Su treningais – į protestą

Nuo rudens uždaryti ir visai be pajamų likę sporto klubai šoka į treningus ir rengiasi į kovą už savo teises. Protestuodami dėl valdžios apribojimų, treneriai sportuoti kviečia į didžiuosius prekybos centrus, kur laisvės dabar gerokai daugiau nei sporto salėse. Prie tokio starto linijos jau trepsi ir panevėžiečiai.

Paprastai pirmus metų mėnesius prie sporto klubų durų nusidriekdavo sportuojančių eilė. Tik ne šiemet. Lapkritį įvedus antrąjį karantiną, salės vėl uždarytos, o treniruotės įmanomos nebent nuotoliniu būdu.
Be pajamų likę sporto ir sveikatingumo klubai kol kas karantino pabaigos laukia sukandę dantis. Visgi pastarosiomis dienomis sportininkai ima garsiau kalbėti apie masiniais bankrotais gresiančią situaciją. Kai kurie treneriai netgi surengė treniruotes tiesiog didžiuosiuose prekybos centruose. Tarp pirkėjų srautų jau sportavo bokso, teniso, lengvojo kultūrizmo atstovai, savo sumanymą motyvuodami, esą jei tokiose vietose galima lankytis minioms, treniruotis parduotuvėse nepavojinga.

Pakilti sportininkus kviečiantis Lietuvos sveikatingumo klubų asociacijos prezidentas Vidmantas Šiugždinis „Sekundei“ teigė, kad į protesto akcijas įsitraukia visų miestų sportininkai.

Į asociacijos kvietimą parodyti charakterį Panevėžyje atsiliepė sporto klubas „Impuls“. Jo treneriai dairosi, kur surengti viešą treniruotę. Idėjos sumanytojai teigė, kad tai nebūtinai bus prekybos centras.

Plaučių uždegimo neieško

Kvietimo į tokią akciją savo mieste laukia prieš trejus metus Panevėžio centre sveikatingumo studiją įkūrusios trenerės Ala ir Sandra. Jos iki karantino moterims vesdavo jogos ir pilateso užsiėmimus.

„Anksčiau dirbome kituose sporto klubuose ir vieną dieną nusprendėme pačios atidaryti savo studiją. Dabar tai vienintelė mūsų su kolege darbovietė, o iš jos jokių pajamų negauname, kelintą mėnesį skaičiuojame tik išlaidas“, – teigia studijos vadovė Ala Samkuvienė.

Prieš trejus metus Panevėžio centre sveikatingumo studiją įkūrusios Ala ir Sandra neslepia atsidūrusios ties žlugimo riba ir palaiko Lietuvos sporto pasaulio idėją kilti į protesto akciją. Asmeninio archyvo nuotr.

Viešosios įstaigos statusą turinti 50 kv. m. sporto salė su visa įranga stovi tuščia. Trenerės su klientais sportuoja nebent internetu, tačiau tokia veikla pajamų studijai neatneša.

„Esame ant žlugimo ribos. Visą karantiną imame prastovas, bet mokesčiai nelaukia – ir už patalpų nuomą, ir komunalines išlaidas reikia mokėti. Valstybė kol kas nieko sportui neduoda ir nepadeda“, – teigia A. Samkuvienė.

O paskutinė Vyriausybės rekomendacija panevėžietę tiesiog įsiutino. Valdžia pasiūlė sporto treneriams vesti individualias treniruotes tiesiog lauke.

„Ar ministrai supranta, ką reiškia sportuoti lauke per tokį šaltį? Gal lauko treniruokliais tai ir įmanoma daryti, bet mūsų užsiėmimai visai kitokie. Mūsų dažnai vyresnio amžiaus klientės lauke nuo koronaviruso gal ir apsisaugos, bet plaučių uždegimą tikrai pasigaus“, – tvirtina A. Samkuvienė, nė nesiruošianti žiemą kviesti į lauką sportuoti.

Šaltasis metų laikas, anot jos, treneriams paprastai būna didžiausias darbymetis, besitęsiantis iki balandžio.

Palikta be pinigų

„Trenerių vadžia žmonėmis nebelaiko“, – rėžia ir 20 metų sveikatingumo klubą Panevėžyje turinti Jūratė.
Viešinti savo tapatybės profesionali kineziterapeutė ir trenerė nenori. Anot klubo savininkės, jos situacija tokia sunki, kad atvirumas gali dar labiau pakenkti verslui.

„Nenoriu gąsdinti savo klientų. Bet galiu prisipažinti, kad viena su vaiku dabar gyvenu iš 160 eurų, tai alga už 0,25 kineziterapeuto etato. Dėl to neturiu teisės stoti į bedarbių gretas Užimtumo tarnyboje, o mano klubo veikla visiškai sustabdyta ir neduoda jokių pajamų nuo rudens“, – pasakoja Jūratė.

Per pirmąjį karantiną jai buvo lengviau, nes dar turėjo santaupų. Tačiau prasidėjus antrajam karantinui trenerės kišenės jau buvo ištuštėjusios, o pretenduoti į valstybės paramą individualia veikla užsiimantiems verslininkams Jūratei pritrūko vos 2 savaičių.

