Panevėžyje gimęs, Airijoje užaugęs Mykolas Simonaitis šią vasarą Dzūkijoje vyksiančiame pasaulio lietuvių vaikų suvažiavime taps stovyklos vadovu, o rudenį pradės savanorišką kario tarnybą batalione Radviliškyje. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Širdyje – Lietuva ir Airija

Širdyje – Lietuva ir Airija

Mykolas Simonaitis prieš septyniolika metų iš gimtojo Panevėžio išvyko su tėvais gyventi į Airiją.

Dabar aštuoniolikmetis jaunuolis grįžo kaip užsienio lietuvių vaikų stovyklos Lietuvoje vadovas. Negana to, Mykolas jau rudenį apsivilks kario uniformą. Nors ir gyvena toli nuo Lietuvos, vaikinas pareiškė norą atlikti karinę tarnybą savo gimtojoje šalyje.

Ieško skirtumų ir panašumų

Septyniolika metų Airijoje gyvenantis Mykolas Simonaitis, kaip ir jo mama, lituanistinei mokyklai „Gintarėlis“ Airijos Kavano mieste vadovaujanti Donata Simonaitienė, yra tikras Lietuvos ir Panevėžio ambasadorius.

Šįmet Mykolas apsisprendė imtis naujo ir atsakingo vaidmens – šią vasarą Dzūkijoje vyksiančiame pasaulio lietuvių vaikų suvažiavime jis taps stovyklos vadovu. Kasmetinė stovykla, sutraukianti būrį po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvaičių, Mykolą taip sužavėjo, kad sulaukęs pilnametystės, savo patirtį jis nusprendė perduoti naujokams. Aštuoniolikmetis įsitikinęs: labai svarbu, kad pasaulio lietuvių jaunimas didžiuotųsi lietuvybe.

Pasak M. Simonaičio, tokia stovykla užsienyje gyvenantiems tautiečiams suteikia galimybę dar labiau priartėti prie savo tikrųjų šaknų, kurias gali būti sunku puoselėti ten, kur gyvena.

„Būdamas Airijoje aš jaučiuosi labiau lietuviu, o būdamas Lietuvoje jaučiuosi daugiau airiu. Buvimas lietuviu emigracijoje leidžia man suvokti skirtumus su kitais žmonėmis ir taip pat ieškoti panašumų“, – sako M. Simonaitis.

Pasimatuos kario uniformą

Jau rudenį M. Simonaitis ruošiasi ir dar vienam labai svarbiam žingsniui – jis apsprendė tapti kariu savanoriu Radviliškio oro gynybos batalione. Mykolas tikisi, jog tarnyba Lietuvos kariuomenėje jam padės tobulėti kaip asmenybei, subręsti ir atrasti drausmę, kurios, jo nuomone, pačiam trūksta. Mykolas Airijoje ką tik baigė mokyklą, tad svarsto, jog savanoriška karo tarnyba užgrūdins ir padės toliau gyvenime siekti užsibrėžtų tikslų.

„Jaučiu, kad dabar, kai baigiau mokyklą, tarnybai pats tinkamiausias laikas. Vėliau galėsiu dėl to nesijaudinti ir emociškai pasiruošti iššūkiams, kurie manęs lauks pradėjus studijuoti ir po studijų pradėjus gyventi savarankiškai“, – savo apsisprendimą atlikti tarnybą paaiškina Mykolas.

M. Simonaitis pasirinko tarnauti Radviliškyje, tarnyba prasidės spalį. Po jos Mykolas ketina siekti aukštojo mokslo. Visada norėjo studijuoti Nyderlanduose, tačiau neatmeta galimybės, jog rankose laikys Lietuvos aukštosios mokyklos diplomą. Kol kas jis nesiryžta garantuoti, kad tikrai sugrįš gyventi į Lietuvą

„Bet kas žino, dar nesu suplanavęs taip toli į priekį“, – šypteli Airijos lietuvis.

Suderinti dvi tapatybes

Airijoje užaugusiam, tačiau širdyje tikru lietuviu besijaučiančiam M. Simonaičiui gyvenime tenka spręsti ir dar vieną dilemą – dvigubos pilietybės klausimą. Jis apgailestauja, kad tam, jog gautų vieną, jam tektų atsisakyti kitos. Tokie kraštutinumai jam neatrodo sąžininga.

Airijoje užaugęs, nedideliame, maždaug Pasvalio dydžio Kavano mieste gyvenantis vaikinas stengiasi suderinti abu savo identitetus – tiek lietuviškąjį, tiek airiškąjį.

„Buvimas lietuviu emigracijoje leidžia man suvokti skirtumus su kitais žmonėmis ir taip pat ieškoti panašumų.“

M. Simonaitis

„Galbūt aš ne taip gerai išmanau Lietuvos istorijos, politikos ir kultūros aspektus, bet, manau, tai nėra trūkumas. Iš visų jėgų stengiuosi subalansuoti abi savo tapatybes“, – pabrėžia Mykolas.

