizdus, nuotaikas, dairausi į pastatus, užeinu į paštą ar traukinių stotį, žvilgčioju, kartais pasikalbu su vietiniais.

O apskritai įmanoma būti kunigu neturint kūrybinio prado? Juk ir pamokslai yra ne tik Biblijos eilučių analizė, bet kartu ir savotiški literatūriniai kūriniai. Kiek laiko užtrunkate, kol pasiruošiate pamokslui?

Aišku, kad įmanoma. Iš šalies žiūrint, čia jokio specialaus kūrybingumo ir nereikia. Skaityk maldas iš knygos, juk parašyta, naujų kurti nereikia, apeigos ir liturgija nustatyta, vykdyk nuosekliai, viskas kartojasi, įmanoma atmintinai išmokti. Juk nereikia kunigui kelių tiesti ar saugoti valstybės sienų. Tos pačios vestuvės, krikštynos, laidotuvės, tik kiekvieną sykį nauji personažai su savomis istorijomis. Bet… Pamokslas, žinoma, yra ir literatūrinis kūrinys, ir oratoriaus pastangos, ir talentas, ir dar daugiau, nenuginčysi. Į laikrodį niekada nežiūriu, kiek jam ruošiuosi: kartais valandą, kartais dieną ar net kelias, priklauso ir nuo progos, ir nuo susirenkančių švęsti Eucharistiją, nuo tų žmonių poreikių. Kartais ir aš pats, ir kolegos stipriai nusikalbame. Pasitaiko ir taip. Aš, jei yra ūpas, galiu eiti beveik nesiruošęs pamokslauti arba tik trumpam užmetu akį. Bet jei kažko trūksta, pačiam darosi nebeįdomu, bandau išsisukti bendrybėmis, jos – negyvos konstrukcijos, nepaliečia, tad ir lieka apgailėtinas stenėjimas, mikčiojimas, mekenimas. Šnipštas.

Kas yra jūsų autoritetas?

Man užtenka vieno, neieškau daugiau, nesiglaustau prie vienadienių dievukų, nemėgstu begalės viršininkų, pavaduotojų, sekretorių ir kitokių civilinėje terpėje, o ir Bažnyčios – kaip organizacijos – struktūroje. Jau vaikystėje žinojau, kad tie didikai daug ir neįdomiai kalba, mažai ką rimto, naudingo tedirba, juos reikia tiesiog išpenėti, kaip sakydavo Katinuose. Mama – vienintelė, artimesnio žmogaus šitoj žemėj neduota, o man ir nereikia. Dar pasikliaunu Katinų pagrindinėje mokykloje ir V. Žemkalnio gimnazijoje sutiktais mokytojais. Jei pasitaiko susipažinti su naujais pedagogais, suprantu, kad jie anksčiau išvardytųjų man neatstos, bet, aišku, galiu pasikalbėti, išgerti arbatos, pasisveikinti gatvėje susitikęs.

Nežinia, kiek tiesos turi stereotipinė nuomonė, kad asmenybei susiformuoti stipriausi pagrindai padedami aplinkoje, kurioje augama. Kokia buvo jūsų vaikystė, paauglystė – laikas, kol išlaikius brandos egzaminus ateinama į suaugusiųjų pasaulį? Ką išsinešėte iš to laiko?

Pritariu šiai nuomonei. Tyriausi, tikriausi dalykai iš vaikystės, ir tik iš jos. Ir skausmas iš ten, kaipgi be jo. Augau prie Juodos upės, bet nebuvau nei baisus, nei juodas. Skaičiau Almos Karosaitės, Ramutės Skučaitės, Violetos Palčinskaitės, Vytautės Žilinskaitės kūrinius vaikams. Poetė Edita Misevičiūtė dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą mokykloje, nuvežė sykį į Dotnuvą susitikti su Tėvu Stanislovu. Koks didelis, koks galingas tas žmogus man pasirodė! Dar ir dabar prisimenu jo eiseną, balso tembrą.

Aš – kaimo žmogus.

Man gyvuliai ir bulvės rūpi labiausiai, visas filosofijas galite pasilikti sau. Man reikia lietaus, ilgo ėjimo lygiu lauku, vaikščiojimo ganyklose, man patinka, kai toli horizontas, galima plačiai matyti, įžiūrėti tolimus medžius ar ateinantį žmogų, apeiti sodą ir arimus, kad būtų žmonių, bet ne per arti manęs. Iš vaikystės atsinešiau tokius norus, su jais ir mirsiu. Niekas esmingai nebepasikeis.

Prisimenu namuose buvusias knygas, žurnalus, kalendorius, atsimenu jų visų pavadinimus, kurioje vietoje buvo laikomi. Dar buvo daug mano dailidės prosenelio įrankių, jie dideli, grubūs, aštrūs, o rankenos neregėto švelnumo. Liesdamas pajutau – tai mane graudina.