„Dvidešimt metų dirbau, turėjau įmonę, mokėjau mokesčius. Per pirmą karantiną supratau, kad lengviau būtų dirbant pagal individualios veiklos pažymą, tad rugsėjy startavau su nauju klubo statusu. O tada prasidėjo antras karantinas. Kadangi individualia veikla iki karantino verčiausi mažiau nei tris mėnesius, negaliu pretenduoti net į 260 eurų paramą. Ir kam dabar paaiškinti, kad realiai dirbu dvidešimt metų?“ – pasakoja klubo savininkė.

Anot jos, tamsusis periodas tęsiasi jau ilgai – praeitos vasaros sezonas klubui buvo ne itin darbingas, mat tokiu metu žmonės mažiau sportuoja. Jūratė guodžiasi, kad bent klubo patalpos nuosavos, nereikia mokėti nuomos. Tačiau jas vis tiek tenka šildyti.

Treniruočių internetu Jūratė neveda. Anot jos, tai verslo neišgelbės, o bus labiau labdara keliems klientams.
Vyriausybės siūlymą treniruoti lauke panevėžietė vadina visišku absurdu: 5 – 7 val. dirbti 15 laipsnių šaltyje būtų ne sveikatos stiprinimas, o kančia.

Nors atsidūrusi itin keblioje situacijoje, Jūratė jungtis į protesto akciją neplanuoja ir teigia nematanti jos prasmės. Jos nuomone, Vyriausybė ir pati turi suprasti, kas vyksta, o jeigu nesupranta, akcijos nepadės.

D. Simaičio sporto klubas iš valstybės negauna jokios paramos ir net nesiruošia jos prašyti. Sportininkas maldauja tik leisti dirbti. Asmeninio archyvo nuotr.

Galvoja apie emigraciją

Sportuoti dėvint šimtasiūlę ir veltinius – tokia galimybė nevilioja ir kovos menų trenerio Panevėžyje Dainiaus Simaičio.

„Jau rimtai buvau nusiteikęs rengtis kimono ir eiti į prekybos centrus su kitais protestuojančiais treneriais. Prieš dvejus metus įkūriau sporto klubą ir negaliu pradėti dirbti“, – pasakoja D. Simaitis.

Daug metų šis profesionalus karatė šakos sportininkas dirbo apsaugos darbuotoju, kol vieną dieną, paskatintas žmonos, nusprendė įgyvendinti svajonę imtis trenerio darbo. Už buto remontui sutaupytus pinigus išsinuomojo patalpas J. Basanavičiaus gatvėje ir čia mokė vaikus bei suaugusiuosius kovos menų.

Per trumpą laiką Dainius išugdė Lietuvos ir Baltijos šalių čempioną, kelis medalininkus, bet trenerio rankos svyra, o akys veda į Norvegiją, kur jau 8-erius metus gyvena ir dirba sutuoktinė.

„Aš ir pats buvau pasiruošęs emigruoti. Galiu dirbti treneriu viename didžiausių sporto klubų Norvegijoje, turiu jo pasiūlymą. Bet norėjau likti čia, Lietuvoje, dirbti savo šalyje, siekti rezultatų. O štai kaip viskas klostosi, kad ir vėl nuolat galvoju apie užsienį, emocijų pagautas vis žadu po karantino tikrai išskristi. Tik draugai nuramina, per petį ploja ir sako, kad reikia pakentėti, kad žmonėms svarbus sportas“, – pasakojo D. Simaitis.

Jo klubas negauna jokios valstybės paramos ir net nesiruošia jos prašyti. Sportininkas maldauja tik leisti dirbti. O rekomendacija sportuoti su vienu klientu lauke, anot Dainiaus, yra pasityčiojimas.

„Dirbu su verslo liudijimu, jis neatsipirktų su vienu klientu lauke. Su tokiais palengvinimais sporto verslui tęsti veiklos negaliu“, – sako panevėžietis.

Tad dabar jis neturi pajamų, tik išlaidas.

„Patalpų savininkas gal dar palauks nuomos mokesčio, bet ne ilgai, juk ir jam tai pajamos. Nuomą per pirmą karantiną valstybė 50 proc. kompensavo, o dabar nieko nebežada“, – kalbėjo treneris.

Jis abejoja, kad net geru laiku Panevėžyje sporto treneriai uždirbdavo 1000 eurų per mėnesį, jo paties uždarbis siekdavo 500 – 600 eurų. O dabar, pasak Dainiaus, tik voliotis ant sniego ir lieka.

Jau po pirmojo karantino jo klube nubyrėjo 40 proc. lankytojų. Kiek grįš po dabartinių apribojimų, treneris nė nedrįsta prognozuoti.

„Mano žmonai liko dvejus metus Norvegijoje atidirbti ir ji gaus 1200 eurų pensiją. O mes Lietuvoje kažin ar iš viso begausime pensiją“, – nuogąstauja 48-erių D. Simaitis.