Nors M. Simonaitis gimęs Lietuvoje, jo tėvai lietuviai, jo venomis teka lygiai toks pat kraujas, kaip ir bet kurio kito tautiečio, dėl to, kad Lietuva nėra įteisinusi dvigubos pilietybės, emigracijoje užaugęs jaunuolis negali turėti dviejų – įgautosios gimimu ir Airijos. Paradoksalu, bet Mykolo jaunėlis brolis, gimęs Airijoje, nebus verčiamas rinktis.

Užsienio lietuvių vaikų stovyklos Lietuvoje dalyviai viešnagėje Prezidentūroje. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Užsienio lietuvių vaikų stovyklos Lietuvoje dalyviai viešnagėje Prezidentūroje. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Airijoje skamba Panevėžio vardas

Kad Lietuva užima išties didelę dalį širdyje, Mykolas įrodo ne tik žodžiais. Jaunuolis su šeima aktyviai dalyvauja Airijos lietuvių bendruomenės veikloje. Jo mama, buvusi panevėžietė Donata Simonaitienė vadovauja lituanistinei mokyklai, yra pilietiškumo skatinimo platformos „Mūsų metas DABAR“ viena iš koordinatorių, taip pat yra projekto „Globalus Panevėžys“ ambasadorė. Nors Airiją ir Lietuvą skiria daugiau nei 2000 kilometrų, svetur užaugęs Mykolas širdyje nenutolo nuo savo gimtosios šalies.

Vaikinas apgailestauja, jog dėl pasaulį užgriuvusios pandemijos Airijos lietuviams teko nemažai išbandymų – lituanistinėms mokykloms reikėjo persiorientuoti į nuotolinį mokymą, o ir atlaisvėjus karantino suvaržymams, laukė įvairūs iššūkiai.

„Bet pamažu grįžtame į vėžes. Pirmasis renginys, kai galėjome susieiti gyvai, buvo birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną. Tuomet vyko akcija „Ištark.Išgirsk.Išsaugok.“ Lietuvos ambasadoje Dubline mes irgi skaitėme tremtinių vardus bei pavardes, taip pagerbdami jų likimus. Jei tik lieka laiko nuo mokslų, visada stengiuosi dalyvauti bendruomenės renginiuose“, – pasakoja jaunuolis.

Šiuo metu atostogų nuotaikomis gyvenantis M. Simonaitis laiką leidžia Panevėžyje pas močiutę. Pasak jo, Panevėžys yra jo vasarų miestas, kasmet čia atvyksta atostogauti, susitikti su artimaisiais. Mykolas sako negalintis nepastebėti, kaip jo gimtasis miestas keičiasi ir gražėja. Ir visada užlieja maloni šiluma išgirdus Panevėžio vardą.

„Visada džiaugiuosi Airijoje sutikęs žmones iš Panevėžio ar pabuvusius jame. Kartą mums mokykloje sportininkas Ferdia Donohue pasakojo apie varžybas, kuriose dalyvavo. Ir kaip aš nustebau jo pristatyme išvydęs nuotraukas iš Panevėžio! O jis, pasirodo, dalyvavo ultratriatlono varžybose. Buvo tikrai malonu klausytis ir atpažinti Senvagės vaizdus“, – šypsosi Mykolas.

Gyvenimas tarp ežerų

M. Simonaitis svarsto, jog jam nuo ankstyvos vaikystės gyvenant Airijoje nė neteko pajusti, ką reiškia prisitaikyti prie kitos šalies ritmo, kultūros ir tradicijų. Jis tiesiog užaugo ten. Tad natūralu, kad į gyvenimą Airijoje Mykolas žiūri tiek lietuvio, tiek airio akimis.

„Kavanas yra nedidelis, ežerų apsuptas miestelis. Kavano grafystėje yra net 365 ežerai! Po vieną kiekvienai metų dienai. Gyvenimas ten eina ramiai, skubėti niekas nemėgsta, be reikalo nestresuoja“, – apie savo airiškąją kasdienybę pasakoja M. Simonaitis.

Anot jo, airiai tikrai draugiški žmonės, į atvykėlius žiūrintys labai palankiai.

„Airių diaspora irgi plačiai pasklidusi po pasaulį, tad jie puikiai supranta, ką reiškia emigruoti ir pradėti kurtis svečioje šalyje. Mes, lietuviai, esame labiau santūrūs, individualistai, o airiai be galo mėgsta socializuotis, bendrauti. Į kavines jie eina visa šeima – seneliai, anūkai tėvai, draugai, – visi kartu. Tikrai žavi jų toks artimas šeimos ryšys“, – pasakoja Mykolas.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų