-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Senovės lietuviai rugpjūčio 10-ąją garbindavo Perkūną. Tai paskutinė metų Perkūno šventė. Buvo tikima, kad po šios dienos griaustinis nebepavojingas – jei retsykiais dar ir sudunda, namų nebeuždega.
Tokią dieną senoliai neveždavo į klojimus iš laukų nei šieno, nei javų – manyta, kad taip gali suerzinti Perkūną ir viskas supleškėti. Sakydavo, tam darbui reikia paskirti kokią kitą dieną, o ypač gerai, kad būtų mėnulio pilnatis. Tada vasarojaus užteksią visiems metams. Per delčią suvežtų javų varpos bus „prisimerkusios“, blogai kulsis. Tačiau dylant mėnuliui, sukrautus javus nebe taip smarkiai kapojančios pelės.
Atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su Šv. Lauryno diena. Jis buvo vienas iš septynių Romos diakonų, persekiotas už krikščionybės skelbimą ir mirtinai nukankintas ant įkaitintų geležinių grotų. Mirė 258 m.
Tradicinėje ikonografijoje šv. Lauryno atributas – židinio grotelės.
Tikima, kad šv. Laurynas saugo namus nuo gaisrų. Jis dar laikomas virėjų ir bibliotekų globėju.
Giedromis rugpjūčio naktimis galima pamatyti kasmetinį meteorų srautą. Jis buvo vadinamas Lauryno ašaromis.
Kai kuriose Lietuvos bažnyčiose rugpjūčio 10-ąją šventindavo medų. Mat baigiasi didysis medunešis, bitininkai išsuka vasaros derlių.
